Audrys Karalius: "Kavinės yra pati demokratiškiausia po stogu esanti gatvės erdvė"

Audrys Karalius 1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą. 1984-1989 m. dirbo Kauno miesto statybos projektavimo institute, 1989-1990 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius, 1990-1991 m. Kauno miesto vyriausia architektas. Nuo 1992 m. užsiima privačia architekto praktika.

A. Karalius yra straipsnių, architektūros ir urbanistikos klausimais, autorius (buvęs mėnraščio „Arkitektas“, vėliau „Statybų Pilotas“ steigėjas ir vyriausias redaktorius), vienas iš Kauno architektų bendruomenės renginių iniciatorių. Nuo 2000 m. Europos sąjungos premijos „Už šiuolaikinę architektūrą“, Mies van der Rohe fondo nepriklausomas ekspertas, atstovaujantis Lietuvai.

Karalius: Gatvė – platesnė sąvoka, įskaitant visas viešąsias erdves, kavines, iš dalies net parduotuves. Galerijos, parodų rūmai, teatrai, galima sakyti taip pat yra viešosios erdvės.

Gatvėje nereikia mokėti už įėjimą! Tu esi gatvėje, jeigu nori susišilti, užeini į kavinę… Aišku, jeigu nieko neimsi, tai tave užknis klausinėjančios padavėjos, bet [kavinės] yra pati demokratiškiausia po stogu esanti gatvės erdvė. Tai labai svarbus miesto termometras. Turbūt pastebėjot, pereikit per kelias kavines bet kokiame mieste, ir jūs pajusit tam tikrą miesto temperatūrą.

Aurimė: Norėčiau akcentuojanti sovietmečio laikotarpį, svarbu aprašyti šio laikmečio kavinių kultūrą. Juk lankydavotės kavinėse sovietmečiu?

Karalius: Ne, aš tupėjau rezistenciniuose apkasuose ir gerdavau iš butelio, kad tik neiti į jokią kavinę… Na aišku eidavau į kavines! Tik jų buvo labai mažai. Kaunas turėjo sava šarmą, sava koloritą. Sakykim, buvo elitinės, kur rinkdavosi raudonoji buržuazija ir kiti miesčionys, kaip pavyzdžiui ,,Mūza“, kuri buvo senamiestyje, dabar ten išvis nieko nėra (Kumelių gatvėje, ant kampo). Buvo garsieji restoranai su varjete: ,,Žalias kalnas“, kur dabar ,,IKI“ parduotuvė, arba ,,Trys mergelės“. Aš juose esu buvęs „nelegaliai“, nes mano gyvenime labai didelę dalį užima muzika, o aš ten turėjau draugų muzikantų, nes šiaip ten ne kiekvienas papuldavo. Paprastam žmogui būdavo atsakymas ,,vietų nėra“, tai reiškia, kad turi duot 10 rublių durininkui. Tai buvo dideli pinigai: kai aš tuo metu dirbau architektu gaudavau kokius 95 rublius. Į Kauną atvažiavus gimė sūnus, netrukus – dukra. Keturių asmenų šeima už 100 rublių! – išlaidas reikėjo riboti.

Aš į Kauną atsikrausčiau 1984 metais. Tuo metu ,,Tulpė“, neturėjo tokio šarmo kaip anksčiau (įrengta 1968 metais). Aš galėčiau duoti architekto numerį, jis – mano profesorius, papasakotų nemirtingų istorijų apie šią kavinę. O aš atvažiavau į Kauną, kai miestas buvo pilnas tik apvytusių ,,Tulpės“ legendų. Jos buvo prisiminimai. Galiu vieną profesoriaus Vytauto Dičiaus prisiminimą papasakoti. Jis ,,Tulpę“ darė su amžina atilsį Algimantu Mikėnu. Žodžiu, veiksmas vyksta kokiais 1970 metais. Jie buvo išdykę bernai, pauliot nevengiantys, ir ,,Tulpės“ direktorius sumanė jiems padaryt šposą: jiems atėjus pietauti vietoj sultinio atnešė degtinę, pabarstytą krapais. Atrodė kaip sultinys! Visas personalas žiūri iš už kampo, kas čia bus. Jie su Mikėnu susimirksėjo ir kantriai tą sultinį suvalgė. Po to, pasakojo, jog atsiminė labai mažai: televizorius užtemo greitai, tik pamena kaip stovėjo vitrinoj (tos vitrinos buvo labai modernios) ir sustingusius manekenus vaidino.

