Laisvieji Kauno archyvai

*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės. /.../ Tai buvo viena paskutinių užuobėgų normaliesiems; kainos sąlygiškai nedidelės, padavėjos pripratusios prie intelektualios publikos; /.../ tai buvo bene paskutinė užuobėga, kur galėjai šnekėti ir sutikti pažįstamų; visa kita alėjos dalis pasikeitė, užversta prabangiais restoranais nuvorišams, picerijomis, kur kainos trigubai didesnės nei Europoje ir siautėte ten siautėdavo verslininkai, politikai ir bankininkai. Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė, čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia /.../ konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, /.../ prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiem. /.../ Šita kavinė buvo persisunkusi istorija, dėl to ji traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus“.

*Siegfried:* „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje.“ (2018 m.)

Tado Ivanausko progimnazija

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

*Rimantas*: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų. Nuo vaikystės mėgau fotografuoti, dažnai lankydavomės Karo muziejaus sodelyje ir čia padariau jos, erzinančios liūtus, nuotrauką. Dirbau Spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, kuri restauravo architektūros, istorijos paminklus. Tarp daugelio restauruotų, konservuotų architektūros paminklų Lietuvoje, teko prisidėti ir tvarkant Čiurlionio dailės ir Karo muziejų pastatų fasadus ir interjerus. Jūsų parodyta iniciatyva privertė pasirausti po senus fotografijos archyvus. Ieškodamas šios nuotraukos perverčiau fotografijas ir skaidres, kuriose užfiksuota Liaudies buities muziejaus statyba, Kauno rotušės, Rotušės a. pastatų restauracija, Perkūno namų, Vytauto bažnyčios smailės atstatymo ir daugybės kitų darbų paminkluose nuotraukos. Taip paskendau prisiminimuose...“ (2018 m.)

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…