Arūnas Alesius: „Blykstelėjome ir užgesome kaip meteorai danguje“

Taip klavišininkas ir vokalistas Arūnas Alesius pristato Kaune sovietmečiu gyvavusios bigbito (angl. big beat) grupės „Meteorai“ likimą. Arūnas „Atminties biurui“ pasakoja apie ano meto miestą, KPI (dab. Kauno technologijos universitetas) studentų muzikavimo kultūrą, kasdienybę ir iššūkius.

Papasakokite apie savo vaikystę Kaune, kelią, vedusį į muziką.
Kaunas man brangiausias miestas, jame gimiau ir užaugau. Čia prasidėjo pažintis su muzika. Gimiau Žaliakalnyje, Rokiškio g. Kaimynystėje gyveno muziko Viktoro Kuprevičiaus šeima. Giedrius Kuprevičius – dabar iškili Kauno ir Lietuvos asmenybė – buvo truputį vyresnis už mus, kupinas visokių sumanymų. Sugebėdavo mus užimti taip, kad ne tik su pagaliais ir lankais lakstydavome po gatvelę, o įsitraukdavome į jo kuriamus pasirodymus. Visiškai viskas – scenarijus, siužetas, turinys – keisdavosi eigoje, repeticijų išvis nebūdavo. Jo namuose statydavome spektaklius, gamindavome lėles iš plastilino ir skudurėlių, kūrėme šešėlių teatrą. Džiaugiuosi ir malonu prisiminti, kad teko tai matyti ir dalyvauti. Giedriaus tėvai buvo labai atlaidūs, nevaržė mūsų fantazijų, leido sodo kampe išsikasti ir įsirengti bunkerį. Jų namuose jautėmės laisvai.
Muzikos ėmiau mokytis labai anksti, beveik tuo pat metu kaip ir pažinti raides. Už tai esu dėkingas Viktorui Kuprevičiui – jis pastebėjo, kad turiu kažką panašaus į klausą ir patarė mano tėvams leisti mane mokytis. Nuvedė pas pianino mokytoją Ireną Zubraitę (ji – ir pirmoji Giedriaus Kuprevičiaus mokytoja). Vėliau pradėjau lankyti vaikų vidurinę specializuotą muzikos mokyklą Gedimino g. (dab. J. Naujalio muzikos gimnazija), kur baigiau 8 klases. O šešiasdešimtaisiais per radiją jau išgirdau džiazą, boogie-woogie, pirmuosius bliuzo ir roko kūrinius. Tokia muzika mane ėmė traukti daug labiau nei klasikinė. Kaip dabar prisimenu – su draugais nuėjome į filmą „Saulėto slėnio serenada“ (1941 m.), kuriame grojo vienas geriausių pasaulyje džiazo orkestras. Kitą dieną su klasioku Stasiu keturiomis rankomis bandėme pianinu pagroti tai, ką atsiminėme. Pedagogai į panašius bandymus žiūrėjo neigiamai, estrada ir džiazavimas buvo vadinami „chaltūra“. Bet mums tai patiko. Dar ir dabar, ko gero, sugročiau vieną iš ,,bugių“, kurį man, septintokui, parodė tada abiturientas smuikininkas Rimantas Šiugždinis, vėliau žymus styginio kvarteto virtuozas. Šią mokyklą galima vadinti muzikantų kalve. Geriausieji baigė konservatoriją ir tapo profesionalais. O dalis nukrypo nuo klasikos, bet su muzika nesiskyrė. Mano minėtas Stasys Mažrimas baigė vidurinę smuiko klasėje, o daug vėliau grojo klavišiniais ,,Aitvaruose“. Norėčiau prisiminti daug bendramokslių ir iš jaunesnių klasių, kurių dėka Kaune susikūrė daug muzikinių grupių: Arvydas Stasiulevičius, Vidas Žindžius, broliai Eimantas ir Virgis Švabai, Aida Zabotkaitė, Jonas Jučas, Feliksas Ratomskis, Romas Čekatauskas, Faustas Pivnickas.
