Robertas Antinis: "Man bohema - tai bendravimas su žmonėmis"

Robertas Antinis (Jaunesnysis) – dailininkas, skulptorius. 1970 metais Latvijos dailės akademijoje baigė dizainą. Nuo 1990 metų grupės „Postars“ narys. Dailininkas kuria dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką, paminklus, instaliacijas.

Parodose dalyvauja nuo 1969. Gyvena Kaune.

Kaip manote, kas yra bohema? Kiek su šiuo kultūros reiškiniu esate susidūręs?

Man labai miglotas šis terminas. Žmonės daug ką daro, bet savo veiksmų neįvardina. Man bohema – tai bendravimas su žmonėmis. Bet labai svarbu su kuo bendrauji, kur, apie ką ir kaip. Taigi, raktas būtų bendravimas.

Mano pirmieji susidūrimai su bohema, nors aš tiksliai nežinau, ar tai bohema, buvo dar vaikystėje. Nuo vaikystės mes savo tėvą buvom praminę „tulpininku“, nes jis mėgdavo „Tulpėje“ sėdėti. Gyvenom mes kitoj pusėj Laisvės [alėjos], priešais „Tulpę“, todėl ir mus, dar vaikus, vakarais ten nusivesdavo. Tuomet buvo galima vaikus vestis vakarais į kavines. Nupirkdavo mums pyragaičių, o pats gerdavo kavą. Ir bendraudavo su žmonėmis. Tėvas savo studijoje dirbdavo vienas, taigi vakare, po darbų, norėdavo pabendrauti su žmonėmis. Ir ne su bet kuo. Į „Tulpę“ ateidavo Truikys [scenografas Liudas Truikys], ir kitokių žmonių, bet mano tėvui labiausiai imponavo gražios ir protingos moterys. Jis mėgo su jomis kalbėtis, kad pagerėtų nuotaika po sunkaus darbo. Ar tai bohema, aš nežinau? Bet prie kavinių kultūros aš pratęs nuo mažens…

Vadinasi, pats daug laiko praleidžiate kavinėse?

Kaip tik labai mažai, tik kol kavos atsigeriu. Aišku, jei sutinku įdomų žmogų, pabūnu ilgiau.

Atsimenu politinio lūžio metais – 1980–aisiais – dailininkai gausiai rinkdavosi ir diskutuojama kavinėse, nors ir žinojo, kad infiltruotų saugumiečių yra visur. Dabar žmonėms nėra ko bijoti, bet atsirado daug parazituojančių žmonių. Tokių tenka sutikti net per dažnai. Tai tokie žmonės, su kuriais dar nepradėjus kalbėtis aišku, ko jie tavęs klaus, apie ką šnekės. Jokios naudos. Taigi dabar eidamas į kavinę nežinai, ką sutiksi. O beprasmiškai laiko nesinori leisti, todėl dažnai tiesiog tenka išsisukti.

Jūsų nuomone, tobula vieta bohemai rinktis: kokia ji? Ar Kaune turime kažką panašaus?

Berlyne, kiek pamenu, būdavo dvi kavinės konkrečiai dailininkams. Dideliam mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas tokiai ypatingai vietai atsirasti. Tačiau buvo tokia kavinė Laisvės alėjoje, šalia „Sienos“ [ir „Miesto sodo“]. Ten susiburdavo visokie žmonės, kuriems buvo įdomu vienas kito klausytis. „A taškas“ vadinosi… Ateidavo ne tik dailininkai, ar kitokie menininkai, bet ir pašaliniai, kurie vien jau savo klausymu, stebėjimu įėjo į „A taško“ bohemišką kontekstą.

Papasakokit apie savo santykį su Laisvės alėja: čia ir augot, ir kūrėt. Kuo Jums ši vieta ypatinga?

Nuo vaikystės gyvenau Laisvės alėjoje, ir dabar kiekvieną dieną čia vaikštau. Man Laisvės alėja visų pirma yra istorinė vieta. Visada prisimenu nuotykius, atpažįstu įvairius ženklus, kurie byloja apie vieną ar kitą gyvenimo nutikimą. Čia abstrakčiai kalbant… O konkrečiai – yra keletas labai įsimintinų dalykų. Visų pirma – R. Kalantos susideginimas, ir po to sekęs Sąjūdis. Pamenu ėjau per tuos neramumus Laisve, o ten [R. Kalantos susideginimo vietoje] gyva grandinė pastoję kelią stovėjo komunistai, saugumiečiai, kad žmonės nesirinktų. Ten pamačiau savo dėstytoją. Manau tiek man, tiek jam tai buvo nemalonus momentas. Net nepasisveikinau – tiesiog praėjau pro šalį. Kitas įdomus momentas – paminklą R. Kalantai turėjo statyti mano tėvas, bet teko man.

Kai buvau mažas, gerai atsimenu, kai Laisvės alėja nebuvo pėsčiųjų gatvė. Labai neįtikėtinai skamba, bet atsimenu kaip su arkliais veždavo bačkas alaus į vietinius barus. Pokario metais Laisvės alėja buvo visai kitokia. Autobusai, kurie čia kursuodavo, ryškūs atsiminimuose. Pamenu, išbėgdavom iš namų su tėvu, ir lėkdavom į autobusą, kad nepavėluoti… Dar atsimenu, kaip mus „Tulpėje“ vaišindavo, o mes išeidavom vėliau ir susistabdydavome taksi. Taksistas klausia „kur važiuosit?“, o mes jam „važinėk čia, po Laisvės alėją“. Ir visą laiką taksistas sukiodavosi per Laisvę pirmyn-atgal: nuo Soboro iki Gertrūdos gatvės. Tai buvo girtų žmonių išdykavimai, nes sovietmečiu taksi buvo nebrangūs, bet retai sutinkami. Tai jei jau pasigaudavo kokį, tai ir išdykaudavo žmonės.

Taip pat pamenu panų „medžiokles“: eini Laisvės alėja ir kalbini merginas.

Tėvai pasakodavo, jog prieškariu, kai Kaune buvo labai daug žydų, jie sėdėdavo visur ant suolelių ir kalbėdavo sava kalba. Taip susikurdavo savotiška atmosfera visoje gatvėje.

Kokios susibūrimų vietos Laisvės alėjoje ypač mėgtos sovietmečiu?

Apie „Tulpę“ jau papasakojau gana nemažai. Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas! Jis buvo ypatingas, vertinant bendrame kontekste. Buvo toks kaip ir striptizo klubas… Jame rodyti erotiniai filmukai.

Ką galiu atsiminti apie Laisvės alėjos kavines… Faktas – vakarais ten būdavo sunku patekti, būdavo ilgos eilės prie durų, tačiau buvo žmonių, kurie patekdavo be eilės. Juos įleisdavo durininkai, veikė savotiška susitarimo ženklų sistema. Mirkteldavo, linkteldavo, pamodavo, ir panašiai. Dabar būtų keista, jei prie kavinių būtų eilės, o tuomet durininkai turėjo labai daug galios, jei nepatiksi – gali ir neįleisti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino jaunoji projekto tyrėja Laura Spranaitytė

Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com