Laisvieji Kauno archyvai

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius. 2015 m.

*Siegfried:* „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje.“ (2018 m.)

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

*Liucija ir Daiva*: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*