Devintą klasę pradėjau lankyti IV vidurinėje mokykloje (dab. – Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija). Čia mokėsi Saulius Lukošius – legendinio orkestro ,,OKTAVA“, grupių „Aitvarai“ ir ,,Kertukai“ solo gitaristas, bosine gitara grojęs Arvydas Stasiulevičius, būgnininkai Ervydas Juodišius, Antanas Mačys ir Vytautas Raguckas, gitaristai Virgilijus Bliūdžius, Vidas Žindžius, pianistas, bosinė gitara ir būgnininkas Liuka Tatarskis – visi jie grojo „Kertukuose“, taip pat vienas iš grupės „Vaizbūnai“ pradininkų, būgnininkas Algis Vitas, Ovidijus Marcinkevičius ir Romas Skinkys, dainininkė Rūta Morozovaitė, aktorius Kęstutis Adomaitis ir kt. Mes netgi tarpusavyje varžydavomės, kas gros mokyklos šokiuose. Muzikavimui nebeužteko vien tarybinės estrados kūrinių. Skambėjo melodingos itališkos dainos, pradėjo skverbtis vakarietiški stiliai. Kauno sporto halėje pradėjo koncertuoti užsienio atlikėjai, nors ir iš socialistinio lagerio šalių – Lenkijos, Jugoslavijos, VDR, Bulgarijos ir kt.
Pamenu, kai atvažiavo bulgaras Emilis Dimitrovas su ansambliu „Mėlynai- balti“ – trys gitaros, vargonai ir mušamieji – mes, keli dešimtokai, sprukom iš pamokų į filharmoniją, gatvėje dvi valandas laukėme, kol atidarys kasą, kad nusipirktume bilietus. Koncertas mums atrodė fantastiškas. Iki šiol atsimenu dainą apie mamą. O rokas „Hipi shake“ halėje sukėlė šėlsmą. Anšlagai būdavo ir per legendinių grupių iš Lenkijos ,,Czerwone gitary“, ,, Skaldowie“ , ,,Trubadurzy“ koncertus. Pamenu, kai koncerto metu per užvedančią dainą kas nors pradėdavo šėlti, šaukti, garsiai pritarti muzikantams, tuomet salėje uždegdavo šviesas, kad pamatytų tuos, kurie taip daro ir juos išvestų lauk. Taip sunkiai vėrėsi vartai į kažką naujo...

Papasakokite, kaip susikūrė „Meteorai“. Kur repetuodavote, kam koncertuodavote?
Ansamblis atsirado, galima sakyti, atsitiktinai, 1967 m. pradėjus studijuoti KPI, kuri tuo metu garsėjo ir sportiniu, ir kultūriniu gyvenimu. Iki šiol žinomi tokie kolektyvai kaip liaudies dainų ir šokių ansamblis ,,Nemunas“, akademinis choras ,,Jaunystė“. Buvo ir dramos studija. Didžiausio pasisekimo sulaukdavo kas keleri metai vykstantys KPI festivaliai – sporto ir meno fiesta, pagardinta studentiškomis linksmybėmis, dainomis ir alumi. Tai atsispindi ir KPI himne: ,,Ąžuolyno vidury stovi rūmai KPI ir studentų būriai sukinėjasi. Daužkim, daužkim bokalus – drąsą žadina alus, o studentų būriai sukinėjasi...“
Prisimenu 1967 m. spalio mėnesio festivalį. Gal taip lėmė likimas, kad susibūrė pirmakursių muzikuojančių grupelė: Gerardas Balaišis, Alius Černiauskas, Antanas Mačys ir aš, Arūnas Alesius. Mus užvaldė noras drauge su kokia nors daina sudalyvauti pirmame mūsų gyvenime studentiškame festivalyje. Nevaržė daugybė neišspręstų klausimų – neturėjom aparatūros, klavišinių ir mušamųjų instrumentų, gitaros atsineštos iš namų. Laiko pasiruošti buvo pasiutiškai mažai. Bet viską nugalėjo noras. Estradinių kolektyvų varžytuvės vyko ant Parodų kalno esančiame šokių paviljone. Tai buvo atviromis sienomis erdvi salė, populiari šokių vieta, kur rinkdavosi jaunimas.
