Išraiškos šokio trupė „Sonata“: „Žmonės sakydavo, apsiaukite, vargšės, sušalsite kojeles...“

Atsiminimais apie legendinę sovietmečio Kauno šokio trupę „Sonata“ dalijasi beveik joje užaugusios šokėjos Daiva Sabonienė ir Liucija Čiuladienė. „Sonatą“  įkūrė ir jai vadovavo šviesaus atminimo, legendinė choreografė Kira Katerina Daujotaitė (1921–2013), pas kurią šokti veržėsi šimtai kauniečių mergaičių. Iš jų išaugo ir šokio meno profesionalių – žymios choreografės Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė. Kolektyvas „Sonata“ gyvavo 1969–1984 m., nors pačią išraiškos šokio trupę Kaune K. Daujotaitė suburė dar 1944 m.

Daiva: Mane labiausiai stebino trupės vadovės Kiros Daujotaitės gebėjimas dirbti su vaikais, paskatinti, pagirti, niekad nepeikti. Ji taip pasakydavo, kad pats suvokdavai, ar gerai padarei, ar negerai. Nors iš pradžių ir buvom kerėplos, į taktą nepataikydavome, ji vis tiek sakydavo: oj, žiūrėk, kaip tu gerai šuoliukus darai. Daujotaitė sugebėdavo sukurti tokią atmosferą, kad tu pats norėdavai eiti į repeticijas. Šokome apie dešimt metų. Baigus 11 klasių ir mudviem su Liucija išvažiavus studijuoti į Vilnių labai dažnai sapnuodavau, kad šoku „Sonatoje“. Apimdavo nerimas, kad nebemoku... Labai trūko to pasaulio. Tą sapnuodavau ir vėliau.
Liucija: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...
D.: Manau, kad be „Sonatos“ neturėtume tokio supratimo apie klasikinį šokį ar muziką.
L.: Taip, tai tiesa. Mes nesimokėme muzikos profesionaliai. Bet vis tiek apie muziką šiek tiek suprantame. Dabar gal yra kitaip, bet tuomet išmokome ir gražios laikysenos, eisenos. Mokyklos koridoriuose susikibusios ir vaikščiodavome ratu.
D. ir L.: „Sonatoje“ šoko tik merginos – mes tuo labai didžiavomės. Mūsų repertuarą sudarė Friedricho Šopeno „Revoliucija“, Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos sonata“, Džordžo Geršvino „Žydroji rapsodija“, Ferenco Listo „Mirties šokis“, Alesandro Skriabino „Kambariai“, Edith Piaf kūriniai... Visi choreografiniai pastatymai buvo vadovės. Pavyzdžiui, ciklas „Moteris“ pagal Jono Jakšto eilėraštį – su tokiais personažais kaip Dulsinėja, Judita, Medėja... „Zodiako ženklai“ ir kiti pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudus, „Amžinas gyvenimas“ pagal Jadvygos Lengvinaitės paveikslų ciklą.
L.: Kai paaugome, ne tik šokdavome, bet dalyvaudavome ir spektaklių kūrimo procesuose – pavyzdžiui, šokį pagal Lengvinaitės „Medžius“ kūrėme kartu. Klausydavome muzikos, improvizuodavome ir drauge atsirinkdavome judesius. Statant spektaklį pagal Geršviną jau buvo labai aktyvi Birutė Letukaitė – modernaus, profesionalaus šokio trupės „Aura“ įkūrėja ir vadovė. Muziką leisdavome iš seno magnetofono, kurio sutrūkusias juosteles klijuodavome nagų laku. Žinoma, mums akomponuodavo ir pianinu. Apie aprangą net nepatogu pasakoti...
