Pokalbis su filosofijos dėstytoju Rimantu Viedrynaičiu

Interviu su VDU filosofijos dėstytoju Rimantu Viedrynaičiu. 

Kiek metų (nuo kada) gyvenate Kaune? Kokios jo vietos Jums asmeniškai yra svarbiausios?

Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau – gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu. Ir pirmieji mano gyvenimo mėnesiai buvo praleisti Kaune, už tuometinio „Inkaro“, ten tėvai nuomojosi patalpas. Paskui iškeliavau į gražesnes vietas negu „Inkaro“ paribiai. Tai – Veliuona, Seredžius, kur prabėgo mano ankstyvoji vaikystė. Iš tikrųjų, daug dalykų iš tų vietų pasiėmiau. Nesuprantu kaip, bet pirmieji įspūdžiai tarsi „nusprendžia“, kas ateityje su tavimi gyvenime vyksta ir suformuoja požiūrį į dalykus.

Pats mėgstamiausias mano užsiėmimas vaikystėje buvo sėdėti aukštai ant kalno ir grožėtis tolima panorama. Nežinau, ar tai reiškė jaustis pasaulio viešpačiu, bet tam tikrą požiūrį į gyvenimo akiratį suformuoja. Mieste toks užsiėmimas sunkiau įsivaizduojamas, nors Kaunas tam geografiškai palankus. Man mėgstamiausios Kauno vietos yra atviros erdvės, ne uždaros. Pvz.: Aukštųjų Šančių ąžuolyne esantis piliakalnis. Dabar ši vieta jau aptvarkyta ten labai graži panorama į Nemuną. Taip pat Aleksotas, Žaliakalnis ir Milikonių kalnas, nuo kurio galima matyti miestą, gulintį tau po kojomis.

Galbūt artimesnė pažintis su Kaunu prasidėjo, kai pradėjote lankyti mokyklą?

Į darželį ir mokyklą pradėjau vaikščioti Babtuose - tai miestelis, esantis Kauno rajone. Netoli jo yra didelis Nevėžio slėnis. O vasaras dažniausiai leisdavau Seredžiuje. Kaunas buvo artimiausias miestas, kuriame pakankamai anksti pradėjau savarankiškai bastytis. Vienas gana gerai susipažinau su Žaliakalniu. Kai keliauji vienas, džiugesys daug didesnis. Vaikystėje irgi labai mėgau keliauti. Aišku, tėvams dėl to būdavo labai baisu, nes manęs dažnai nerasdavo. O jeigu rasdavo, dažniausiai kur nors labai toli. Su savo triračiu nuvažiuodavau po keletą kilometrų, tada žmonės mane pargabendavo. Keliavimo smagumas buvo susietas ne su bėgimu iš namų, o su važiavimu ir nežinojimu, kas tavęs laukia už posūkio. Ieškoti neatrastų gatvių – toks buvo mano žaidimas. Aš tą patį ir mieste darau. Einu ir ieškau nematytų, neatrastų gatvių, tai savotiškas labirinto žaidimas.

Kokias miesto vietas pavadintumėte išskirtinėmis ir kokie prisiminimai su jomis sieja?

Kauno centras yra išskirtinis, katakombinis, nes į visus jo kiemus galima užeiti ir pamatyti įdomiausių dalykų. V. Putvinskio gatvėje, užėjęs į šalia Pompėjos esančio namo kiemą, (minimas 38-tas namas šalia laiptų – aut. past.), gali pamatyti tai, ko net negali tikėtis iš pastato fasado. Kai tokias vietas pamatai pirmą kartą, patiri tikrą atradimo džiaugsmą. O kai jau daug kartų pro jas eini, tokio džiaugsmo nebelieka. Juk ir mąstymas yra labai panaši veikla. Eini mąstymo gatvėmis ir jeigu sugebi atrasti dar nevaikščiotų gatvių, tai yra pats didžiausias mąstymo smagumas ir privalumas. Aišku, įspūdingi Kauno parkai, ar tai būtų Ąžuolynas, ar Šančiai. Senosios kapinės ir Ramybės parkas per daug sukultūrintas. Bet vietos, kuriose žiemą ar vasarą gali vaikščioti šlaitų pakraščiais rizikuodamas nusiversti, yra labai malonios. Naktį irgi mėgdavau vaikščioti, specialiai ieškodamas nuotykių. Žinoma, ne visada viskas gerai baigdavosi. Liūdniausios patirtys yra susijusios su Žaliakalniu, ten buvau truputį nukentėjęs nuo vietinių.