Konkursas įvyko spalio 15 d. Atsimenu laureatus. Pirmą vietą užėmė statybos fakulteto grupė, vėliau pasivadinę ,,Aitvarais“, antrą – mašinų gamybos fakultetas, o trečią – radioelektronikos fakulteto ansamblis. Jų lyderis – Vydmantas Juronis – būsima ,,Kertukų“ legenda.
Mes likome turbūt septinti. Skambėjome gana prastai, buvome mažai repetavę, su skolintais instrumentais. Bet širdyje buvome patenkinti – premjera įvyko. Neišsiskirstėme, pradėjome kurti planus ateičiai. Po naujų metų vietoje Aliaus groti ritmine gitara ir dainuoti atėjo Jonas Toleikis. Jaunas, tuo metu dar tik mokinukas, savo karjerą pradėjęs su ,,Gintarėliais“. Ėmėme ieškoti instrumentų, mikrofonų, aparatūros. Vargonų (klavišinių) važiavome į Vilnių. Labai padėjo fakulteto valdžia, kuri mus palaikė. Mums nupirko naują Rygos gamybos mušamųjų komplektą. Tai nebuvo stebuklas, toli gražu ne vokiškas ar čekiškas komplektas. Nors ir aptempti oda, o ne plastiku, tai buvo būgnai! Dabar su humoru galiu pasakyti – į didįjį (kojinį) būgną prikišome suglamžytų ,,Komjaunimo tiesa“ laikraščių – tam, kad jis dusliau bumbsėtų... Aišku, patriotizmu nekvepėjo... Jonui nupirkome seną vokišką, beveik žaislinę „ Herzdorf“ gitarėlę. Bosinę gitarą mums padarė meistras, vardu Francas, su kurio sūnumi mokiausi muzikos mokykloje. Stiprintuvų ieškojome laboratorijose arba prašėme, kad pagamintų tie, kurie nors kiek nusimano radijo technikos srityje. Garso kolonėles pirkome ir gaminome patys – kaldavome, klijuodavome, tempdavome audeklu. 25 w dinamikus bosui pirkome „juodai“ – Kanklių kino teatre. Taip darė beveik visi, nes muzikos instrumentai tuomet buvo deficitas. Muzikos prekių parduotuvėse gitaros buvo iššluotos po The Beatles atsiradimo.
Repetuodavome penktuosiuose KPI rūmuose, Statybos fakultete Juro g. (dab. Studentų g.), salėje su labai žemomis lubomis ir kolonų eile per vidurį. Dėl to ji buvo labai jauki, erdvė neslėgė. Čia tuo metu savaitgaliais vyko studentų šokių vakarai. Į juos veržėsi ir jaunimas iš miesto. Šokių vakarai vyko ir aštuntuose (Kęstučio g.) bei trečiuose (Laisvės alėjoje) rūmuose. Kiekvieni iš jų turėjo savo tradicijas ir publiką. Gal dabartiniam jaunimui tie šokių vakarai yra visai nesuprantami, bet tais laikais tai buvo viena iš populiarių laisvalaikio formų. Diskotekų dar nebuvo. Grodavo gyva muzika, visos panelės ateidavo pasitempusios, nors kukliai, bet dailiai pasipuošusios. Su berniokais buvo sudėtingiau – kas ateidavo pasilinksminti ir pašokti, kas ieškoti meilės nuotykių, o kas ir pasimušti. Buvo ir tokių, kurie visą dėmesį skirdavo muzikai klausyti, pabendrauti su draugais ir išeidavo nesušokę nei vieno šokio. Groti šokiuose buvo didelis kiekvieno muzikanto noras.
Groti statybos fakultete svajojome ir mes, bet ten karaliavo ,,Aitvarai“.
