Laisvieji Kauno archyvai

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

Asija: „Svarbiausia vieta man visada buvo Soboras. Visi bene ryškiausi prisiminimai susiję su šiuo pastatu. Atsimenu, kaip visas pulkas vaikų bėgome į Soborą, kadangi ten tekėjo kaimynė iš namo šalimais. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su lietuviškomis tradicijomis ir susidūrimas su Dievu bažnyčioje. Atsimenu, kaip užbėgome laiptais ir pamatėme nuotaką su nuometu, ilga, balta suknele, gėlėmis papuoštą bažnyčią.

*Liucija ir Daiva*: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m. Mano vyras – lietuvių tremtinys, su juo susipažinau Sibire. Dirbau Linksmakalnio ir Išlaužo mokyklose kūno kultūros mokytoja. Mokėme rusų kalba. Tik vėliau pereita prie lietuvių kalbos. Mano vaikai mokinosi Linksmakalnyje. Miestelio teritorija buvo užtverta. Prie įvažiavimo buvo padėti geležiniai, betoniniai blokai. Iškasti prūdai. Praeidami matydavome kaulų, kaukolių. Nepasakyčiau, kad čia vyko kažkas slapto. Buvo paprasta žvalgyba. Dirbo karininkai su technologiniu išsilavinimu. Budėdavo, klausydavo, šifruodavo. Ieškodavo informacijos, kurios jiems reikėjo. Išrinkdavo. Ko neiššifruodavo, irgi siųsdavo į Maskvą. Buvo kalbų, kad čia stovėjo raketa. Kad slopindavo Amerikos balso transliacijas. Nebuvo tokių dalykų. Mums nesijautė, kad čia buvo karinis miestelis, kad būtume uždaryti. Pamenu, turistaudavome su vaikais. Kazarmas (kareivinės) buvo ten, kur dabar griuvėsiai. Jie turėjo pirtį, sanitarinį mazgą. Kai prasidėjo neramumai, kareivius pervedė į kitą, tremtinių namą. Kareivių kraustynės buvo ramios, gražios.“ (2019 m.) 

*Liuda Riaukienė*: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais. Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje".

*Gintaras*: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas. Galima tik įsivaizduoti, kaip po jų pasirodymo atrodė bėgimo takai :) Tarybų valdžia rūpinosi ne tik sportininkų sveikata, bet ir žiūrovų kultūringu laisvalaikiu: šalia stadiono (ir daugelyje kitų vietų mieste) buvo pastatytas stiklinis paviljonas su gėrimų automatais. Čia pasišnekučiuojant galima buvo aptarti matytus varžybų epizodus bei rezultatus. Penkiasdešimt kapeikų ir stiklinė pigaus vyno, vadinamo "rašalu" greitai atpalaiduodavo ne tik liežuvį, bet ir smegenėles... Šita girdykla buvo kaip tik dabartinio Hesburger restorano vietoje, o "Žalgirio" stadionas užleido vietą PC "Molui" :) (2014)

"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

Kauniečių prisiminimai apie Ąžuolyno parką. Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Restoranas "Pasaka"