Ir su šita vieta yra tiesioginis ryšis (kalbamės tvarkomo Kauno karo muziejaus sodelyje – aut. past.). K. Donelaičio gatvėje, 77-tame name, septintame bute tiesiai priešais varpą, praleidau pirmus dvejus savo studijų metus. Taip, jis buvo dalis mano gyvenimo. O Kaunas man – tai Žaliakalnis, Šančiai, Centras ir galbūt Senamiestis. Nei Vilijampolė, nei naujieji rajonai, kuriuose teko pagyventi, man nėra Kaunas, tai kažkas pridėtinio. Miesto širdis yra Naujamiestis ir Senamiestis, tai, kas turi juntamą, emocinį krūvį.

Kokie miesto įvykiai Jūsų atmintyje išliko kaip įsimintiniausi?

Nežinau, juk dažnai įvykiai, kurie matomi mieste, tėra liaudies linksmybės, primenančios duonos ir žaidimų poreikį. Galbūt kai kurie įvykiai mieste nematomi. Tarkime, susiję su Zigmanto Kiaupos ir jo žmonių aplinka - susiję su žmonėmis, kurie tyrinėja Kauno istoriją. (Z. Kiaupa – VDU profesorius, nuo 1996 m. „Kauno istorijos metraščio“ redakcinės kolegijos pirmininkas, 2010 m. išleido knygą „Kauno istorija: nuo seniausių laikų iki 1655 metų“, 2014 m. paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu – aut. past.) Tradicija, kuri susiformavo ir virto visa serija „Kauno istorijos metraščių“, – tai yra įvykis. Tarpukario Lietuva panašaus įvykio nesukūrė. Tik jis netampa labai matomu ar įsisąmonintu įvykiu, todėl kad pateikiamas moksline forma. Mokslinis diskursas juk priklauso siauram žmonių ratui. Žinoma, tie patys tekstai vėliau, pakeitus formą, pasirodė ir platesniame kontekste. Jie tikrai didino Kauno sąmoningumą.

Dar vienas labai geras dalykas – Vytauto Didžiojo universiteto atsikūrimas. Šie du dalykai susiję, nes neįsivaizduoju „Kauno istorijos metraščių“ be VDU. Jų paprasčiausiai nebūtų buvę, nes nebuvo tuo besidominčių žmonių. Kitas dalykas – tam tikros tradicijos tąsa. Atsirado galimybė susieti tarpukario Kauną su naujuoju Kaunu. Mano manymu, VDU atkūrimas tokią jungtį kaip tik ir atliko. O kiek ji nepavyko, nėra taip jau svarbu. Svarbu, kad apskritai pavyko. Taip pat svarbu, kad atsikūrusiame universitete dėstė senieji profesoriai, kurie dar prisiminė senąjį Kauną. Ir sovietinio „raugo“ šiame universitete buvo ir turbūt yra mažiausiai iš visų, turinčių ilgesnę gyvavimo tradiciją.

Koks buvo VDU, kai Jūs pradėjote jame studijuoti? Kaip jis keitėsi ir galėtų keistis ateityje?

Ankščiau buvo mažiau fakultetų. Iš pradžių, pirmojoje laidoje teologai mokėsi kartu su filosofais, nes studentų buvo labai mažai. Tuo metu ir dar kitus 5–7 metus aukštasis mokslas tikrai nebuvo populiarus. 1997 m. dar buvo užsitęsęs Gariūnų sindromas. Turintys iniciatyvos jauni žmonės galvojo, kam man reikalingas išsilavinimas, aš geriau sukursiu verslą. Fragmentavimasis universitete atsirado vėliau, kai buvo bandoma pataikauti ar įsiteikti rinkos poreikiams dėl skambesnių pavadinimų, institutų steigimo ir pan. Bet jis neoptimizuoja veiklos ir neduoda naudos, juo labiau, tai nėra susiję su universitetine misija.

