ATSIMINIMAI APIE KTU TAUTINIO MENO ANSAMBLĮ „NEMUNAS“

Atsiminimais apie šiandien didžiausią Lietuvoje studentišką tautinio meno ansamblį „Nemunas“ dalijasi kaunietė Ina Liucija Ragnytė Šarakauskienė. 1953–1958 m. Ina buvo šio ansamblio šokių grupės narė. „Nemunas“ įkurtas 1949 m. Kauno technologijos universitete. Šiuo metu ansamblis gyvuoja KTU III-iuosiuose rūmuose Laisvės alėjoje Kaune.

Trumpai pristatykite ansamblį „Nemunas“, kuriame šokote.

„Nemunas“ man studijuojant universitete turėjo kitokį pavadinimą – Politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblis. Tik vėliau, man jau baigus mokslus, buvo oficialiai pervadintas į „Nemuną“. Ansamblis turėjo liaudiškos muzikos kapelą, orkestrą, šokių grupę ir chorą. Aš priklausiau būtent šokių grupei. „Nemuno“ būstinė KTU man viena brangiausių vietų Kaune ir šiandien.

Kodėl nusprendėte prisijungti prie ansamblio gretų?

Buvau pirmo kurso studentė. Įstojau į universitetą studijuoti durpininkystę, bet greitai įsisukau ir į šokių pasaulį. Prisimenu, kaip mokslo metų pradžioje visų aukštųjų mokyklų studentai buvo susirinkę Kauno politechnikos instituto (dab. KTU) halėje. Metų pradžiai paminėti skirtos programos pabaigoje galiausiai į sceną išdidžiai įžengė „Nemunas“. Mes, studentai, žiūrėjome iš viršaus, kaip scena žengia vyrai šokėjai smeigtukais susegtais plaukais. Žiūrėjau į juos ir galvojau: „Dieve, kaip norisi į tą ansamblį.“ Štai taip supratau, kad ir aš noriu šokti „Nemune“.

Kaip sekėsi įstoti į „Nemuną“?

Iš pradžių viskas sekėsi ne taip, kaip planuota. Per savo žioplumą pražiopsojau priėmimą į „Nemuno“ šokių grupę. Neturėjau kito pasirinkimo, todėl įstojau į chorą. Nors tai nebuvo mano išsvajotoji šokių grupė, tačiau aš bent jau priklausiau ansambliui. Vis dėlto, netrukus man nusišypsojo sėkmė. Tais metais iš šokių grupės išėjo daug merginų šokėjų, o vietoje jų buvo priimta daug jaunų, mažai patirties turinčių. Dėl šios priežasties smuko visos grupės lygis. Netrukus „Nemuno“ šokių grupę paliko ir jos. Taip grupėje atsirado nemažai laisvų vietų. Kai padarė papildomą šokėjų priėmimą, aš nieko nelaukusi nulėkiau į peržiūrą, ir mane priėmė. Mano choro vadovas labai supyko dėl to, kad perėjau į šokių grupę. Jis net pareiškė šokių vadovui, kodėl jis viliojąs jo choristus. Prisimenu, kaip grįžusi namo gyriausi savo tėvams: „Dėl manęs du vadovai susipyko!“
Šokti pradėjau nuo nulio. Pasiruošti peržiūrai padėjo mano mokyklą baigusi mergina, kuri taip pat buvo ir gera „Nemuno“ šokėja. Nusivedusi mane į fojė parodė pagrindinius įvairių šokių žingsnelius. Pavyzdžiui, polkos. Prisimenu, kaip ji mane mokė šokti, o už kelių valandų turėjo prasidėti viską nulemsianti peržiūra. Nors pasiruošti ir neturėjau daug laiko, tačiau į šokių grupę buvau priimta.

Ar į „Nemuną“ būdavo priimami tik Kauno politechnikos institute studijuojantys studentai?