D.: Vadovytė iš tiesų turėjo labai gerą kostiumo viziją. Ji nupirkdavo ir išdažydavo kokią medžiagą, o vėliau mūsų mamos ar mes pačios kažką meistraudavome. Nuo scenos rūbai atrodė visai neblogai, bet iš arti geriau nematyti... Pavyzdžiui, nukirptos, violetine spalva nudažytos pėdkelnės, papuoštos folijos „auksiukais“. Čiurlionio šimtmečio proga su spektakliu apvažiavome visą Lietuvą, mažus miestelius ir kaimelius. Pamenu, kad netgi važiavome sunkvežimyje su kažkokia „būda“. Ten, kur pasirodydavome, žmonės stebėdavosi, kodėl mes šokame basos.
L.: Pamenu, žmonės sakydavo, apsiaukite, vargšės, sušalsite kojeles...
D.: Taip, jie stebėdavosi – basos mergaitės šoka kažkokius nesuprantamus išraiškos šokius ir kalba apie Čiurlionį.
L.: Visoje Sovietų sąjungoje mes buvome vienintelis toks kolektyvas. Mūsų vadovė buvo daug iškentėjusi tremtinė nuo Laptevų jūros – jai kliūdavo įvairios kritikos iš valdžios. Mūsų nekviesdavo į jokias Dainų šventes, nes netikdavome prie konteksto.
D.: Dėl to buvo pastatytas Šopeno „Revoliucinis etiudas“. Nepaisant to, kad Šopenas nebuvo revoliucionierius, pakako žodžio „revoliucija“ pavadinime.
L.: Atsimenu kaip šiandien, šokome su tokiomis raudonomis skraistėmis.
D.: Dažniausiai į mūsų pasirodymus ateidavo artimieji, draugai. Tuo metu tai, ką darydavome, buvo labai specifinė sritis – išraiškos šokis, nežinia, „su kuo valgomas“. Žinoma, buvo tokių, kurie suprato. Bet iš principo vyko tam tikra kova tarp tuo metu labai populiaraus baleto ir išraiškos šokių.
L.: Manau, kad modernus šokis Lietuvoje skynėsi kelią būtent per išraiškos šokį. Vėliau pasikeitė laikai, su „Aura“ išsiplėtė kontekstai, požiūrio taškas. Net nepagalvotum, kad tokio šokio kažkada nebuvo.
D.: Bet turbūt klasikinis išraiškos šokis dabar jau pasikeitęs...
L.: Mano manymu, tuometiniam Kaunui „Sonata“ reiškia labai daug. Ji pakėlė gana provincialaus sovietmečio Kauno kultūros kartelę. Apie 1974–1975 m. Giedrius Kuprevičius Rašytojų namuose rengdavo, berods, muzikinius trečiadienius. Jis pasakodavo apie įvairią muziką, mes visuomet eidavome klausytis. Apie „Sonatą“ jis kalbėjo kaip apie labai intelektualų dalyką. Manau, kad Kaunui tai buvo tam tikras kultūrinės edukacijos židinys. Labai daug kauniečių mergaičių dalyvavo šitos trupės gyvenime ir visoms joms bent kažką ta patirtis paliko. Pavyzdžiui, legendinis Ingos Mickytės šokis filme „Gražuolė“ yra Daujotaitės pasiūlyti judesiai.
D. ir L.: Paskutinį kartą su vadove susitikome prieš keletą metų, per jos devyniasdešimtmetį. Nors buvo vežimėlyje, ji rankomis rodė: aš noriu šokti... Stebėtina, kaip ji išlaikė šokėjos grakštumą ir pasitempimą. Šį susitikimą organizavo Birutė Letukaitė, kuri su „Auros“ trupe buvo pastačiusi pasirodymą iš „Sonatos“ šokių gabaliukų. Sunku pasakyti, kaip mes jautėmės, kai stebėjome tą spektaklį. Kaip žmonės jaučiasi, kai žiūri į savo jaunystę? Kad ir pro rakto skylutę. Truputėlį graudu, truputėlį gražu, truputėlį baisu...

Interviu data: 2018 m. rugpjūčio 15 d.