Sužinojome, kad Žemės ūkio akademijoje Noreikiškėse, studentų miestelyje yra salė, o groti nėra kam. Nutarėme pabandyti. Ten ir pradėjome savo karjerą. Atsirado ir pirmosios mūsų sukurtos dainos. Kai pamatėme, kad į tuos vakarus ateina ne tik akademijos studentai , o pradeda važiuoti ir „chebra“ iš miesto, tada supratome, kad mūsų muzika gal kažko ir verta. O 1968 m. nustojus groti ,,Aitvarams“ mums atsirado galimybė pasirodyti išsvajotoje penktų rūmų salėje.
,,Aitvarai“ buvo aukšto lygio ansamblis, kurį subūrė, jam vadovavo ir soline gitara grojo Saulius Lukošius. Arvydas Stasiulevičius grojo bosine gitara, Kęstutis Ignatavičius – ritmine. Jie studijavo architektūrą. Mušamaisiais grojo Gediminas Vilimas. Geresnio kaip jie tų laikų ansamblio aš nežinau. Saulius jau turėjo rimtą patirtį – dar 1965 m. jį pastebėjo, įvertino ir į legendinę ,,Oktavą“ pakvietė Mindaugas Tamošiūnas. Saulius net buvo pripažintas geriausiu Pabaltijo solo gitaristu. Bet 1968 m. Pasvalyje, vakarieniaujant po koncerto nuskambėjo daina ,,Ąžuolėlio šakos linko, kai mus jaunus karan rinko...“ To užteko. Praktiškai žinoma, kad įskundė vienas iš dėstytojų. Vaikinai buvo iškviesti į dekanatą, vėliau į rektoratą, apklausai iškvietė net juos vežęs vairuotojas. Nepadėjo pasiteisinimai, kad dainavo vietiniai, o ne studentai. Nuosprendis buvo žiaurus – metams šalinami iš instituto pervedant į gamybą... Tik Saulius sugebėjo atlaikyti tą ,,gamybą“, grįžo studijuoti ir tapo žinomu architektu (pavyzdžiui, projektavo ir Kauno Šilainių rajoną). Arvydas išvažiavo studijuoti į Vilniaus universitetą filosofijos. Kęstutis irgi netapo architektu. Tiesa, po daug metų jam pavyko atgaivinti ,,Aitvarus“, bet jau su kitais muzikantais. Pasakoju, kad būtų aiškiau kokie buvo sovietiniai laikai, kaip greitai buvo galima sulaužyti jaunų žmonių gyvenimus. Mes grojome penktuose rūmuose, po truputį tobulėjome. Gal todėl atsirado galimybė koncertuoti instituto renginiuose, pirmas koncertas išvykoje – Elektrėnuose, energetikams. Tada, su niekuo nederinę, patys sau parinkome vardą – ,,Meteorai“. Buvo pasiūta koncertinė uniforma – madingo tiems laikams stiliaus kelnės, skaisčiai geltonos spalvos marškiniai su ,,žabo“ ir dar pasirišdavome juodus kaspinus.
Fakulteto vadovybė paskatinimui mus išleido į kelionę laivu – į Bulgariją, Rumuniją. Įplaukėme ir į Turkiją, į Stambulą. Bet ten išlipti neleido – apžiūrėjome tik iš laivo denio. Keliavo keli saviveikliniai kolektyvai – KPI dėstytojų choras, fabriko ,,Kauno audiniai“ liaudies šokių ansamblis. Buvo tikrai neliūdna, įdomios ekskursijos, susidraugavome su laivo muzikantais, leisdavo ir mums pagroti. Laimingiausias iš šios išvykos sugrįžo Gerardas – nusipirko ,,Orfeus“ firmos smuiko formos bosinę gitarą – tokia tada grojo Paulas McCartney.

Pakomentuokite, kokį repertuarą grodavote, ar turėjote savo originaliai kurtų dainų?
Mūsų įžanginė pristatomoji daina skambėjo taip: „Haum haum haum ha – meteorai danguje, haum haum haum his – užsidegs ir tuoj nukris, haum haum haum ha – ir pasklis linksma daina“. Tą „roką“ staugdavome žviegiant gitaroms.