Man teko perdaryti ,,Orbitos“ kavinę, kur dabar yra Vilniaus bankas. Tik įėjimas buvo iš Laisvės alėjos, o visas korpusas – palei Maironio gatvę. Buvo ten nemažas rūsys. ,,Orbitą“ irgi V. Dičius darė. Mes su Viliumi Adomavičiumi „Orbitą“ perdarėm kaip muzikos klubą. Galima sakyti, kad tai buvo pirma tokia demokratiška vieta Kaune. Sukūrėm visą interjerą, suprojektavom baldus. Geležies daug naudojom (gal būti, jog tai buvo pirmas toks geležies-plieno panaudojimas lietuviškuose interjeruose). Aš firminį stilių ir ženklą padariau.

Aš dar kokius metus dirbau dailininku apipavidalintoju. Tuo metu „Orbitoje“ įdomios grupės lankydavosi, mano draugai iš Estijos (buvo tokia sunkiojo metalo grupė ,,Metalist“). Lietuvoje tokios muzikos dar niekas negrojo. Daug žmonių „Orbitoje“ lankydavosi: jaunimas, muzikos pasaulio žmonės (visokios pugačiovos), daug atvykdavo iš Rusijos. Žodžiu, ,,Orbita“ po mūsų rekonstrukcijos tapo labai garsi visoje Sovietų sąjungoje. Sakydavo, kad visokie gruzinai atvažiuodavo, nes „Orbitoje“ buvo varjete (pusnuogės mergos šokdavo), gal dėl to… Bet aišku kavinėje vykdavo dieniniai susitikimai, pietūs ir visa kita.

O dieną mes mėgdavom „Desertinį barą“, dabar ten yra kavinė „Jums“, ar kažkas panašaus…

Kodėl mes ten eidavom? – negaliu pasakyt. Šiuo atveju buvau tiesiog pasroviui plaukiantis dalyvis, nes ši tradicija [lankytis „Laumėje“] jau buvo susiformavusi, kai atvažiavau į Kauną, ir eidavau iš paskos. Ten daug kas rinkdavosi – visokie Patackai ir pan. Ten buvo labiau dieninis baras ir kavos gėrimas. Kadangi Patackas tą kavą geria – jo yra toksai darbas. Kai aš einu pėsčias į darbą prieš 8 valandą, tai 7.45 jau matau Patacką Kauno viešbučio kavinėje. Ypač vasarą labai gerai matosi, kai jis sėdi lauke, terasoje, skaito kokį laikraštį ir jau dirba. Na, ir turbūt paskui pereina per visas kavines. Čia matyt tokia kasdieninė jo tradicija.

