Laisvieji Kauno archyvai

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

*K. Laurinaitytė:* Dainų slėnį pamenu nuo 6 metų, nes nuo to laiko pradėjau dainuoti chore ir dalyvaudavome Dainų šventėse. Kadangi ten būdavome nuo vaikystės, man ta vieta atrodo tokia natūrali ir gal ne kasdieniška, tačiau maloni.

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

*Gintaras Vitulskis:* Pirmoji pergalė. XX a. pabaigoje iškilo pavojus XV a. statytai šv. Gertrūdos gotikinei bažnyčiai, kuri buvo ne tik paversta sandėliu, bet ją buvo sumanyta, vaizdžiai sakant, uždaryti į "maišą", užstatant kelių aukštų pastatu nuo J. Gruodžio gatvės pusės. 1988 m. buvo sparčiai pradėta ant šalia bažnytėlės buvusių XV-XVIII a. kapinių statyti LKP Požėlos rajono komitetui skirtą pastatą. Kaulus - į sąvartyną, o bažnytėlė tyliai bus nugriauta. Bet čia prasidėjęs viešumas (Gorbačiovo "glasnost") ir sukilusi kauniečių pilietinė savimonė neleido įvykdyti šių užmačių. Po ilgos kovos buvo pasiekta pergalė: statyba buvo sustabdyta ir nebaigtas pastatas nugriautas. 1989 m. spalio mėn. darytose nuotraukose matome šv. Gertrūdos bažnytėlę ir baigiamą nugriauti pastatą. Trečioji fotografija daryta 2014 m. rugsėjo mėn. (2014).

*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.  Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome.  Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“.  Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį.  Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

*Pastorius Vladimiras Sereda:* "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu. /.../ Sovietų valdžia jį (bažnyčios pastatą) perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol". (2014)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.