Žinoma, idėjos, susijusios su jo ir miesto integracija, kažkas ta linkme universitete vyksta. Iš tikrųjų, turiu pagirti istorikus, nes jie daug nuveikė. Taip pat tai, kuo dabar užsiima Menų fakultetas, t. y. renginiai, veikla, kuri atvira miestui. Nors kol kas tai yra tik užuomazgos, bet, ko gero, iš to kažkas išsivystys. Universiteto misija turėtų būti humanitarinė, jis visas turėtų būti atviras. Šitai reikėtų geriau išnaudoti. Suprantu, kad auditorijos nėra milžiniškos, bet nereikia savęs apgaudinėti ir manyti, kad į universitetą staiga plūstels pusė kauniečių. Galima padaryti visas paskaitas viešas, juk programos yra paskelbtos. Galbūt tai per daug drąsu. Kas nors sakytų, juk niekas nekainuoja, kodėl vieni turi mokėti, kiti ne ir pan. Bet tada universitetas iš tiesų įcentruotų miestą.

Tikrai yra žmonių, kurie norėtų, bet galbūt nedrįsta ateiti. Suprantu, kad gali pasidaryti sunku vesti paskaitas, nes ateina įvairių žmonių. Aišku, kai atsiveri, rizikuoji. Vis dėlto, vyresni žmonės elgiasi adekvačiau. Jeigu jis atėjo, ko gero paskaitoje išbus iki galo. Jeigu jam nepatiko, kitą kartą į ją neateis. Iš tikrųjų galėjo už nedidelį mokestį įkurti Trečiojo amžiaus universitetą. (TAU – neformali švietimo institucija, skirta vyresnio amžiaus žmonėms – aut. past.) Visą laiką to prašiau ir sakiau, kad tai galėtų būti stiprioji VDU pusė, pritrauktų žmonių ir atsipirktų.

Mažoji filosofijos akademija (VDU filosofijos katedros sukurta neformali švietimo programa moksleiviams – aut. past.) – tai jaunimas, kuris išdrįsta ateiti į paskaitas ir visiškai neįsivaizduoja, kas jo laukia. Juk mokykloje jie filosofijos nesimoko. Šiemet ją baigė apie dvidešimt moksleivių, o besiregistruojačių buvo apie penkiasdešimt, vadinasi, smalsumas yra. Neįsivaizduoju, kokioje civilizuotoje valstybėje gali būti vidurinis išsilavinimas be filosofijos. Tiesa, etiką sukurta kaip alternatyva tikybai, bet tai, ko joje mokoma, nieko bendro su filosofija neturi. Nors man pasisekė, nes turėjau gerą mokytoją. Moksleiviai turėtų bent filosofijos pagrindus turėti. Pvz. kai kalbame apie civilizacijos pagrindus, kas tai yra, jeigu ne filosofija? O dažniausiai jie turi tik selektyviai atrinktas žinias, kurias išmoksta vienam kartui ir paskui jas užmiršta. Vadinasi, tokiu atveju mąstymas nelabai funkcionuoja, nes tai tėra operacijų atlikimas, o jokia sintezė nepasireiškia.

Kokios Kauno miesto asmenybės Jums atrodo svarbios ir galbūt užmirštos šiandien?