Kaip reiškinį išskirčiau ,,Architektų namus“. Mano draugas A. Stankevičius buvo pakviestas dirbti tų namų direktoriumi, nors tuo metu dirbo Alytuje (bet jis norėjo grįžti į Kauną, nes buvo kaunietis). Jis buvo labai aktyvus, subūrė kolektyvą. Pavadinimas „Antis“ – pagal mūsų grupės pavadinimą (dabar ten kažkokia landynė). ,,Antis“ atsidarė gal 1987 metais. O aš atėjau dirbti architektu 1989 metais. Aš tuomet dirbau atsakingu sekretoriumi. Kaušpėdas išėjo į Vilnių, į televiziją, o vietoj savęs pakvietė mane. Mes čia darydavom visokius renginius ir koncertus: roko grupių ir kamerinės muzikos. Sukūrėm tokį sūkurį, kurio Kaune nebuvo, ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje (kurio ir šiai dienai jau nėra). Ten rūsyje yra salė, o antram aukšte buvo aktų salė. Pagrindiniai koncertai vyko viršuje. Būdavo problema, nes penktadienį apačioj trūkdavo kėdžių. Mes bėgdavom į viršų iš salės atnešti kėdžių. Žmonių susirinkdavo apie 150. Rinkdavosi labai įdomūs žmonės, nekalbu apie architektus, bet ir menininkai, dailininkai, aktoriai ir muzikantai, na, ir šiaip – įdomesni žmonės. Galima taip pasakyti, jog čia buvo auksinis laikas. 1988–1990 metai, šie trys metai, per kuriuos pažinau viską, ką realiai Kaune verta pažinti. Nuo to laiko labai nedaug pažįstamų pridėjau į savo užrašų knygutę. Arina dainuodavo ir basa šokdavo ant stalo. Daugybė muzikantų tiesiog iš repeticijų pareidavo su instrumentais ir imdavo vietoje improvizuoti ir muzikuoti. Pamenu, Ilona Balsytė (tuo metu Kernagio teatro dalyvė, vėliau ,,Keistuolių teatro“) sakydavo, jog negali patikėt, tuo kas čia vykdavo: – Vilniuje nieko panašaus neturime. „Antyje“ pradėjom Naujus metus ir kitas šventes organizuoti, kurios smarkiai pranoko „architektų cecho“ ribas. Naujus metus pradėdavom kokią 29 dieną… ir susirinkdavo viso Kauno meninė šviesuomenė.

Aurimė: Ar šią meninę šviesuomenę galima pavadinti bohema?

Karalius: Be abejo! O kas yra bohema? Niekas neklausia kas tu esi. Visi vieni kitus žino iš darbų. Kitų nežino, bet jie tokie – na, prie meno. Man labai patinka šis smetoninis terminas ,prie meno, kas reiškia, jog esi nebūtinai menininkas.

Aurimė: Ar ši bohema išsiskyrė savitu savo gyvenimo stiliumi?

Karalius: Tai aišku! Visų pirma, – tai laisvė. Šokiai ant stalų, saviraiška, eilėraščių skaitymas. Mes su Patacku eilėraščių deklamavimo dvikovas turėdavom. Kurdavom ekspromtu: jis porą posmų, aš porą… Improvizavom čia pat. Kartais kas nors temą užduodavo, kartais tiesiog pradedi kaip pasisveikinimą eiliuotai: tu užklausi, jis atsako – taip ir išsivysto eilės.

Tarkim, prie 12 stalų sėdėjo po du, po tris žmones, o per kokias dvi valandas iš tų 12 staliukų pasidaro vienas stalas ir viena didelė kompanija. Ir niekur daugiau taip nebūdavo! Šniūras (pianisto Mikšio, kuris dabar yra operos teatro direktorius, brolis), miręs prieš tris ar keturis metus, buvo neatsiejamas tokių renginių dalyvis. Jis tapė ne tiek daug, gal net ne itin sėkmingai, bet vakarėliuose gerai grojo. Buvo gerai šokančių, tarkim Egidijus Rudžinskas solinius numerius skeldavo. Ir dabar galėtų, reikia tik išprovokuoti, nes ramus atrodo. Poezijoje be manęs ir Patacko nepastebėjom lygių. Aš, tarp kitko, aiškiai esu jį nurungęs ,,Skliaute“. Kartą mane kažkas išprovokavo, tai perskaičiau gana netrumpą poemą. Ai, kažkokie VDU studentai labai nevykusį darė poetinį spektaklį, tokį nuobodų nuobodų, kai ėjo į pabaigą, aš įsiveržiau, užlipau ant kėdės ir pratęsiau spektaklį, įdarbindamas visus, kas sėdi. Būdavo, sakyčiau, multikultūriniai persiliejimai: pavyzdžiui, architektas skaito eilėrasčius, dailininkas groja. Greta to, aptariama labai daug aktualių dalykų. Susiburdavo kokie nors meniniai kolektyviai, nauji projektai susiklijuodavo.

