Laisvieji Kauno archyvai

*Gintaras*: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas. Galima tik įsivaizduoti, kaip po jų pasirodymo atrodė bėgimo takai :) Tarybų valdžia rūpinosi ne tik sportininkų sveikata, bet ir žiūrovų kultūringu laisvalaikiu: šalia stadiono (ir daugelyje kitų vietų mieste) buvo pastatytas stiklinis paviljonas su gėrimų automatais. Čia pasišnekučiuojant galima buvo aptarti matytus varžybų epizodus bei rezultatus. Penkiasdešimt kapeikų ir stiklinė pigaus vyno, vadinamo "rašalu" greitai atpalaiduodavo ne tik liežuvį, bet ir smegenėles... Šita girdykla buvo kaip tik dabartinio Hesburger restorano vietoje, o "Žalgirio" stadionas užleido vietą PC "Molui" :) (2014)

*Gintaras:* Vilniaus gatvėje, prie pat požeminės perėjos, pastato sienoje esančiose nišose buvo pastatytos trys mažos skulptūros. Deja, neilgai jos stovėjo ir džiugino praeivių akis. Vandalai po vienos nakties jas suniokojo. Tai buvo apie 1988 m., jau tiksliai nebeprisimenu. Tuščia vieta niekada nebūna, nišose įsikūrė šios trys gražuolės:) (2014)

*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)

*Grafas*: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos. Įdomu, kad pirmą kartą ją matantys svečiai nelabai supranta kokia čia vieta, koks čia vaizdas. O tai yra Kauno centras sovietmečiu, 80-aisiais metais, - Janonio (Vienybės) aikštė ir ČDM - Karo Muziejaus kompleksas, vaizdas iš neįprastos žiūrėjimo krypties, t.y. nuo tuometinės Radijo gamyklos stogo/bokšto. Nuotraukos autorius - fotografas profesionalas, puikus spalvininkas Juozas Polis. Atgimimo laikotarpiu jis išleido keletą nuostabių spalvotų nuotraukų albumų apie Lietuvą. Gavau iš jo šią nuotrauką dovanų. Formatas - 60x50 cm.

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Miesto sode dažnai žaisdavome. Ten, kur dabar restorano „Miesto sodas“ pastatas, būdavo žaislų parduotuvė „Du gaideliai“.

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

*Arkadijus Vinokuras („Company“ narys) teigė:* Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu“, Miesto sodas tapo „atviro laisvės troškimo simboliu“, „antikonformizmo salele“, o pats hipių judėjimas buvo svarbus laisvės proveržio fenomenas sovietmečio Kaune bei Lietuvoje. (Kam priklauso R. Kalantos fakelas? Prieiga per internetą: http://www.vinokuras.lt/kam-priklauso-r-kalantos-fakelas/)

*Pastorius Vladimiras Sereda:* "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu. /.../ Sovietų valdžia jį (bažnyčios pastatą) perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol". (2014)

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą. Dvi kulkos į pilvą, ir man atsivėrė visi keliai. Dvi kulkos į senelio pilvą, kurias paleido jis pats, ir, matyt, turiu būti dėkingas jam, o jam tada buvo keturiasdešimt ketveri, kaip dabar man, jis nespėjo pasenti, bet savo šūviais leido man gimti tame pačiame name po penkiolikos metų Jankaus gatvėje, kur stovėjo nacionalizuoti smetoniniai valdininkų kotedžai, su rusų karininkais ir grįžtančiais tremtiniais ir dviem raganomis Moniuškos gatvėje, pribūvėja Minties rate, viena užkalbėtoja toje pačioje Jankaus gatvėje ir viena kerėtoja, gyvenančia Basanavičiaus alėjoje, prie buvusios dukart sušaudytų šeimininkų krautuvėlės, kur šeštajame dešimtmetyje pardavinėjo sviestą ir mėsą iš vienos nešaldomos, bet apšviestos vitrinos, dideli sviesto luitai ir mėsa and didelių kaulų; „žydų krautuvėlė“, taip ją visi Žaliakalnyje vadino, jos šeimininkus žydus sušaudė, gal keturiasdešimt antrais, ir niekas jau nebeatsiminė; buvo namai, kur gyveno „tie, kurie skundė“, stukačiai – ne, Žaliakalnyje tokio žodžio dar nebuvo, ir buvo iškeldintųjų, „išvežtųjų“ namai; vienuose įsikurdavo žydų karininkai, kituose – tie patys skundikai, trečiuose buvo įkurdinta kai kas humaniškiau ir prasmingiau – išvežtųjų name aš lankiau darželį; du aukštai, dideli, šilti; kosmonautai buvo mėgstamiausi mūsų žaisliukai, mat, bene vieninteliai, o pats gražiausias žaislas – vokiška Reicho žaislų fabriko papūga. /.../