Laisvieji Kauno archyvai

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

*Jolita*: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno". Iš pradžių važiuodavau pas juos su tėvais, paskui ir viena. Iš šešto forto iki Pilies nuvažiuodavau troleibusu, o tada jau laukdavau 4 autobuso, kuris vežė į II ligoninę ir važinėdavo dažniau. Dar buvo galima iki močiutės, jei neklystu, Josvainių sustojimo nuvažiuoti 33 arba 24 autobusais. Kur jie veždavo, jau nepamenu, bet kažkur "į laukus" ir važiuodavo labai retai. Kartą 33 autobusu nuvažiavome iki Milikonių parduotuvės. Mano akimis žiūrint, ten jau buvo pasaulio galas, paskutinis žmonių lankomas punktas. Pilies stotyje buvo ledų kioskas ir aš dažniausiai nepirkdavau talonėlio už 4 kapeikas, o pataupydavau tuos pinigus ledams. Pieniškų ledų porcija kainavo 11 kapeikų, grietininių - 15, plombyras kainavo 19 kapeikų, bet jo nepirkdavau, nes buvo per riebus ir per brangus. Pilies ledų kioske kažkaip dažnai pasitaikydavo vaisinių ledų už 6 kapeikas, kuriuos laikėme pačiais vertingiausiais, nes buvo skanūs ir retai aptinkami. Po kurio laiko pradėjau išlipinėti iš autobuso vis anksčiau ir anksčiau ir eiti per Vilijampolę ir paskui į kalną pėsčiomis. Nepatikėsite, bet visą vaikystę praleidusi pas gimines Vilijampolėje, nė karto negirdėjau iš jų žodžio "žydas" (ar bent jau man neįstrigo), o žodžio "getas" tai jau nebuvo tikrai. Apstulbau, po daug daug metų amerikietiškame tinklalapyje pamačiusi Slabotkę ir sužinojusi, kad tiek metų autobusu kratinėjausi po geto gatveles. Tačiau kažkas tame rajone buvo, kažkas užbūrusio mane ir iki šiol nepaleidžiančio. Močiutė mirė 1983 metais. Giminė susipyko. Pradėjo statytis Šilainiai. Baigėsi vaikystė ir baigėsi Vilijampolė. Trisdešimčiai metų Kaunas man baigėsi sulig oranžiniu tiltu per Nerį. Kai pradėjau sapnuoti savo vaikystės vietas, supratau, kad gal jau laikas išdrįsti pereiti tiltą. Pavaikščiojau Vilijampolės "apačioje", nuėjau iki kūdikių namų pakalnėje, kurie savo masyviu pilku korpusu vaikystėje ir traukė, ir baugino. Užkopiau į kalną. Daug kas pasikeitę, tik forto teritorija Pylimo gatvėje priešais močiutės namą tokia pat nepaliesta ir niekam nepriklausanti. Kaip ir namas, jau nepriklausantis man. Kaip ir nuotraukos, kurios man vaikystėje nerūpėjo ir kurių išeidama nepasiėmiau." (2017 m.)

*Lolita:* "Gimiau ir augau Kauko alėjoje (kai gimiau, ji tuo metu dar vadinosi S. Šimkaus alėja). Ąžuolynas yra vienas miesto miškas, o šalia gyvenantiems buvo aktualu jį konkretinti. Taigi, tarp K. Petrausko, Parodos ir Radastų gatvių esančią dalį, kur XX a. 9 dešimtmetyje dar buvo atrakcionai, vadinome Mažuoju Ąžuolynu,  arba Ąžuolynėliu, o dalį nuo K. Petrausko g. Zoologijos sodo link - Didžiuoju Ąžuolynu.  Į Zoologijos sodą eidavome pėsčiomis. Ąžuolyne - įspūdingiausia, be abejo, buvo stumbro skulptūra, bet būdama maža labai mėgau ir L. Striogos "Poilsį", kurį vadinau "hipopo" - matyt, vaikui kažkuo priminė begemotą." (2019 m.)