Šokiams grojome populiarias melodijas. Žinoma, mūsų atlikimas neatitiko originalo lygio. Sovietmetis buvo užspaudęs muzikos iš vakarų invaziją, buvo reikalaujama groti tarybinių autorių kūrinius. Bet šviesulys buvo užsienio radijo stotys – muzikinės lenkų laidos, radijo stotys Praga ir legendinis Liuksemburgas. Tai buvo tarsi šaltinis dykumoje. Kaune jau buvo galima pagauti Lenkijos televizijos transliuojamus festivalius (pavyzdžiui, Sopoto), kur grodavo vakarų grupės. Kai ką staigiai kopijavome. Buvome savamoksliai, be to, ne visi mokėjome angliškai. Gerardas ir Jonas buvo du pagrindiniai vokalistai, kurie „tempė“ visą vokalą. Gerardas turėjo puikią atmintį, buvo kruopštus, atsimindavo visus žodžius. Vėliau, kai ėmėme kurti savo repertuarą, jis ir buvo pagrindinis mūsų dainų autorius. Daugiausia domėjomės grupėmis The Beatles, Animals, Rolling Stones, Bee Gees, Beach Boys ir kt. Buvo ir dainų pagal Salomėjos Nėries, Algimanto Baltakio eiles. Aranžuodavom ir liaudies dainas. Bet labiausiai buvo vertinamos pačių sukurtos. Mūsų kredo – beveik 70 procentų repertuaro – mūsų pačių dainos. Dalį atsimenu: ,,Vasaros naktis“, ,,Grįšiu“, ,,Naktis kapuose“, ,,Nupirkit man lėlę“, ,,Kai medžiot išeina vyrai“, ,,Kaip gyvent jeigu aklas esi“...
Dabar man sunku vertinti jų kokybę. Dainų turinys atitiko to meto mūsų studentišką gyvenimą, mąstyseną. Gal pati populiariausia buvo ir liko ši – „Nupirkit man lėlę“. Turinys gal ir sentimentalokas, bet tada patiko visiems: „Nupirkit man mažytę lėlę mėlynom akim / Plakančia širdim / Dainuosiu dainas / Dainuosiu jai tik gražias dainas / Užmigs jinai ir sapnuos mane...“ Ir dabar veteranų susiėjimuose ji klausoma, salėje ją pritardamos dainuoja gražaus amžiaus moteriškės – kai kurias atsimenu dar iš šokių... Taip pat bliuzas „Kaip gyvent, jeigu aklas esi“: „Kaip gyvent, jeigu aklas esi / Ir nematai savo sūnaus, / Jei nematai tu jo akių, drėgnų nuo ašarų akių. / Neverk sūnau, neverk prašau, nes tavo akys tavo laimė / Prisiglausk prie tėvo sūnau, prisiglausk prie tėvo, prašau...“
Nuotaikinga ir su humoru buvo sukurta „Kai medžiot išeina vyrai“: „Kai medžiot išeina vyrai / Žmonos moja skarele ir galvoja tyliai tyliai, gal sugrįš su zuikiena / Kai giria apgaubia vyrus, suskamba tranki daina / Tupi kiškiai lyg apmirę, dreba stirnos tankmėje... / Vyrai šildosi prie laužo, šoka zuikiai akyse, / Rūksta melsvas pypkės dūmas, o šunys žiovauja sniege...“

Ar turite Meteorų dainų įrašų?
LRT televizijoje buvo mūsų dainų apie lėlę ir medžioklę įrašai, jas transliavo kelis kartus. Pamenu gražią istoriją – paskaitų metu į auditoriją atbėgo sekretorė ir sako: eikit kuo greičiau į raštinę – per radiją groja jūsų dainas. Po televizijos užėmimo 1991 m. sausį tų įrašų man nebepavyko rasti. Žinoma, įrašinėjom neprofesionaliai ir į magnetofono juostas. Jos irgi neišliko.

