Laisvieji Kauno archyvai

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę. Atgavus nepriklausomybę miestelis buvo perduotas Ryšių ir informacijos ministerijai, vėliau Kauno radijo centrui, kuris teritoriją išnuomojo akcinei bendrovei „Statyba“. Mano vyras ten dirbo. Sovietmečiu buvo KGB padalinys. Linksmakalnyje gyveno labai daug išsilavinusių moterų, jos dirbdavo vertėjomis – prancūzų, anglų kalbos. Šifruodavo tarpvalstybinius reikalus. Kariškiai mus vadino pirmaisiais okupantais – mūsų, pirmųjų gyventojų buvo apie šešis. Nepaisant to, jie buvo labai mandagūs žmonės... Puikiai pamenu dieną, kai išlydėjome kariškius ir jų vadą iš Linksmakalnio. Tai buvo 1993 m. birželio 16 d. 13:45 val. Už vartų kelios volgos sustojo. Kariškiai iššovė šampano butelį ir jo išgėrė. Aplaistė savo kelionę. Ta diena man nepamirštama. Kai išvažiavo pro vartus, stovėjome gatvėje. Mūsų buvo kokie aštuoni žmonės. Nedrįsome įeiti į nei vienus namus. Buvo įtarimas, kad kas nors gali susprogti. Nesijautėme saugiai ir jaukiai. Tuo metu kitur Lietuvoje gal ir buvo saugu. Nors, kita vertus, tada juk prasidėjo banditizmo laikai. Kariškiai viską paliko labai švariai, bet Linksmakalnis atrodė niūriai. Jų buvo apie 1000, o butų apie 300. Čia gyventi liko 75 šeimos. Jiems juk buvo baisu. Mano vyras važiuodavo jų guosti. Gerai pamenu, kasdien nuo 16 val. iki 21 val. su jais bendraudavo. Kalbėdavo apie tai, kaip dabar viskas bus. Daugiausia pas jį ateidavo moterys. Bijojo, kad lietuviai sargai jas muš, terorizuos. Kai kurie žmonės pirmąjį rudenį po kariškių išvykimo net nedegindavo šviesos. Įsivaizduokite, eini Žaliąja gatve – namų langai užkalti lentomis, apšvietimas dega neilgai. Nejauku. Kaip Čečėnijoje. Tuo metu mes vieninteliai turėjome telefoną. Jei kas susirgdavo, ar kildavo gaisras – visi bėgdavo pas mus. Pamažu jie išvažiavo, dabar likusios kokios septynios mišrios šeimos. Lietuvė žmona ir vyras rusas. Būdavo etapų, kai gyvendavome be šildymo. Tik su elektriniais šildytuvais, bet skaitikliai neatlaikydavo. Vanduo irgi tik šaltas bėgdavo – savaitgaliais važiuodavome maudytis į Kauną. Buvome altruistai, dirbome be pinigų ir gyvenome tikrai prastai. Dabar taip nesutikčiau. Tada kitaip atrodė. Dabar viskas tik „sau“, o anksčiau nesuskųsdavome. Dar ilgai laukėme sprogimų. Saugumo jausmas atėjo gerokai vėliau, gal po kokių trejų, ketverių metų, kuomet į gyvenvietę atvažiavo daugiau žmonių ir apsigyveno butuose. Prasidėjo intensyvus darbas, užsimiršome... 1996 m. Linksmakalnyje atidaryta mokykla – tada joje buvo tik penki pirmokėliai...“ (2019 m.)

Konstantinas: „Čia prabėgo mano vaikystė, prieš maždaug 80 metų. Buvau jauniausias iš trijų sūnų. Mano tėvai buvo ūkininkai. Pamenu, man nebuvo su kuo bendrauti. Po pradžios mokyklos perėjau į Išlaužo mokyklą. Eidavau pėsčias apie 10 kilometrų kasdien. Arklį kinkydavo tik tada, kai siausdavo pūga, bet labai retai. Išeidavome ir grįždavome tamsoje. Pokario metu mus iškeldino už tvoros, už to antenų lauko. Mus išvarė iš mūsų namų, įsikėlėme į išvežtų žmonių sodybą. Pamenu, kaip vokiečių belaisviai statė namus. Su vaikais aplink statybas lakstydavome. Jie taip pat statė antenas – jos buvo varinės, o stulpai mediniai. Vokiečiai turėjo mišrių instrumentų orkestrą. Buvo labai geras smuikininkas. Vadovavo orkestrui. Kariškiai ir jų šeimos kalbėdavo ir dainuodavo rusiškai, vokiškai. Kariškiai turėjo didžiulius kultūros namus, ten rodydavo filmus.“ (2019 m.)

*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*K. Laurinaitytė:* Dainų slėnį pamenu nuo 6 metų, nes nuo to laiko pradėjau dainuoti chore ir dalyvaudavome Dainų šventėse. Kadangi ten būdavome nuo vaikystės, man ta vieta atrodo tokia natūrali ir gal ne kasdieniška, tačiau maloni.

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* Jei kas renka istorinę medžiagą, štai įdomus momentas. Nuotraukoje (žr. 2 nuotrauką) yra Lietuvos partizano Kazio Veverskio, slapyvardžiu "Senis", motina. Su ja mūsų šeima susipažino labai įdomiomis aplinkybėmis. Kartą kažkokiu reikalu mano mamytė nuėjo į paštą ir ten rado verkiančią moterį, ji buvo atvažiavusi siųsti siuntinio Sibire kalintiems savo artimiesiems, bet nemokėjo užrašyti adreso. Tada mamytė ją parsivedė namo, čia į Vasario 16-osios g., tėvelis viską gražiai sudėjo, užrašė ir išsiuntė. Ir taip pažintis išliko. Daug metų atsimenu, kaip ši moteris atvažiuodavo pas mus šiuo reikalu. Šią moterį vadindavau „mano babytė Veverskienė". (2014 m.)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Visi ant to paties liūto!

Mindaugas Kavaliauskas: "Tai buvo mitingas Kovo 11-osios akto palaikymui ir mūsų vienybės pademonstravimas."