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę. Atgavus nepriklausomybę miestelis buvo perduotas Ryšių ir informacijos ministerijai, vėliau Kauno radijo centrui, kuris teritoriją išnuomojo akcinei bendrovei „Statyba“. Mano vyras ten dirbo. Sovietmečiu buvo KGB padalinys. Linksmakalnyje gyveno labai daug išsilavinusių moterų, jos dirbdavo vertėjomis – prancūzų, anglų kalbos. Šifruodavo tarpvalstybinius reikalus. Kariškiai mus vadino pirmaisiais okupantais – mūsų, pirmųjų gyventojų buvo apie šešis. Nepaisant to, jie buvo labai mandagūs žmonės... Puikiai pamenu dieną, kai išlydėjome kariškius ir jų vadą iš Linksmakalnio. Tai buvo 1993 m. birželio 16 d. 13:45 val. Už vartų kelios volgos sustojo. Kariškiai iššovė šampano butelį ir jo išgėrė. Aplaistė savo kelionę. Ta diena man nepamirštama. Kai išvažiavo pro vartus, stovėjome gatvėje. Mūsų buvo kokie aštuoni žmonės. Nedrįsome įeiti į nei vienus namus. Buvo įtarimas, kad kas nors gali susprogti. Nesijautėme saugiai ir jaukiai. Tuo metu kitur Lietuvoje gal ir buvo saugu. Nors, kita vertus, tada juk prasidėjo banditizmo laikai. Kariškiai viską paliko labai švariai, bet Linksmakalnis atrodė niūriai. Jų buvo apie 1000, o butų apie 300. Čia gyventi liko 75 šeimos. Jiems juk buvo baisu. Mano vyras važiuodavo jų guosti. Gerai pamenu, kasdien nuo 16 val. iki 21 val. su jais bendraudavo. Kalbėdavo apie tai, kaip dabar viskas bus. Daugiausia pas jį ateidavo moterys. Bijojo, kad lietuviai sargai jas muš, terorizuos. Kai kurie žmonės pirmąjį rudenį po kariškių išvykimo net nedegindavo šviesos. Įsivaizduokite, eini Žaliąja gatve – namų langai užkalti lentomis, apšvietimas dega neilgai. Nejauku. Kaip Čečėnijoje. Tuo metu mes vieninteliai turėjome telefoną. Jei kas susirgdavo, ar kildavo gaisras – visi bėgdavo pas mus. Pamažu jie išvažiavo, dabar likusios kokios septynios mišrios šeimos. Lietuvė žmona ir vyras rusas. Būdavo etapų, kai gyvendavome be šildymo. Tik su elektriniais šildytuvais, bet skaitikliai neatlaikydavo. Vanduo irgi tik šaltas bėgdavo – savaitgaliais važiuodavome maudytis į Kauną. Buvome altruistai, dirbome be pinigų ir gyvenome tikrai prastai. Dabar taip nesutikčiau. Tada kitaip atrodė. Dabar viskas tik „sau“, o anksčiau nesuskųsdavome. Dar ilgai laukėme sprogimų. Saugumo jausmas atėjo gerokai vėliau, gal po kokių trejų, ketverių metų, kuomet į gyvenvietę atvažiavo daugiau žmonių ir apsigyveno butuose. Prasidėjo intensyvus darbas, užsimiršome... 1996 m. Linksmakalnyje atidaryta mokykla – tada joje buvo tik penki pirmokėliai...“ (2019 m.)

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*

*Judita*: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų. Jos tapo žaislais, kada tėvai išeidavo į darbus, broliukai – į mokyklą. Kai likdavau viena gete labiausiai bijojau, kad ateis piktas dėdė su šautuvu ir mane nušaus. Ta baimė išlikusi ir iki šių dienų. Tik ji jau kitokia...

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* Jei kas renka istorinę medžiagą, štai įdomus momentas. Nuotraukoje (žr. 2 nuotrauką) yra Lietuvos partizano Kazio Veverskio, slapyvardžiu "Senis", motina. Su ja mūsų šeima susipažino labai įdomiomis aplinkybėmis. Kartą kažkokiu reikalu mano mamytė nuėjo į paštą ir ten rado verkiančią moterį, ji buvo atvažiavusi siųsti siuntinio Sibire kalintiems savo artimiesiems, bet nemokėjo užrašyti adreso. Tada mamytė ją parsivedė namo, čia į Vasario 16-osios g., tėvelis viską gražiai sudėjo, užrašė ir išsiuntė. Ir taip pažintis išliko. Daug metų atsimenu, kaip ši moteris atvažiuodavo pas mus šiuo reikalu. Šią moterį vadindavau „mano babytė Veverskienė". (2014 m.)

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą. Mūsų buto langai išėjo į apendiksą. Pro langą mačiau, kad eismas sustabdytas, žmonėms nebeleidžia pereiti gatvės nei nusileisti Parodos gatve. Atvažiavo sunkvežimis. Buvo tamsu, daug policijos. Mačiau, kaip užmetė virves, patraukė ir nugriovė. Likučius sukėlė į sunkvežimį. Policininkas stovėjo net prie mūsų kiemo vartų." (2019 m.)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"