Laisvieji Kauno archyvai

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Dobrė*: „1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums.

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

*Neringa*: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai. Tais laikais „Orbitos“ stogeliai imitavo musmires, ji mums buvo pristatoma kaip „didelių vaikų“ atrakcionas. Kas belikdavo? Taip, lėtaeigė „Saulutė“. Mano ankstyvuose atsiminimuose parke vyko vaikų šventės, buvo galima nusipirkti cukraus vatos ir pajodinėti poniu. Kai į Kauną laikinai atsikraustė amerikietiški atrakcionai, protestuodama prieš norus eiti ten, kur daug brangiai kainuojančių klyksmų ir žaibuojančių lempelių, mama po ilgo laiko nusivedė į Vytauto parką. Sakė, trumpam. Jo tylumą sklaidė tik kartkartėmis pralekiantys lankytojų vairuojami automobiliukai. Tąkart litas laivelyje iš penkių minučių išaugo į vasaros valandą, į valias prisodrinusią paprasto vėjo džiaugsmo, kai nieko geresnio negalėjai tą akimirką rasti. Dabar dėkoju jai už neįtikėtiną kantrybę, stebint dukras nuo suolelio. Jau daugiau nei penketą metų kiekvieną pavasarį sugrįžtu. Kaskart atsivedu žmonių, kuriems apsilankymas tampa atradimu. Dabar atsiminimuose įstringa karuselės, pritaikytos mums, „dideliems“, daug neskubių pokalbių, savaitgaliais skambanti lietuviška estrada, kai mažoje scenoje šokių laukia senutės, iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Vytauto parką galima pavadinti maža visata, turinčia savo dvasią. Tik ja karūnuoju ne karuseles, jų senovinį stotą ar sulaukėjusią atmosferą, o dalį parko prižiūrinčią darbuotoją Reginą, kurios buvimą šioje erdvėje pamenu visada ir negaliu įsivaizduoti be jos. Tada pasisupimas atrodo tiesiog eilinis pasisupimas. Kažkokiu būdu ji užpildo erdvę. Net tada, kai oranžinplaukė ėmė nebeignoruoti balinančio laiko, išliko tokia pat žvitri: ant karuselių tapė boružes, atpažinusi imdavo švelniai priekaištauti („kodėl taip vėlai šiemet atėjote?“), kartais, paslapčia mirktelėjusi akimi, į „Orbitą“ laipindavo nemokamai. Sykį, kai atsivedžiau pulką užsieniečių, susijaudinusi pasakojo apie jaunystę, kaip Kauno botanikos sode nakčia pavyko pamatyti kartą per metus pražystančią Nakties Karalienę, kitąsyk apie tikrą pažinimo medį – šalia augantį riešutmedį ir voveres. Tada supranti, kad dalytis yra gerai. Tik kažkodėl į Parką nuolat sugrįžti kaip senas, šiek tiek nusikaltęs pažįstamas, nes vis per menkas suokalbininkas, kad visa tai ilgiau išliktų. Ši nuotrauka – Reginai. Nes visada norėjau padovanoti. (2014)

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla. Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas. Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo. Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako. Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako. Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus. Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu. Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti. Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti. Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.