Laisvieji Kauno archyvai

*Dobrė*: „1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums.

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės. /.../ Tai buvo viena paskutinių užuobėgų normaliesiems; kainos sąlygiškai nedidelės, padavėjos pripratusios prie intelektualios publikos; /.../ tai buvo bene paskutinė užuobėga, kur galėjai šnekėti ir sutikti pažįstamų; visa kita alėjos dalis pasikeitė, užversta prabangiais restoranais nuvorišams, picerijomis, kur kainos trigubai didesnės nei Europoje ir siautėte ten siautėdavo verslininkai, politikai ir bankininkai. Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė, čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia /.../ konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, /.../ prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiem. /.../ Šita kavinė buvo persisunkusi istorija, dėl to ji traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus“.

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

*Jolita*: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno". Iš pradžių važiuodavau pas juos su tėvais, paskui ir viena. Iš šešto forto iki Pilies nuvažiuodavau troleibusu, o tada jau laukdavau 4 autobuso, kuris vežė į II ligoninę ir važinėdavo dažniau. Dar buvo galima iki močiutės, jei neklystu, Josvainių sustojimo nuvažiuoti 33 arba 24 autobusais. Kur jie veždavo, jau nepamenu, bet kažkur "į laukus" ir važiuodavo labai retai. Kartą 33 autobusu nuvažiavome iki Milikonių parduotuvės. Mano akimis žiūrint, ten jau buvo pasaulio galas, paskutinis žmonių lankomas punktas. Pilies stotyje buvo ledų kioskas ir aš dažniausiai nepirkdavau talonėlio už 4 kapeikas, o pataupydavau tuos pinigus ledams. Pieniškų ledų porcija kainavo 11 kapeikų, grietininių - 15, plombyras kainavo 19 kapeikų, bet jo nepirkdavau, nes buvo per riebus ir per brangus. Pilies ledų kioske kažkaip dažnai pasitaikydavo vaisinių ledų už 6 kapeikas, kuriuos laikėme pačiais vertingiausiais, nes buvo skanūs ir retai aptinkami. Po kurio laiko pradėjau išlipinėti iš autobuso vis anksčiau ir anksčiau ir eiti per Vilijampolę ir paskui į kalną pėsčiomis. Nepatikėsite, bet visą vaikystę praleidusi pas gimines Vilijampolėje, nė karto negirdėjau iš jų žodžio "žydas" (ar bent jau man neįstrigo), o žodžio "getas" tai jau nebuvo tikrai. Apstulbau, po daug daug metų amerikietiškame tinklalapyje pamačiusi Slabotkę ir sužinojusi, kad tiek metų autobusu kratinėjausi po geto gatveles. Tačiau kažkas tame rajone buvo, kažkas užbūrusio mane ir iki šiol nepaleidžiančio. Močiutė mirė 1983 metais. Giminė susipyko. Pradėjo statytis Šilainiai. Baigėsi vaikystė ir baigėsi Vilijampolė. Trisdešimčiai metų Kaunas man baigėsi sulig oranžiniu tiltu per Nerį. Kai pradėjau sapnuoti savo vaikystės vietas, supratau, kad gal jau laikas išdrįsti pereiti tiltą. Pavaikščiojau Vilijampolės "apačioje", nuėjau iki kūdikių namų pakalnėje, kurie savo masyviu pilku korpusu vaikystėje ir traukė, ir baugino. Užkopiau į kalną. Daug kas pasikeitę, tik forto teritorija Pylimo gatvėje priešais močiutės namą tokia pat nepaliesta ir niekam nepriklausanti. Kaip ir namas, jau nepriklausantis man. Kaip ir nuotraukos, kurios man vaikystėje nerūpėjo ir kurių išeidama nepasiėmiau." (2017 m.)

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

*Arūnas*: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė. Man pavyko rasti kelias nuotraukas. Labai džiugu, kad jose nufotografuoti asmenys ir šiandien yra gyvi ir sveiki. Kaip ir liūtai. Pirmoji nuotrauka daryta 1956 m. Iš kairės - aš, mano pusbrolis Vytautas, pusseserė Laimutė ir sesuo Rūta. Antroji fotografuota 1969 m. pavasarį. Studijuodami Kauno politechnikos institute buvome sukūrę big bito grupę „Meteorai“ ir prieš kelionę į užsienį sugalvojome reklamai nuotraukas pasidaryti mums brangiame ir įdomiame Karo muziejaus sode. Iš kairės - aš, klavišiniai, būgnininkas Antanas Mačys, gitaristai ir vokalistai Gerardas Balaišis ir Jonas Toleikis. Kai kurie su muzika neatsisveikino ir iki šių dienų. O tais laikais mes visi norėjome būti bitlais. Buvome nerimstantys. Todėl siunčiu dar vieną, nors ir be liūtų nuotrauką. kurioje užfiksuotas bandymas panaudojant vieną iš muziejaus patrankų apšaudyti KPI centrinius rūmus...“ (2018 m.)

„Namas, kuriame aš gyvenau“ - pasakoja skulptorius Robertas Antinis.