Režisierius Gytis Padegimas: "Nebūtinai tik menininkai yra bohema"

Kaip manote, kas yra bohema? Ar ji dar egzistuoja?

Niekada nebuvau bohemos dalyvis. Tik kaip režisierius, buvau pastabus: daug mačiau jos jaunystėje, ir daug skaičiau apie prieškarinę bohemą.

Augau medikų tarpe. Tai nebuvo menininkai, bet jie labai mėgo vakarėlius su nepaprastai gražiom dainom, parodijom, su eilėraščiais. Taigi toks gyvenimas buvo būdingas ne tik menininkams. Galiu pasakyti, jog pažinojau medikų ir karininkų bohemą. Nebūtinai tik menininkai jai priklausė. Štai, pažįstu menininkų–davatkų (pavardžių neminėsiu), ir pažįstu žmonių, kurie su bohema neturi nieko bendro, bet tikrai yra skrajūniški.

Ar dabar bohema yra, sunku pasakyti. Man atrodo, kad nėra. Viską užima technologijos, žmonės susvetimėja. Žmonės neturi laiko, neturi noro gyvai, organiškai bendrauti. Mieliau naudoja „second hand“ sintetinius pasilinksminimus, žiūri ką kiti daro. O sovietmečiu, mano jaunystėj, gyvenimas teatruose buvo žymiai neformalus ir aktyvesnis. Dabar, kiek man tenka būti Kauno ir kituose teatruose, po premjeros visi taip greit išsivaikšto. Anksčiau žmonės susirinkę norėdavo kuo ilgiau bendrauti. Gal kad sovietmečiu buvo mažiau galimybių. Paradoksalu, kuo daugiau galimybių, tuo mažiau žmonės jomis naudojasi, paprasčiausiai aptingsta. O kuo mažiau galimybių, tuo daugiau už jas kovoja.

Žiūrint iš kitos pusės, gyvenimas labai intensyvus, kad nelabai tam yra laiko. Kova už būvį, bėgimas, skubėjimas atima daug laiko, ir nelieka laiko žmonėms, kažkokioms išdaigoms. Be to, vartotojų visuomenėje dauguma elgiasi ir daro tai, kas reikia, tai, kas racionalu, tai, kas protinga, tai kas neša naudą ir pelną. O bohema visiškai kitoks dalykas. Kaune sugebėjom sunaikinti bohemos taškus. Ir sugriauta ne sovietmečiu, pabrėžiu, sugriauta šitais, paskutiniais 25–iais metais. Visas Kauno centras, architektūra… Išėjo daugybė vyresnės kartos žmonių, kurie siejo mus su bohema ir jos tradicijomis. Gražu, kad domimasi, kad norima visa tai atgaivinti, kad iniciatyvos, kaip šis projektas.

Koks jūsų santykis su Kaunu, su Laisvės alėja?

Aš kaunietis. Kaune dirbau [teatre] nuo 1973 metų, pastačiau savo pirmą spektaklį, dar būdamas trečio kurso studentas… Taip kad visas mano gyvenimas čia, ypač kur Ožeškienės gatvės ir Laisvės alėjos kampas. Atsimenu, kaip jis atrodė. Dabar ši alėjos atkarpa žiauriai subjaurota. O buvo žydų bankas, vienoj pusėj audinių parduotuvė, kitoj kavinė. Pastatų galerija Laisvės alėjai suteikė paslaptingumą – tūrį ir erdvę. Mano mokykla dabar irgi subjaurota (visai kitaip atrodė anuomet). Kai aš čia mokiausi, visos kartos turėjo tradiciją sodinti ąžuoliukus aplink mokyklą. Paskui juos visus iškirto. Būtent šis kampas, ta vieta, ir yra maloniausia. Ir, žinoma, teatras, „Miesto sodas“…

Nors minėjote, jog nedalyvavote bohemiškame gyvenime, tačiau gal atsimenate pasakojimų apie tai…?

Prisimenu bohemos personažus: sakykim [scenografą Liudą] Truikį, garsų dailininką su berete, jo žmoną Marijoną Rakauskaitę [operos solistė ir scenografas oficialiai nebuvo susituokę] su ilgais mėlynais plaukais. Atsimenu lėlių daktarą, buvo toks senukas, kuris eidavo su sietka [krepšys, tinklelis] pilna lėlių be galvų, be kojų. Jį visi vadino lėlių daktaru. Jis buvo dar prieškarinis personažas.

Giedriaus Mackevičiaus pantomimos trupė – irgi savotiški personažai. Atsimenu, kad jie vaikščiodavo išsidažę plaukus, kai aš mokykloje dar mokiausi. Jie labai šiurpindavo Kauno miesčionis. Tokie labai labai baisūs atrodė.

Na, aš atsimenu, gal čia jokia ne bohema, bet buvo Kauno dramos teatro kasininkė, Danutė Gancevičiūtė, kuri turėjo tokį kaip salioną. Jinai namuose, pas save senamiestyje, ruošdavo vaišes ir kviesdavo įvairius meno žmones. Kuris nors iš jų skaitydavo pranešimą, pavyzdžiui apie Salvadorą Dali. Ten net alkoholio nebūdavo, bet būdavo pokalbiai, dainos. Net dabar sunku patikėti, kad taip gali būti. Sovietmečiu išliko tam tikra tradicija, kad vyresni aktoriai – Laucius, Kubertavičius (mokėjo linksmintis) eidavo pas Juozą Grušą į namus. Ten tokie baliukai būdavo…

O kokios buvo vietos, kur rinkdavosi bohema?

Paprastesnė bohemos vieta buvo ,,Laumė“, kavinė prie teatro, kurioje būdavo ilgas sėdėjimas ant palangių. Ten ir Gintaras Patackas jaunas, ir tas pats Kęstutis Navakas, ir… ko ten tik nebūdavo! Manau, jums reikia pakalbinti tuomet buvusią Kauno menininkų namų direktorę, ir tikrai tokių bohemiškų pramanų močią Dalią Teišerskytę. Kai ji buvo direktorė, ten labai daug visko vyko. Tai buvo atšilimo laikotarpis, ten rinkosi ir skulptoriai, ir dailininkai…

Atsimenu, būtent ten sovietmečiu buvau kamerinį teatrą įsteigęs. Tokie poetai, kaip Kęstutis Navakas, Radzevičius rinkdavosi. Turėdavom spektaklį, kurį rodydavome tik žiemos metu, nes reikėdavo sniego. Nuo kalno netgi sniegą sustumdavo. Kavinėj vykdavo spektaklis, už staliukų sėdėdavo žiūrovai. Po spektaklio buvom kaip atskira grupė: ir Jurga Ivanauskaitė dalyvavo vienu metu, ir Dalia Ibelhauptaitė, ir ta pati Dalia Teišerskytė. Bet tai nebuvo ypatinga bohema. Mes taip leisdavom laiką, po spektaklių.

Toks atsitikimas yra buvęs, kai važiavom iš Kauno lankyti poeto Mačernio kapo į Šarnelę. Kai išvažiavom iš autostrados, vienas poetas atsisėdo ant kapoto, kitas ant stogo, ir važiavom per visą Žemaitijos dalį, o Dalia Teišerskytė vairavo. „Menininkų namuose“ Daliai Teišerskytei direktoriaujant, vykdavo tokie įdomūs, keisti, neformalūs dalykai.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino projekto tyrėja Laura Spranaitytė

Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com