Laisvieji Kauno archyvai

*Erikas Banys. Sezonas prasideda*

*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Miesto sode dažnai žaisdavome. Ten, kur dabar restorano „Miesto sodas“ pastatas, būdavo žaislų parduotuvė „Du gaideliai“.

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Namas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą. Mūsų buto langai išėjo į apendiksą. Pro langą mačiau, kad eismas sustabdytas, žmonėms nebeleidžia pereiti gatvės nei nusileisti Parodos gatve. Atvažiavo sunkvežimis. Buvo tamsu, daug policijos. Mačiau, kaip užmetė virves, patraukė ir nugriovė. Likučius sukėlė į sunkvežimį. Policininkas stovėjo net prie mūsų kiemo vartų." (2019 m.)

*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus. Nuotraukoje aš su mama ant ledo lyties, Vasario 16-osios ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje. Po tų metų tokio didelio potvynio daugiau nebuvo. Įsivaizduokit, kad ir viskas baisu aplink, bet štai mus su mama žmonės pastatė ant ledo lyties ir nufotografavo! Po to valtimi išplukdė pas giminaičius. Tėvelis pasakojo, jog viskas namuose iki stalo plaukė… (2014 m.)