Taip. Mūsų ansamblyje galėjo šokti tik instituto studentai. Nors buvo ir daug norinčių šokti pas mus, tuometinis šokių vadovas Ričardas Tamutis į „Nemuną“ nepriimdavo žmonių iš kitų kolektyvų. Mūsų ansamblio nariai turėjo savo stilių, o jie – savo. Ir mes, ir jie šokome skirtingai.

Ar tuo metu „Nemunas“ konkuravo su kitais tautinio meno ansambliais Lietuvoje?

Konkuravo, ir dar kaip. Mano laikais didžiausias „Nemuno“ konkurentas buvo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Visą gyvenimą mums reikėjo tarpusavyje kautis. Jei gerai prisimenu, mūsų šokių grupę jie vadindavo „žirgų lenktynėmis“. Vis dėlto, mes nepykome dėl tokios pravardės. Abiejų ansamblių stiliai buvo labai skirtingi, todėl mus tarpusavyje buvo sunku lyginti. Vilniaus universiteto ansamblis buvo labai stiprus, todėl mūsų tikslas buvo nepasiduoti arba nugalėti.

Ar „Nemunas“ rengdavo pasirodymus ir kitose valstybėse?

Taip, žinoma. „Nemuno“ gastrolių metu aplankiau nemažai valstybių užsienyje. Vykdavome gastroliuoti į tokias šalis kaip Rusija, Estija, Baltarusija. Prisimenu vieną įsimintiną epizodą iš Talino, kur vyko Baltijos šalių dainų ir šokių ansamblių festivalis. Estai mus labai gražiai sutiko, vaišino savo tautiškais patiekalais. Visiems buvo labai smagu. Festivalyje dalyvavo visų trijų Baltijos valstybių tautiniai ansambliai. Taip pat buvo atvykęs ansamblis ir iš dar vienos tuo metu Tarybų Sąjungai priklaususios respublikos, tačiau gerai nebeprisimenu, kurios. Vis dėlto, aiškiai prisimenu, kad visų šalių dalyviai gavo ženkliukus, kuriuose buvo pavaizduota penkiakampė žvaigždė: Tarybų Rusijos simbolis. Visi dalyviai iš Baltijos valstybių užlenkė du viršutinius žvaigždės dantukus, taip tyliai demonstruodami savo pasipriešinimą Tarybų Rusijai. Tuo tarpu kito ansamblio nariai žvaigždės nelietė. Tokiu būdu, pažvelgę į vienas kito ženkliukus mes žinojome, kurie dalyviai yra mūsų draugai, o kurie – ne.

Ar nebuvo sunku derinti veiklą „Nemune“ ir mokslus?

Ne, nebuvo sunku. Apskritai „Nemune“ praleidau gražiausias savo jaunystės dienas, kurių neišmainyčiau į nieką.
Repeticijos vykdavo vakare, po paskaitų. Apskritai mano laikais tik labai nedidelė dalis studentų dirbdavo. Man šokiai buvo pirmoje vietoje, o mokslai – antroje. Nors ir eidavau į paskaitas, mokydavausi, visa širdis buvo „Nemune“. Prisimenu vieną tų kartų, kai buvome pakviesti pasirodyti Maskvos didžiajame teatre, į Lenino minėjimą. Išėjome į teatro sceną, pašokome tris minutes ir važiavome atgal namo. Kitą dieną turėjau laikyti, jei gerai prisimenu, Marksizmo dalyko egzaminą. Kol visi šokėjai traukinyje pakeliui į Lietuvą miegojo, aš turėjau sėdėti ir mokytis. Kitą dieną po festivalio nuėjau laikyti egzamino. Dėstytojas man uždavė klausimą, į kurį negalėjau atsakyti. Paklausta, kodėl nežinau atsakymo, atsakiau: „Vakar aš buvau Maskvoj.“ Iš egzamino gavau 4.

Iną kalbino Kaunas 2022 programos „Atminties biuras“ praktikantė Viktorija Slivinskaitė, 2019-12-04.