Vėlgi galima prisiminti Z. Kiaupą ir tuos žmones, kurie per gyvenimą nuveikė kažką reikšmingo ir ryžtasi tai dovanoti miestui. Tokių žmonių yra daug ir vardai nėra labai svarbūs. Galima kalbėti apie miestą kaip apie erdvę, kurioje yra tam tikri centrai, kurie neleidžia jam išsivaikščioti ir subyrėti. Nesvarbu, kur tokie žmonės bebūtų, akademinėje ar meno sferoje, kolekcionieriai ir pan. Jie atlieka integruojančią funkciją. Miesto išlikimo sąlyga – ne viešos erdvės ar apčiuopiami dalykai, bet žmonės, kurie sugeba aplink save kažką suburti ir sukurti. Tarkime, Tomas Sodeika, vertinant ne tik Kauną, bet ir Lietuvą, yra įspūdinga asmenybė. Tai matyti vien pasižiūrėjus į jo auklėtinius, kurių jis galbūt ir neauklėjo, bet kuriems turėjo milžinišką įtaką, – reikšminga, kur jie yra dabar, ką veikia, kaip tose vietose pasaulį sintezuoja ir aplinkui save buria kitus žmones. Juk yra tokių žmonių – dirbančių ne akademinėje sferoje, užsiimančių savanoriškais veiksmais, bet Antuano de Sent Egziuperi „Citadelės“ prasme, jie pasaulį tvarko.

Prisimenu ir kitą atvejį, tai – Gintaras Beresnevičius. Jis palaikė glaudų kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo ryšį su kauniečiais. VDU buvo jo dėstomas privalomas dalykas – senovės Lietuvių pasaulėžiūra. Kitaip tariant, kursas buvo apie tai, iš kur mes kilome. Jo idėja buvo gera, tik dabar virto keistu dalyku, šiuolaikiniu Lietuvos tapsmu. Man atrodo, galvoti, kad esame ufonautai, nusileidę iš dangaus arba tabula rasa europiečiai, nusiplovę visus savo praeities pėdsakus, yra labai neprotinga. Juk tai, kuo mes esame dabar, tai esame dėka tų žmonių, gyvenusių prieš tūkstančius metų. Liūdna, jeigu nežinome senosios istorijos, kuri galėtų būti visa ko pagrindu. O koncentruotis tik į XX a. ar į politinę, kultūrinę LDK istoriją nepakanka. Juk ne be reikalo V. Kavolis ir A. J. Greimas savo užduotimi laikė apmąstyti senąjį civilizacijų pamatą. Tada galima suprasti, kad kiekvienas turime šaknis, taip pat pradėti ieškoti ir atrasti joje visokių įdomių dalykų. Galbūt G. Beresnevičiaus ar M. Gimbutienės teorijos apie senąją Europą ir baltiškąją kultūrą kartais neatrodo labai moksliškai pagrįstos. Bet jos labai produktyvios, nes skatina ieškoti savyje tokių dalykų, kurių net nefiksuojame.

Kodėl G. Beresnevičiui buvo įdomūs poetai? Todėl, kad jie nesuvokė, ką savo kūryba transliuoja. Per kalbą ar pasaulėjautą jie perduoda tokius dalykus, kuriuos galima atrasti tik užuominose apie seną baltišką pasaulėžiūrą, apie numinozinius įvykius, kurie artimi estetiniam įvykiui. Tada galima suvokti, kad simboliai, vaizduojami senose kultūrose ar tekstuose panašūs į tuos, kuriuos poetai užrašo žodžiu, tik jie kita forma išreikšti. Taip, tokie dalykai bendri ir nėra išskirtiniai tik baltų kultūroje, jie yra svarbūs bendražmogiška prasme. Žinoma, jeigu manome, kad esame tokie kaip visi, t. y. jokie, klausimas, kodėl yra reikalinga kalba ar lietuviška kultūra, atkrinta. Vis dėlto, tam tikri išskirtiniai dalykai, atmintis, gyvuojanti pačioje kalboje arba išsprūstanti per poetinį tekstą, yra labai vertinga. Ir ko gero, prancūzai ar vokiečiai tokių dalykų nebeturi. Senoji kultūra yra pakeičiama kultūriniais artefaktais. Tokiu atveju įvyksta nebe tiesioginis santykis su numinozine patirtimi, o santykis su kultūros objektu, jis reflektuojamas, jame gaudomas įkvėpimas. Tai yra panašus atvejis kaip su žmonėmis, važiuojančiais į Prancūziją, kur didieji dailininkai tapė paveikslus. Ten jie susimoka pinigus, kad atsidurtų šalia Monet ir kitų. O juk kiekvienoje vietoje, tiesa, ne visiems vienodai, bet tokios erdvės kažkokiu būdu gali atsiverti.