Kaip pavyko suderinti studijas ir muzikavimą?
Buvo sudėtinga. Meteorams muzikavimas klostėsi sėkmingai, bet mokslai galiausiai pradėjo „plaukti“, prisirinkom skolų... Man teko išeiti į akademines atostogas. Baigė groti Gerardas – neilgai trukus architektus perkėlė į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Bosine gitara groti atėjo Algis Tamošiūnas. Vėliau į vakarinį fakultetą perėjo Antanas. Teko atsinaujinti – Remigijus Naudžiūnas (solo gitara, smuikas), Kęstutis Krivickas (saksofonas, vokalas), Vytautas Raguckas (mušamieji). Labai gaila, kad šių trijų mano draugų jau nebėra...
1970 m. prasidėjo su lozungu – Leninui 100 metų. Ta proga po visą Lietuvą buvo organizuojamos KPI kultūros dienos, ansamblis į jas buvo atrinktas konkurso būdu. Netikėtai, bet laimėjome. Kadangi koncertuoti teko ir mažesniuose miesteliuose, šiek tiek pakeitėme repertuarą – įtraukėme daugiau aranžuotų liaudies dainų, tarpukario šlagerių iš L. Dolskio repertuaro. Koncertavome Lazdijuose, Tauragėje, Seirijuose, Leipalingyje. Dar vėliau Panevėžyje ir Vilniuje. Koncertines programas vedė Kęstutis Adomaitis. Tai buvo aktoriaus talentu apdovanotas žmogus, vėliau užsiėmė pantomima dramos teatre su Modriu Tenisonu. Pantomimos trupę buvo subūręs ir KPI.
Koncertavome sėkmingai, buvome laukiami ir gražiai sutinkami. Nors buvo istorija, kuri atspindi to meto gyvenimą – ji galėjo baigtis liūdnai. Taigi, viename iš Dzūkijos miestelių, po koncerto vakarieniavome su vietiniais. Dalyvavo įvairių sluoksnių tų laikų žmonės – kolūkio pirmininkas, partiniai, ūkiniai vadovai ir t. t. Už stalo sėdėjo ir keli dėstytojai iš instituto. O koks gi dzūkas be dainų? Skambėjo liaudiškos. Bet kažkas pradėjo: „Sėk sesutę žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų“... Kitą posmą – „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad nebūtų bolševikų“ – jau traukėme atsistoję. Mus palaikė ir vietiniai, o gal mes palaikėme juos?.. Apie šią vakarienę dabar šneku su humoru... Tačiau tą naktį nemiegojau, labai nerimavau. Prisiminiau ,,Aitvarų“ likimą. Kai važiavome namo autobusu, prisėdau šalia dėstytojo, kuris buvo neetatinis partinis. Pradėjau su juo šnekėti apie mokslus, institutą, apie tai, kas nebuvo susiję su muzika. Man buvo įdomi jo reakcija. Ar jis nebendraus, ar man atskaitys velnių, kels ultimatumų.... Bet jis bendravo ramiai. Aš jį labai gerbiu iki šiol. Grįžus dar gerą savaitę nerimavau. Apie tai ir tarpusavyje nesikalbėjome, tik vėliau.
Šis koncertinis laikotarpis buvo paskutinis smūgis mokslams, jie nuplaukė galutinai, jau pradėjo grėsti kariuomenė. Sakau, kad blykstelėjom ir užgesom kaip meteorai danguje. Nežinau, ar grupės pavadinimu tą išsipranašavome. Gal toks likimas. 1970 m. rudenį išvažiavau studijuoti į Vilnių. Jonas Toleikis mokslus tęsė irgi Vilniuje, konservatorijoje. Ir gerai, nes inžinieriauti jis tikrai nebuvo sutvertas.

Papasakokite, kaip leisdavote laisvalaikį to meto Kaune. Galbūt pamenate kokį ryškesnį nutikimą?