Aurimė: Ar tiesa, jog sovietmečiu bohemiškas gyvenimas buvo maištas prieš sovietinę sistemą?

Karalius: Žiūrint kaip tą maištavimą reikia suprasti? Kas yra maištavimas? Vienoks maištavimas yra antitarybinės kalbos, valdžios kritika, ir analizė apie tai, kas vyksta, ir kodėl tai šūdinai vyksta. O mes, keisdavomės literatūra. Toks Pilvinas, dabar jau miręs, buvo knygrišys, dirbo rišykloje, Vilniaus gatvėje. Jis rišinėdavo visokius dokumentus – visokį velnią. Bent jau aš žinojau, kad jis įrišinėja smetoninius žurnalus, disidentų literatūrą ir visokią savilaidą. Taip Pilvinas nutekindavo mums šios literatūros. Per jį gaudavom šiek tiek pasiskaitinėti. Tai buvo sunkiai sukontroliuojama birža.

Mes keisdavomės muzika. Navakas turėdavo visokios, Kampas–Jankauskas (nuolat prisigerdavo ir jį tekdavo tiesiog ant pečių išnešti). Alkoholis tame dalyvaudavo, bet tai nebuvo tikslas. Aš pamenu, kad esu kažkokį dailų eilėraštį turėjęs pas Viliją Norutienę (Tuo metu jinai buvo Norutienė ir dirbo pas mane biure. Paskui už Kaušpėdo ištekėjo ir yra Kaušpėdienė antroji.).

Koks aš esu laimingas, kad man lemta gyventi tokioj puikioj bendruomenėj. Ir visus juos turėti, pažinti. Tikrai didelė laimė. Aišku, su amžium ateina ir konkurencijos truputis. Gal vyresni žmonės yra labiau linkę užsidaryti, mažiau bendrauti, galbūt patingi užpakalį iš namų pakelt nuo televizoriaus. Kita vertus, su amžiumi atsiranda tam tikros priklausomybės ir tokio lengvo pasisėdėjimo jau nebeužtenka, jau žmogus tiesiog padaugina, tada jis pats savęs šiek tiek vengia. Bet buvusį bendravimą dabar bandom grąžinti. ,,Galerija Urbana“ turim renginius. Čia yra žymusis kilimas... Vadinam tai ,,ant kilimo“. Čia ne taip seniai turėjom tą patį Kaušpėdą su jo poezijos knyga „ant kilimo“. Kitą penktadienį atidarysim nuostabią Andriaus Griškevičiaus parodą ,,Because“. Nuostabus menininkas. Dabar čia veikia architektų tapybos paroda ir t.t. Aš pradėjau užsiiminėti tokia veikla, burti kolegas, ir ne tik. Čia yra margesnė publika. Antitarybiškumas buvo tiesiog neišvengiamas. Menininkai, ir šiaip laisviau mąstantys žmonės–inteligentai, dabar mažiau inteligentiški… Tarybiniais laikais menininkai buvo daugiau apsiskaitę, labiau savos minties nešėjai, drąsesni, todėl kai kūrėsi Sąjūdis, kūrėsi ne kur kitur, o čia, antrame aukšte: „išėjo iš rūsio, užlipo į antrą aukštą“ ir tapo.

Aurimė: Koks santykis tarp kavinės ir kultūros: ar kultūra atsinešama į kavinę, ar kavinė formuoja kultūrą?

