Pokalbis su VDU Lietuvių literatūros katedros dėstytoja Indre Žakevičiene

Indrė Žakevičienė - Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoja, gimusi, augusi ir ligšiol gyvenanti Kaune.

Kokios Kauno vietos, simboliai, gatvės, namai ar paminklai svarbiausi Jums asmeniškai? Kodėl? 

Man svarbiausia Kęstučio gatvė, nes ten gyvenau pirmuosius devynerius gyvenimo metus, o mano mama ten gyveno nuo dvejų metukų; dar labai svarbus Karo muziejaus sodelis ir Miesto sodas; visos pasivaikščiojimo trasos baigdavosi būtent ten. Tų trasų negalima įsivaizduoti be Spurginės ir centrinio knygyno Laisvės alėjoje. Žaliakalnio funikulierius irgi buvo neatsiejama vaikystės ir paauglystės dalis, kaip ir Aušros takas ir laiptai. Aušros takas man – mistiška vieta, kaip ir visa Putvinskio gatvė, tik nežinau, kodėl.

Kokie miesto minėjimai, ritualai, tradicijos, šventės, kiti simbolinę reikšmę turintys renginiai jums yra reikšmingiausi? Kodėl?

Kauno Hanza dienos būdavo įspūdingiausios (kai ši šventė dar nebuvo sujungta su Kauno gimtadieniu). Per tą šventę Kaunas man kažkodėl atrodydavo šventiškiausias, tikriausias ir įdomiausias. Kauno gimtadienis gegužį irgi būna šaunus, bet vis tiek tos šventės dvasia man skiriasi nuo „Hanzų“.

Kokie miesto įvykiai jūsų atmintyje išliko kaip įsimintiniausi? Kodėl?

Neabejotinai įsimintiniausias man buvo 1989 m. vasario 16-osios minėjimas Santakos stadione ir Baltijos kelio „analogas“ prieš 25 metus Karo muziejuje. Į patį Baltijos kelią mus vežusi mašina pastrigo pusiaukelėje, vairuotojas susinervino, nusispjovė, apsisuko, atgabeno mus atgal į Kauną ir paleido; pėsčios laiku spėti ten, kur reikia, niekaip nebegalėjom, iš nevilties nuėjom į Karo muziejų ir ten radom į mus panašių žmonių būrį; susikibom už rankų prie Amžinosios ugnies, žmonės buvo atsinešę radiją, „paleidom“ visu garsu ir klausėmės transliacijos iš tikro Baltijos kelio.

Kokios Kauno miesto asmenybės, žmonės jums atrodo svarbiausi, labiausiai nusipelnę miesto žmonėms, jo istorijai? Kodėl išskiriate juos?

Turbūt išskirčiau aktorius Rūtą Staliliūnaitę, Valentiną Masalskį, Jūratę Onaitytę. Bet išskirčiau tik todėl, kad sovietmečiu buvau pamišus dėl teatro (tada geriau išskirsiu visą tuometinį Kauno dramos teatrą). Šiuo metu man labai sunku pasakyti, ką ir kodėl reikėtų išskirti. Svarbiausia, kad žmogus Kauną mylėtų, o tokių, manau, yra labai daug.

Koks paveikslas, filmas, fotografija ar literatūros tekstas jums labiausiai siejasi su Kaunu, jo tapatybe ar istorija?

Tarpukarinė Mečio Brazaičio nuotrauka, kurioje pavaizduota ponia Kauno prieplaukoje, Vytauto Sirijos Giros „Raudonmedžio rojus“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“.

Kokios simbolinės vietos, paveldas svarbus jūsų etninei grupei – jums kaip lietuviui, rusui, žydui ir kt.? Su kokiais teigiamais / neigiamais prisiminimais, išgyvenimais, gyvenimo etapais jos jums siejasi?

Jau minėtas Karo muziejus, K. M. Čiurlionio galerija, Velnių muziejus. Viskas siejasi tik su teigiamais prisiminimais, nes iš vaikystės kitokių ir nelikę. Kaip lietuvei man visas Kaunas yra simbolinis, neišskiriant jokio sklypo.

Kokį Kauno etninių grupių paveldą mieste, kurias asmenybes ar kasdienybės objektus reikėtų atkurti/ įamžinti? Kokiomis formomis ir kodėl?

Tiesą sakant, nelabai ką turėčiau pasiūlyti, matyt, per mažai žinau apie etninių grupių paveldą. Pati gyvenu žydo verslininko statytame name, vadinasi, dar ir dabar tuo paveldu naudojuosi. Karo metais mamos kaimynystėje gyvenusios žydų šeimos, kurias paskui beveik visas sušaudė, vis ateidavo į jų namus, kalbėdavosi ir prašydavo, kad, jeigu kas, jų nepamirštų. Mama vis dar pasakoja apie tuos žmones – tai viena kaimynė receptą padiktavo, tai kita kokį šmaikštų žodį kada pasakė, tai trečia išmargintą lėkštę atminimui paliko... Gal tikrai tasai „atmintinis“ paveldas svarbiausias, nors ir neamžinas.
Kalbant apie kasdienybės objektus, labai norėtųsi laivų Nemune ir gražios prieplaukos. Sako, anksčiau tų laivų buvo tikrai daug.

Kurį (ar kuriuos) iš šių objektų labiausiai norėtumėte prisiminti? Kas jus sieja su ta/tomis vieta/vietomis? Su kokiu gyvenimo laikotarpiu, etapu jis/ie susiję(s)? Ar tie prisiminimai yra teigiami ar neigiami?

Zoologijos sodas ir Vytauto parkas – nuo vaikystės neatsiejamos vietos. Vytauto parkas man ir dabar labai mielas, nors klaikiai apleistas. Maironio gatvė irgi labai miela, nors ten nieko ypatinga nėra; tiesiog ji man įkritusi nuo vaikystės, nes nuo mano namų iki centrinio knygyno tik ja ir eidavom. Daukanto ir Mickevičiaus gatvių kampai (kur jos kertasi su Kęstučio gatve) irgi labai svarbūs, nes prieš keturiasdešimt metų ten stovėjo du ledų kioskai (jei viename nebūdavo ledų po septynias kapeikas, tai kitame galėdavai tikėtis gauti). Dainų slėnio vien pavadinimas vaikystėje atrodė kaip pasaka, ką jau kalbėti apie patį slėnį, kur groja, šoka ir dainuoja...