Laisvieji Kauno archyvai

*Galina*: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje. Vykdavo šventė, vaikų aplankyti ateidavo Kalėdų Senelis. Gyvenome visai netoli, S. Neries gatvėje (dabar – V. Putvinskio g.) ir papuoštą eglutę matydavome pro savo namų langus. Visada būdavo puošiama gyva eglutė, o šalia jos stovėjo ir ponas Leninas, į mūsų buto langus atsukęs užpakalį..." (2017)

*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)

1 nuotrauka Povilas ir Vanda Tarnauskai, restorano "Versalis" akcinininkai, su dukra Karo muziejaus sodelyje. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

*Alvydas Vaitkevičius:* Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų... Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07). Aišku, jie jokiu būdu nebuvo džiaugsmingi ar laisvanoriški - privaloma tvarka į juos turėjo eiti tiek darbininkai, tiek tarnautojai, studentai ir moksleiviai. Ikibrežneviniu periodu prievarta buvo visuotinas nerimas "turėti reikalų per valdiškus namus", vėliau palaipsniui buvo derinama "botago ir saldainio" metodika, t.y. "valdiškų namų" grėsmė ženkliai sumažėjo, bet darbininkams pradėta mokėti pinigais už dalyvavimą parade (tai buvo neofialu, žinoma). Tuometinėje Janonio aikštėje prieš kelias dienas buvo statoma medinė tribūna, kurioje šventės dieną stovėdavo partijos bei Vykdomojo Komiteto funkcionieriai, mosuodami rankomis praeinantiems demonstrantams, buvo "šventiškai" sutvarkoma ir papuošiama aplinka. Šventės dieną kvartalo spinduliu aplink trubūna buvo išstatoma apsauga ir draudžiamas betkoks judėjimas, pėsčiuosius praleisdavo tik pagal sąrašus ar ypatingus leidimus. Kolonos, praeidamos pro tribūną, privalėjo bent jau žvaliai vieningai šaukti "valiooooooo!!!", o dar geriau - ir  mojuoti rankomis, gėlėmis ar vėliavėlėmis. To nedarantys ar darantys nederamai vėliau turėdavo rimtų nemalonumų. Apie laikotarpį sprendžiu iš to, kad tribūna dar  gana kukli ir abipus išrikiuoti kareiviai. Chruščioviniu periodu (t.y. po Stalino mirties) kareivai taip grandinėmis jau nestovėdavo, o tribūna buvo statoma iš surenkamų blokų, todėl didesnė ir puošnesnė... Na, ir aikštės vaizdas truputį pasikeitė. (2014)

1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.

(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).

*Erikas Banys. Sezonas prasideda*

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)