Karalius: Čia labai geras klausimas. Į jį ir taip, ir taip gali atsakyt. Aš atsakyčiau… Vakar buvau Vilniuje, su draugais susitikau, tokiais muzikiniais reikalais, mes turim muzikinį projektą. Yra grupė ,,Narope“ iš Olandijos, Amsterdamo. Jie dainuoja lietuviškai (galima youtube rasti). Ten labai dažnai vyksta tokie renginiai Dominikonų gatvelėje, netoli Vilniaus universiteto.

Kadangi aš esu knygius (labai mėgstu knygas), turėjau architektūrinį knygyną, kuris subankrutavo, nes niekam nebereikia architektūrinių knygų. Žavėjausi ta aplinka, ir kaip viskas vyksta toje terpėje. Patys žmogiukai, kurie ten dirba, jie spinduliuoja tuo. Ten jokio samdyto žmogaus negali pasodint, ten pats stovi. Pavyzdžiui, čia [Galerija Urbana] yra labai didelis skirtumas tarp to, kuris stovi už baro ir manęs. Mūsų požiūriai skiriasi, skoniai skiriasi, ir aš žinau, kad jeigu čia kas pora savaičių nedaryčiau renginio, viskas nučiuožtų. Ilgainiui taptų restoranėlis, kaip ir visi kiti.

Ilgai kariavom (tris mėnesius) kol pasiekėm, kad čia būtų normali muzika. Sąmoningai atsisakėm anglų kalbos, nes tai be galo niveliuoja, tarsi skirta užsienietį pakabint. Mes leidom laisvumą. Italų, ispanų žodis movido – vynas, menas, judesys… Tai socialinis judesys. Tarkim, negali pasakyti, kad sportininkas daro movido, o tai kas vyksta kavinėj, bare, klube – tai yra movido. Šiuo atveju buvo labai aišku: darėm čia interjerą, koncepciją, įskaitant pavadinimą, stilių, ir šeimininką spraudėm į tokius rėmus. Jokių fashion TV, jokių krepšinių, futbolų ir visokio kitokio šūdo. Tam tikras formatų uždavimas, mano manymu, yra svarbus. Kultūra, net šiais laikais, neatsiranda savaime. Galima stebėti, kaip atsiranda kažkoks baras, nauja vieta, kas ten vyksta. Visos ,,vero coffe“ turi popierinės kavos gėrėjų segmentą, nuo 8 klasės iki antro kurso. Jei aš ten nueinu, visi atsisuka – maždaug ,,tėvas atėjo palaidūnės dukros ieškoti“. Iš karto labai aiškiai segmentuojama pagal amžių.

Mano supratimas yra kitoks. Aš turėjau tokį nelegalų klubą, kur dabar mūsų redakcija, Birštono ir Kurpių gatvių kampe (dabar ten „Viskio baras“). Tada tik dalį jo buvom restauravę. Aš kas antrą penktadienį, beveik keturis metus, organizuodavau klubą, į kurį patekdavo taip: gavo mano sms, reiškia žmogus pakviestas, negavo – reiškia nepakviestas. Viskas paprasta. Ir gandas buvo per visą Lietuvą apie tai. Atvažiuodavo iš kitų miestų: vilniečiai, klaipėdiečiai. Principas buvo toks: viskas nemokama, bet tu turi atsinešti ant bendro stalo. Vienas atsineša alaus, kitas vyno, kitas atsineša viskio… Kiekvienas vakaras turėdavo šeimininką, kuris būdavo didžėjus ir leidžia savo muziką. Pavyzdžiui, atvykdavo buvęs Talino universiteto rektoriaus. Į VDU irgi kartais atvažiuoja. Tarp kitko, su VDU jis pradėjo bendrauti per šiuos mano vakarus. VDU su juo neturėjo jokių kontaktų, net nepažinojo. Dalyvaudavo ir koks nors Chmieliauskas, dar Alfredas (ISM prorektorius), Donskis (jis grojo gitara). Ir aš tada supratau, kad amžius yra ne formatas. Jisai gali būt formatas, tik jei nori taip daryt. Mano vaikai, tuo metu dar moksleiviai, būdavo, kad ir jie draugų atsivesdavo. Pusė Jėzuitų gimnazijos sueidavo. Ir koks nors Alfredas Erichas-Sennas vesdavo savo vakarą.

