Henris Parlandas ir Kaunas

Vienas  ryškiausių Suomijos švedų modernizmo atstovų, suomių-švedų rašytojas Henris Parlandas (1908–1930) yra svarbus multikultūriškai Kauno atminčiai.

H. Parlandas gimė 1908 m. Vyborge (Suomija, vėliau Rusiją). Jo kūrybinis kelias prasidėjo 1925 m. Suomijoje, 1928 m. kartu su Gunaru Björlingu rašytojas prisidėjo prie modernistinio sąjūdžio „Quosego“ veiklos. 1929 m. tėvų, kurie siekė apsaugoti sūnų nuo bohemiško gyvenimo, sprendimu buvo išsiųstas kuo toliau nuo draugų pas mamos brolį, Lietuvos universiteto profesorių filosofą Vasilių Sesemanną į Kauną. Čia prasiplėtė kultūrinė ir rašytojiška H. Parlando veikla bei pažinčių ratas (bendravo su eruditais Levu Karsavinu, Mstislavu Dobužinskiu, rašytojais Henriku Blazu, Broniumi Raila, Antanu Venclova ir kt.). Laisvalaikį H. Parlandas leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine bohema ir baleto šokėja Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos. Rašytojas dirbo ir Švedijos Karalystės konsulato sekretoriumi Kaune.

Gyvendamas šiame mieste H. Parlandas pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną Sudužo (šved. Sönder), kurio dėl staigios mirties nuo skarlatinos 1930 m. lapkritį pabaigti nespėjo. Rašytojas palaidotas Senosiose Kauno miesto kapinėse, liuteronų sektoriuje (dab. Ramybės parkas, tačiau kapas sunykęs).

2005 m. remdamasis rankraščiais švedų literatūrologas Peras Stamas romaną Sudužo parengė ir išleido, į lietuvių kalbą jis išverstas 2011 m.  Literatūrologai H. Parlando kūryboje įžvelgia kosmopolitišką lietuviškąjį avangardizmą ir įvairių tautų menininkų bei intelektualų – prancūzų, rusų ir vokiečių – moderniosios literatūros atspindžius, o tam įtaką padarė būtent gyvenimas Kaune.

H. Parlando laiškuose artimiesiems pateikiamas savitas jo požiūris į Kauną, miesto tradicijas ir kasdienybę, kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų teigimu, tuometinio Kauno daugiatautiškumas jam padarė didelį įspūdį. Štai keletas tą iliustruojančių ištraukų iš H. Parlando laiškų, kuriuos istorikas Sauliaus Pivoras aptaria straipsnyje „Kauno tapatybė Henry'o Parlando ir jo kultūrinės aplinkos žmonių požiūriu“ (2013).

1929 m. gegužės 6 d., ką tik atvykęs į Kauną, H. Parlandas tėvams rašo: „Kaunas visai nėra skylė, kaip jūs galvojote, o gražia gamta ir begaline erdve pasižymintis miestas su elektra, autobusais, žydais ir gausybe prastos kavos. /.../ žmonės šiuo metu čia švenčia rusų Velykas ir valgo neįtikėtinai daug. /.../ Kelionė iš Talino į Rygą buvo baisi. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad traukinio vagonai gali būti tokie purvini. O keleiviai gali būti dar purvinesni. Reikia kas pusvalandį išeiti nusiprausti ir įkvėpti gryno oro. Nuo Rygos iki Kauno – daug geriau. Vokiški vagonai. Ir geresnė publika. Tik truputį norėjosi miego. Dėdė Tutti (Vasylius Sezemanas) sutiko Kaune. Masė žydų norėjo įlipti į vagoną, o masė – išlipti, tad niekas neišvengė dėmių ant drabužių. Galiausiai iškėliau savo daiktus per vagono langą, ir tada pavyko išlipti“.

„Aplinka čia komiška ir graži. Čia nėra nė vienos uolos, vien smėlynai. Pats miestas yra išsidėstęs žemumoje, o jį supa plynaukštė. Aš gyvenu už tikrojo miesto ribų ir turiu kasdien kopti ta plynaukšte, ir tai mane nužudys. Nuostabūs supuvę laiptai, vingiuojantys šlaitu viršun, mano manymu, vėliausiai kitą savaitę nuvirs“.

„Kaunas yra mažas purvinas miestas, daugiausia apgyventas žydų. Bet jie – ne tokie žydai kaip Helsinkyje, o purvini, dvokiantys velniukai, pasklidę po visus šaligatvius. Vasarą išsitraukia savo krėslus, stato juos gatvėje ir trukdo transportui. Tarp kitko, čia nėra jokio transporto. Kartais pro šalį pravažiuoja isvostjik [vežikas]. Aš gyvenu ne pačiame mieste, o ant Žaliojo kalno, kuris labai status ir aukštesnis nei Odenwall (kalva) Grankulloje (Helsinkio priemiestis). Kasdien laipioti 3-4 kartus per dieną mažais, nepatogiais laiptais tiesiog nepakenčiama. O šiaip tai gana gerai sekasi čia gyventi. Turiu labai jaukų, mažą kambarį su dviem sveikomis kėdėmis ir viena sulūžusia, lovą, stalą ir komodą. Tai gali būti laikoma prabangos viršūne. Kai čia apsigyvenau rudenį, turėjau tik pusę stalo, blakių pilną sofą ir milžinišką prausimosi dubenį. Apskritai čia daug blusų ir blakių.  Didžioji  dalis  mano  pažįstamų  yra  rusai,  bet  pažįstu  ir  keletą  lietuvių modernistų, kurie vis dėlto yra gana nereikšmingi. Suomijos modernizmas daug aukštesnio lygio nei Lietuvos. Rašau romaną. Deja, į priekį jis juda lėtai, nes turiu mažai laiko. Be to, čia, Kaune, viešpatauja privalomas paprotys: antrą valandą papietavę, visi susiruošia miegoti. Tarp ketvirtos ir penktos valandos čia miega visi: žydai, krikščionys, o pastaruoju metu ir aš. Po 5 valandos tris kartus  per  savaitę  su  dėde  Tutti  darome  gimnastikos  pratimus.“

„Iš tiesų nėra baisesnių girtuoklių nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine], panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius, prisimenu humoristiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti. Restoranai šalyje yra ypač skurdūs, aš jau apie tai rašiau, vienintelis kažkiek padorus yra apokrifinis restoranas-kabaretas, kur galima gerai praleisti laiką“.

Henrio Parlando eilėraštis apie pavasarį Kaune čia.

Naudota literatūra:

Pivoras S. 2013: „Kauno tapatybė Henry'o Parlando ir jo kultūrinės aplinkos žmonių požiūriu“. Kauno istorijos metraštis. T. 13. p. 175-188

Vaitonytė G. 2017: „Henrio Parlando kūryba: Helsinkio ir Kauno kodai“. Daktaro disertacijos santrauka. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas.

Žymūs Kauno žmonės: Henris Parlandas. Prieiga per internetą čia.