Pokalbis su Kauno Evangelikų baptistų bendruomenės vadovu Vladimiru Sereda

Kauno Evangelikų baptistų bendruomenė – viena seniausių baptistų bažnyčių Lietuvoje. Bendruomenės istorija Kaune pradedama skaičiuoti nuo 1876 m., kai į Kauną atvyko gyventi geležinkelininkas Šneideris iš Virbalio, priklausęs Eitkūnų miestelio baptistų bendruomenei. 

Šaltiniuose minima, kad 1883 m. Kaune jau buvo dvylika pakrikštytų šios bažnyčios narių. 1890–1898 m. bendruomenės nariai pastatė maldos namus Žemuosiuose Šančiuose, 2-oje Kranto gatvėje. Po Antrojo pasaulinio karo įsitvirtinusi sovietų valdžia maldos namus nacionalizavo, bažnyčios pastatą naudojo kaip klubą, vėliau – kaip druskos sandėliavimo patalpas. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, maldos namai grąžinti bendruomenei. Juose meldžiamasi iki šiol.

Pastorius Vladimiras Sereda yra Kauno Evangelikų baptistų bendruomenės vadovas. 1980 m. jis paskirtas bažnyčios vyresniuoju, nuo 1982 m. – bažnyčios vadovu. 1984–1987-aisiais studijavo Maskvos Biblijos mokykloje. 1989 m. ordinuotas į pastoriaus tarnystę. Nuo 1993 m. tarnauja Alytaus griežtojo režimo pataisos namuose. 1995–1999 m. studijavo Tarptautiniame krikščioniškajame slavų institute. Nuo 2003 m. – Lietuvos Kalėjimų kapelionų asociacijos narys.

Trumpai papasakokite apie Šančiuose esančius baptistų maldos namus. Kokia jų istorija?

Šiame bažnyčios pastate tarnauju nuo bažnyčios atkūrimo dienos –1991 m. Taigi, jau 23-eji metai. 

Bažnyčios pastatas pastatytas 1890 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą maldos namai buvo apgriauti ir tikintiesiems teko juos atstatyti. Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietų armija pasiekė Lietuvą, iš mūsų maldos namų buvo padaryta kazarma (skolinys iš rusų k. – patalpa samdiniams ir tarnams gyventi – aut. past.), kur gyveno sovietų kariai. Visas kilnojamas turtas –  vargonai, suolai ir kita – buvo išvežtas. Mes nežinome, kur šie daiktai yra. Po karo bendruomenę paliko dalis tikinčiųjų – kai kurie jų buvo vokiečių tautybės. Jie išvyko į Vokietiją. Likusieji – lietuviai ir rusai – nesugebėjo išlaikyti bažnyčios pastato. Sovietų valdžia jį perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol. 

Kiek autentiškai pavyko atkurti šiuos maldos namus?

Beveik visas pastatas atkurtas toks, koks buvo seniau. Tik buvusios sakyklos, ten, kur dabar niša, neatstatėme. Tačiau atkūrėme krikštyklą. 

Gal galėtumėte papasakoti apie save – kaip patekote į šią bendruomenę?

Gimiau Sibire. Mano tėvai yra tremtiniai. Iš Sibiro į Ukrainą jie grįžo 1968 m. Kai grįžome iš tremties, Ukrainoje mūsų priimti nenorėjo, užregistravo tik po trejų metų. Tuo metu, kaip ir visur, buvo diegiama ideologija, kad Dievo nėra. Man kilo klausimas: jeigu Jo nėra, kodėl išvis kalbama, kad nėra? Perskaitęs Naująjį Testamentą aš protu suvokiau, kad Dievas yra. Nuo to laiko pradėjau lankyti pamaldas baptistų bendruomenėje. Mokiausi Lvovo lengvosios pramonės technikume. Kai ten sužinojo, kad esu tikintis ir lankau pamaldas, man buvo pateiktas ultimatumas. Praktiškai buvau išvarytas iš technikumo. 

1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Pabuvome gal savaitę, mums nepatiko, nes čia žmonės kalbėjo kita kalba nei buvome pratę. Žinoma, čia buvo gražu, ypač miestai. Į Lietuvą mus su žmona pakvietė atvykti dar kartą, ir po pusmečio grįžome. Mane iškvietė KGB, paklausė, kodėl atvažiavau ir ko čia noriu, bandė verbuoti. Aš atsisakiau teigdamas, kad turiu savo užsiėmimą, stengiuosi sąžiningai ir dorai gyventi, padėti kitiems. Vėliau prasidėjo grasinimai, buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių, tikrinamas paštas. 

Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu.

Minėjote, kad iš pradžių bendruomenę sudarė vos kelios moterys. Kaip žmonės sužinodavo, kad jūs renkatės?

Tai vyko įvairiais būdais, dabar sunku pasakyti. Buvo ryšys tarp bendruomenių Lietuvos mastu. Jų buvo Vilniuje, Klaipėdoje, Ylakiuose, Biržuose. Todėl tikintieji žinojo apie Kaune esančią mažą grupelę, kuri renkasi namuose. 

Sužinodavo ir per Maskvą, kur buvo nedidelė baptistų sąjunga. Buvo žinomas atstovas, kuris kartais dalyvaudavo ir posėdžiuose Maskvoje. Taigi, žmonės skambindavo į Maskvą, į Lietuvą, ir taip sužinodavo mūsų adresą. 

Kiek šiuo metu bendruomenėje yra narių?

Šiandien turime 50 narių. Dalis jaunų žmonių išvykę dirbti į užsienį, kai kurie jų nežino, ar grįš, todėl skaičius nežymiai kinta nuolat. 

Esate ne lietuvis, bet jau nemažai laiko gyvenate Lietuvoje, Kaune. Ar jaučiatės kauniečiu?

Turbūt pats laikas priverčia pasivadinti kauniečiu (šypteli – aut. past.).  

Kaune gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį. Sibire pragyvenau apie 10 metų, Ukrainoje taip pat apie 10, o Lietuvoje – daugiau nei 30 metų. Todėl jaučiu, kad tikrai galiu save vadinti kauniečiu. Kaunas man labai patinka. Tai ramus, gražus miestas, šiek tiek kalnuotas, čia gyventi tikrai gera.