Buvo absoliučiai marga publika. Į tą klubą verždavosi patekti ir solidaus amžiaus dailininkas, ir studentės iš VDU arba Dailės akademijos. Aš tuo labai žaviuosi. Esu pastebėjęs, tarkim kokiam Stokholme ar Paryžiuje, visiškai normalu vakare ar naktį, užėjus į kavinę ar restoranėlį, pamatyti už vieno staliuko sėdint dėdes po 70 metų (ko čia išvis nepamatysi) ir jaunimą, kuris neaišku, ar jau pilnametis. Tai kultūros termometras, tuomet miestas reiškia toleranciją. Aš nekalbu apie gėjų ir lesbiečių toleranciją… Kalbama, ar jūs toleruojat vienas kitą amžiaus, turto, socialinės padėties prasme. Ar čia gali sėdėti bankininkas su kostiumu, ir koks visiškai neaiškus tipas, su languotais marškiniais. Čia yra tikroji tolerancija.

Aurimė: O tolerancija sovietmečiu…?

Karalius: Tau reikėtų paprašyti tėvų ar senelių, kad papasakotų gyvenimiškų epizodų, nes turbūt jau esi gimusi šiais laikais, todėl labai sunku įsivaizduoti.

Su mumis niekada nesėdėdavo jokie gamyklų direktoriai, valdantieji žmonės, jokia tarybinė nomenklatūra, t.y. visokių vykdomųjų komitetų direktoriai ir pan. Jie sėdėdavo vipinėse, savaip karikatūriškose vietose. Šia prasme tolerancijos ir negalėjo būti. Skirtingi sluoksniai net nesusitikdavo. O jeigu apie gėjų toleranciją, gėjai tuo metu dar nebuvo išrasti.

Aurimė: Kaip apibrėžtumėte kavinių kultūrą?

Karalius: Pas mus žmonės yra pasimetę terminologijoje. Dažnai vietoj to, kad parašytų ,,valgykla”, rašo ,,baras“, o tame bare yra trys buteliai ir du metrai. Čia ne baras. Bare tu negali gauti nieko, tik išgerti. Tuo tarpu kavinė (arba cukrainė) yra vieta, kur dominuoja kava, brendis, pyragaičiai. Restoranas yra restoranas. Jame gauni karštą maistą, ten valgai ir t.t. Savininkai tiesiog pavadinti nemoka, net nežino kuo jie užsiima. Mano gyvenimo būdas toks. Projektavęs esu daug, ir šiaip [kavinių ir barų] kultūra domiuosi. Žodis movida yra tapęs terminu, kuris tiesiog apibūdina miesto viešųjų erdvių kultūrą, kurioje vartojamas alkoholis, klausoma muzika arba šokama, va čia yra movida. Bet jeigu aš nuėjau į parodą, tai ne movida. Normaliose ir stabiliose šalyse, kuriose nebuvo tarybų valdžios, kuri viską sujaukė, šie dalykai turi savo pavadinimus. Tarkim, Japonijoj izakaja ir yra izakaja. Tai tokia kavinė, kurioje žmonės ateina pusryčiaut, arba suvalgyt lengvos vakarienės. Ir viskas. Niekas ten nesėdi, negeria, o jeigu nori gerti, tai eina į barą. Taip kaip mes praustis einam į vonią, o nedarom to virtuvėje. Taip ir tokios vietos turi savo ženklus. Kažkada su Donskiu kalbėjom apie ,,muzikinį terorizmą“ (paskui ėmė vartot šią mano sąvoką), kai ateini į kavinę ramiai pavalgyti, o tau kala į ausis buką ritmą. Aš jam įrodžiau, kad muzika yra pats geriausias facecontrol’as: kokią tu muziką uždėjai, tokią publiką ir prišauki. Man už nugaros padėti ,,Kultūros barai“, iš karto tai ženklas, kad tai yra tau. O kitas gal ant slenksčio apsisuks ir eis toliau. Šie ženklai turi būti.