Nors akivaizdu, kad iš jų mums reikėtų daug ko pasimokyti. Kartais pagalvoju, kaip galėtų atrodyti sutvarkytas Kauno Naujamiestis, tai iš tiesų būtų fantastiška vieta. Aš to tikiuosi ir labai džiaugiuosi, kad Arūnas rodo iniciatyvą. (Kalbama apie siekį Kauno moderniąją tarpukario architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Minimas Arūnas Gelūnas, dabartinis Lietuvos ambasadorius prie UNESCO – aut.past.) Aišku, jeigu atvažiuotų tarptautiniai stebėtojai, jie būtų labai nustebę, ar dar galima ką nors iš mūsų paveldo išsaugoti. Manau, kad dar yra ir būtų galima suspėti, bet reikia veikti. Tarp kitko, Arūnas galbūt labiau save sieja su V. Kavolio tradicija, bet jo tokio, koks dabar yra, mano manymu, be T. Sodeikos irgi nebūtų buvę.

Kokie meno kūriniai Jums labiausiai siejasi su Kaunu, jo tapatybe ar istorija?

Kaip neprisiminsi „Traviatos“. Bet atėmė piktieji vilniečiai iš Kauno tradiciją. Perkelė ją į Vilnių, o paskui numarino. (Giuseppe‘s Verdi opera, pirmoji pastatyta Kaune 1920 m. – aut. past.) Juk tai, kas dažniausiai įvardijama kaip kultūrinė tąsa, kūrinys, kuris metai iš metų kartojamas, iš tiesų galima pavadinti „pakazucha“. Susirenka Kauno damos ir jų ponaičiai pasirodyti. Abejoju, ar tai galima pavadinti kultūriniu įvykiu. Dabar dažniausiai lankausi Kauno nacionaliniame dramos teatre. Tiesa, kai teatre kūrė G. Varnas, tai buvo geriausia, ką Kaunas turėjo. O kai teatras bando derintis prie rinkos poreikių, išsigimsta. Prieš dešimt metų teatrinės gyvybės jautėsi kur kas daugiau. Kai sužinojau, kad E. Stancikas tapo teatro vadovu, pirmiausiai pagalvojau apie „Šventežerį“. Tai –senas, kultinis spektaklis, kurio žiūrėti iš mokyklos mus veždavo kokius tris kartus ir reikėdavo labai džiaugtis tokia menine išraiška. „Amerika pirtyje“ ar „Šventežeris“, taip, tai yra istorijos dalis, bet kaip ją pavadinti? Restauracinė animacija. Kai bandoma, kad viskas kuo labiau primintų senąjį originalą, bet kodėl to reikia? Jeigu esi menininkas, turi turėti žinią. O jeigu jos neturi, gal geriau nekurk. Kad žmonės lankosi spektakliuose, rodo, kad yra kažkoks poreikis. Bet ar tas poreikis yra dėl su menu nesusijusių dalykų, t. y. tiesiog išeiti? Ar jis susijęs su kažkokiu alkiu? Norėtųsi tikėti, kad su alkiu. Juk tam tikri spektakliai būdavo įvykiai, tikrai kažką pakeisdavo teatre. Žinoma, kad kiekvienas pastatymas toks būti negali. Paskui iš tokių „lūžinių“ spektaklių atsiranda brendas, į kurį pradedama orientuotis, tada imitacija, simuliacija, bet taip yra visur.