Vėl noriu prisiminti KPI festivalius, ypač muzikinę pusę. Juose dalyvaudavo ir iš kitų respublikų aukštųjų mokyklų. Įsiminė Rygos medicinos instituto grupė ,,Dreamers“, Maskvos Baumano vardo instituto grupė ,,Raudonieji velniūkščiai“, svečiai net iš tolimo Baku. Kartu su jais vykome į Vilniaus televiziją daryti įrašų. O KPI beveik kiekviename fakultete buvo ansambliai (,,Dainiai“, ,,Raganiai“, ,,Nuogi ant slenksčio“, ,,Nenuoramos“ , ,,Šešios barzdos“...). Vyko savotiška konkurencija. Negaliu nepaminėti ,,Kertukų“. Neveltui juos vadina legendiniais, jais žavėjosi visa Lietuva. Jie tapo populiariausio festivalio ,,Muzikinis pavasaris“ laureatais, yra laimėję ,,Gintarinę triūbą“. Labai daug koncertavo. 1969 m. įrašė muziką lietuviškame kino filme „Ave Vita“. Grojo ryškūs muzikantai: Gediminas Jurgilas (klavišiniai), Saulius Lukošius (solinė gitara), Vydmantas Juronis (ritminė gitara) ir kt. Vydmantas buvo ne tik puikus vokalistas, bet ir dainų autorius. Ir dabar daug kas atsimena dainas ,,Lopšinė“, ,,Nemune, Nemune“, „Mes ne bitlai“... Vydmantas su muzika nesiskyrė visą gyvenimą (mus paliko 2012 m. gruodį) , yra sukūręs daugiau nei šimtą dainų.
Manau, kad Kaunas tais laikais buvo big – bito flagmanas. Be studentiškų ansamblių, daug gerų grupių grojo ir gamyklų klubuose („Dobile“, „Spartake“, „Elektroje“, J. Janonio popieriaus fabrike, Kauno šilumos tinkluose, Profsąjungų kultūros rūmuose). Vilniuje taip pat buvo nemažas muzikinis pasaulis, tačiau, mano akimis, tokių gerų studentiškų grupių kaip Kaune ten nebuvo.
Kalbant apie laisvalaikį, studentams jau tais laikais Kaunas buvo kultūros sostinė. Aukšto muzikinio lygio atlikėjų koncertai filharmonijoje, liaudies muzikos renginiai – „Grok, Jurgeli“ halėje su nepamirštamu Jurgiu Gaižausku. Labai mėgome muzikinį ir dramos teatrą. Atėjus Jonui Jurašui spektakliai įgavo dar gilesnę prasmę. Žiūrint „Barborą Radvilaitę“ buvo sunku suvaldyti ašaras...
Kaip ir dabar, laukdavome kiekvienų „Žalgirio“ krepšinio rungtynių. Treneris buvo Vytautas Bimba. Ypač brangios tos pergalės, kai laimėdavom prieš „vyresnius brolius“. Studentai mėgo alų. Tokio alaus baro, koks buvo tų laikų „Rambynas“ niekur kitur nebuvo. Pamenu, ten buvo dvi salės, o žmonių eilė tęsdavosi beveik iki Laisvės alėjos. Kartais net paskaitų metu užeidavom su mintimi, kad išlenksim tik po vieną bokalą. Bet taip niekada nebuvo... dažniausiai užtrukdavom iki vėlumos.
Švęsti su grupiokais patiko kavinėje „Vakaras“, kur buvo besisukanti šokių aikštelė. Ramiai ir kultūringai pasišnekučiuoti mėgome ,,Tulpėje“. Ten buvo jauku, grodavo gera muzika ir buvo juntama bohemiška nuotaika.