Aurimė: Vadinasi, kavinė pati kuria specifines prasmes?

Karalius: Tai gali būti pasyvu arba aktyvu. Kavinė gali būti tik patalpa, kurioje atkemša butelį. Pasauly yra daug tokių vietų. Jos tiesiog yra, ir viskas. Tačiau būna, kai kavinė aktyviai dalyvauja miesto aplinkoje. Ir nebūtinai kiekviena kavinė turi tapti kultūros namais.

Aurimė: O vartojimas sovietmečiu, koks jis buvo?

Karalius: Nieko nebuvo. Koks vartojimas, kai nieko nebuvo. Visko stigo.

Aurimė: Tuomet, kas lėmė kavinių lankymą sovietmečiu? Juk vakarais nežmoniškos eilės laukdavo patekti į tokias vietas, kaip ,,Tulpė“.

Karalius: Čia jau ne kavinė. Tai labiau klubas. Jų buvo labai mažai, dėl to ir laukdavo eilės prie jų. Į kokį ,,Žalią kalną“ būdavo, kad be kyšio nepateksi. ,,Orbitoj“ taip pat būdavo ilga eilė.

Aurimė: Kokiu tikslu tuomet į kavines ėjo žmonės? Tiesiog pabūti?

Karalius: Žmonės kažkur turi susitikti. Kavinių skaičius, jeigu sudėti visas Kauno kavines ir valgyklas (be to valgyklos vakarais nedirbdavo) sovietmečiu kavinių buvo kokius 7-10 kartų mažiau negu dabar. Žmogui, kadangi jis socialus sutvėrimas, norisi kažkur išeiti, su kažkuo susitikti, o ne sėdėti namie. Skamba absurdiškai, bet kavos sovietmečiu nebuvo pirkti, todėl jeigu tu nori tikros kavos, turi eiti į kavinę. Čia ne vartojimas. Galbūt labiausiai tarybiniais laikais ir jautėsi socialinis kavinių pradas – žmonės čia eidavo socializuotis. Kadangi jų būdavo labai mažai, dėl to eilės būdavo didelės. Tarybiniais laikais, kaip čia pasakius, buvo linija, ir jeigu tu ateini iš tos pusės kaip klientas, esi niekas. O jeigu ateini iš kitos pusės, pro užpakalines duris, tai viską gauni praktiškai nemokamai. Buvo didžiulis skirtumas. Dabar tą jau sunku suvokti. Mano tėvas buvo surinkęs talonus, kuriuos duodavo tarybiniais laikais, kad įsigyti prekių. Kažkada savo vaikams parodžiau (29 ir 27 metų). Maniau, kad jie prileis į kelnes. Tarkim, talonas rankšluosčiui arba talonas medvilniniam trikotažui. Siaubas… Koks nors profsąjungos pirmininkas skirsto: ,,jau gavai dvi maikes [marškinėliai] ir dvejus trauzus [kelnaitės] praeitą mėnesį, viskas, prosą [lygintuvą] nebent kitais metais gausi“. Kai mes pirkom skalbimo mašiną ,,Ryga“, mums jos net nereikėjo, nes mes neturėjom kur jos dėti, bet pirkom, nes gavom taloną. O talonas yra kaip Nobelio premija, nes kitais metais gal jau negausi. Ta mašina taip ir prastovėjo dėžėj…

Aurimė: Dėkoju už pokalbį!

Kalbino jaunoji tyrėja Aurimė Rinkevičiūtė.

Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com