Labai gerai, kad Kaune turime beveik visą Čiurlionio ekspoziciją. Jo muziejus yra vieta, kurią pirmiausiai aplanko į miestą atvykę kultūringi žmonės. Čiurlionis visada gyvas. Tik jo atveju mane visą laiką trikdo jo kūrinių gausa. Vienoje salėje man užtektų ir vieno Čiurlionio paveikslo, bet kai jų ten yra tiek daug, man darosi baisu. Aišku, galima atsisėsti ir žiūrėti į vieną, bet kiti blaško dėmėsį. Suprantu, kad vaikui jo paveikslai galbūt nėra įtaigūs. Iš savo vaikystės prisimenu, kad kai kuriomis jo reprodukcijomis buvo iliustruojamos vaikų knygutės. To dabar seniai nemačiau. „Karalių pasaka“ man įstrigusi būtent nuo pirmų vaikiškų knygučių. Kiti jo paveikslai irgi buvo įaugę į kultūrinį kontekstą kaip savi ir nebuvo jokios atmetimo reakcijos. Ji kyla, kai sakoma, kad Čiurlionis korifėjus, kažkas nepakartojamo, labai originalaus, kad jis vienintelis, genialus ir t. t. Žinoma, kad jis ne vienintelis, juk yra kitų puikių menininkų, kurių nežinome. Dažniausiai jų kūryba užsilikusi užsienyje arba kolekcininkų saugyklose, todėl jos nematome. Bet juk meno kūrinys savo tikrąją vertę įgyja tik tada, kai yra matomas. Todėl privatiems kolekcininkams turėtų būti draudžiama sandėliuoti ir neeksponuoti paveikslų.

Taip pat „Nemunas“ savu laiku, kai dabartinio A. Kubiliaus tėvas publikavo savo garsųjį straipsnį, buvo mano, jūsų tėvų kartos manifestas. (V.Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“, pasirodęs „Nemune“ 1972 m. – aut. past.) „Nemunas“ – tai fotografija, poezija, literatūra ir labai stiprus kolektyvas, nebijodavęs rizikuoti net ir totalinės cenzūros metais. V. Kubiliaus straipsnis buvo skandalingas, nes prieštaravo socialistinio realizmo principams. Nors dabar atrodo gan švelniai pasakyta, bet tais laikais jo straipsnis buvo neįtikėtinas išsišokimas. Taipogi pirmosios aktų publikacijos - juk ryškiausių fotografų karta užaugo šalia „Nemuno“. Be to, poetai, kurių dabar dauguma yra Nacionalinės premijos laureatai. Dabar „Nemuno“ finansinė padėtis prasta ir aišku, kad jis neturi galimybių rinkoje išlikti. Visi panašūs leidiniai ir ne tik jie turėtų būti finansuojami. Normalioje valstybėje, mieste turėtų būti labai aiškiai suvokiama, kad šitoks dalykas mums yra būtinas, o kažkodėl taip nėra. Dabartinę kultūros padėtį galima apibūdinti taip – kurkite meną, sugebėkite būti vadybininkais ir dar būkite pelningi. Tai tas pats, kaip pasakyti, kad filosofija ar literatūrologija turi atsipirkti. Ji atsipirks dešimteriopai, šimteriopai, tada kai žmonės, turėdami gerą išsilavinimą, taps tais kultūros centrais. Dabar atrodo, kad į politinę ar net universitetinę aplinką sugrįžo žmonės, septynis metus praleidę Gariūnuose. Ir jų nuovoka, kas yra svarbu ir ko reikia, gariūniška – nupirkti pigiau, parduoti brangiau. Kultūroje ir švietime su tokiu požiūriu nenusimato jokios perspektyvos. Ar Van Gogas buvo pelningas menininkas? Tiesiog arba yra mecenatai, žmonės, suprantantys, kam ir kodėl reikia kultūros, arba jų nėra. O jeigu nėra... Taip, galima labai nemėgti snobų, bet kultūringas, vakarietiškas snobas, yra tipažas, kuris atlieka labai reikšmingą vaidmenį kultūriniame procese. Juk jam smagu, kad jo pavardė atsirastų prie mecenetų. Galbūt tokių žmonių reikėtų? Ir todėl mūsų verslas yra apgailėtinas, nes normalus verslininkas planuoja į labai tolimą ateitį. Ateitis yra žmonės, kurie paskui neša tą didįjį gėrį, o Kaunui tokių žmonių labai trūksta.