Laisvieji Kauno archyvai

*Dobrė*: „1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums.

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

Tado Ivanausko progimnazija

*Alvydas Vaitkevičius*: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo. Nuotraukos - poros - tekstais paaiškintos paties St. Lukošiaus, kuris turėjo fenomenalią atmintį ir žinojo Kauno praeitį su smulkmenomis. Tekstus rašė jis pats, nors jau būdamas apakęs, taigi jie nėra dailyraštis... Maždaug prieš 30 metų teko bendrauti su juo pas jį namuose – tuo metu jis jau gal 10 metų buvo apakęs ir nebegalėjo be pagalbos tvarkyti savo nuotraukų ir negatyvų archyvo. Tada jam gal porą metų padėjo mano sūnus, kuriam tada buvo apie 12 metų. Lukošius buvo didelis Lietuvos patriotas ir padarė didelę įtaką mano sūnaus istorinių pažiūrų susiformavimui. Šias ir kiek daugiau kitų nuotraukų Lukošius padovanojo mano sūnui, tačiau šitos yra geriausios būklės. Vėliau gal rasiu ir daugiau..." (2014)

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės. /.../ Tai buvo viena paskutinių užuobėgų normaliesiems; kainos sąlygiškai nedidelės, padavėjos pripratusios prie intelektualios publikos; /.../ tai buvo bene paskutinė užuobėga, kur galėjai šnekėti ir sutikti pažįstamų; visa kita alėjos dalis pasikeitė, užversta prabangiais restoranais nuvorišams, picerijomis, kur kainos trigubai didesnės nei Europoje ir siautėte ten siautėdavo verslininkai, politikai ir bankininkai. Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė, čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia /.../ konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, /.../ prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiem. /.../ Šita kavinė buvo persisunkusi istorija, dėl to ji traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus“.

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla. Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas. Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo. Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako. Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako. Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus. Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu. Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti. Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti. Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.

*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.  Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome.  Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“.  Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį.  Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)