Labai ryškiai atsimenu Kauną po R. Kalantos įvykių. Tuo metu jau studentavau ir apie visa tai išgirdau Vilniuje. Atvažiavau ilgais plaukais (nors tais laikais ilgaplaukiai simbolizavo ne tik bitlus, bet kažkiek kvepėjo ir disidentiniais protestais). Pirmiausia nuėjau į Muzikinio teatro sodelį. Ieškojau įvykio vietos, krepšyje turėjau gėlių. Sutikau buvusį bendramokslį. Jis paragino iš ten pasitraukti. Dabar pagalvoju – koks buvo mano protelis, elgiausi vėjavaikiškai... Tądien lankiau draugus, krikšto tėvą P. Višinskio gatvėje. Nemoku įvardinti, kaip tada jaučiausi. Daugiausia turbūt buvo pykčio. Jauno žmogaus pykčio. Galiausiai parsiradau namo pas tėvus. Mama apsiverkė, o tėvas nusivedė į virtuvę pokalbiui ir pasakė: „Ką tu sau galvoji? Ne tokie vyrai galvas padėjo. Aš tau apie juos papasakosiu. O jūs, piemenys, dabar kišat pirštus tarp durų...“ Kitą dieną nuvažiavau pas bičiulius KPI bendrabutyje. Jie pasodino mane ant taburetės ir apkirpo plaukus, kad mažiau erzinčiau „sovietinius tvarkdarius“.
Aš laimingas kad gimiau, augau ir brendau Kaune. Aš jį myliu, man jis buvo, yra ir liks lietuviškiausias ir patriotiškiausias miestas... Tegul niekas nesupyks – Kaunas – Lietuvos širdis!

Kaip viskas klojosi toliau, kur nuvedė Jūsų muzikinė ir profesinė veikla?
Kai pradėjau studijuoti inžineriniame statybos institute, Vilnius man pasirodė labai sunkus. Man trūko tos kaunietiškos, lietuviškos dvasios. Troleibuse, mieste ir parduotuvėse buvo sunkoka susikalbėti lietuviškai... Gal įtaką tam turėjo daugybė sąjunginio pavaldumo gamyklų, kuriose daugiausia dirbo suvažiavę iš kitų respublikų ir tai, kad Vilniaus kurį tai laiką neturėjome... Malonu, kad dabar situacija Vilniuje jau kitokia. Baigęs studijas pagal paskyrimą dirbau Kaune, senamiestyje, o nuo 1976 m. Vilniuje, Statybos ir remonto treste. 1990 m. mirė mama, 1999 m. tėtis persikėlė gyventi pas seserį į Druskininkus. Jis įkalbėjo mane irgi ten persikelti. Darbai Druskininkuose nelaukė, teko važinėti ir tik 2002 m. pavyko. Dirbau miesto tvarkymo darbus tol, kol tapau senjoru.

Papasakokite apie bigbito veteranų festivalius COMBO klube Kaune ir Druskininkuose.
Viskas prasidėjo Druskininkuose. Čia muzikavo septinto dešimtmečio BASSVIM grupės įkūrėjas, kompozitorius Mikas Suraučius. Kas keleri metai vasaros estradoje vykdavo festivaliai šiai grupei ir bigbitui prisiminti. Susidraugavau su Miku, teko įsijungti į organizacinę-ūkinę veiklą. Į festivalį 2004 m. dalyvauti atvyko kauniečiai Kęstutis Ignatavičius, Vydmantas Juronis, Aida Zabotkaitė, Alius Varnagiris, Edvardas Danielius, Rūta Morozovaitė ir kt. Jie ir aš, nesimatę dešimtmečius, buvome nustebinti susitikimo. Jie galvojo, kad aš Vilniuje ir nesitikėjo rasti mane Druskininkuose. Klausant jų grojimo, atgijo daug jaunystės prisiminimų. Išgirdau ir apie veteranų festivalius „COMBO“ klube. Jų susitikimas pirmą kartą suorganizuotas 2001 m. Iniciatorius ir organizatorius buvo Algimantas Varnagiris.
Jaunystėje jis irgi muzikavo grupėse ,,Bočiai“, „Žiogai“ ,,Gėlės“. Jo žmonos Aidos Zabotkaitės vadovaujama ,,Kauno šiluminių tinklų bigbito grupė“ aštunto dešimtmečio pradžioje garsėjo ne tik Lietuvoje. Nuo 2001 m. jie nauju pavadinimu ,,AIDA BAND“ aktyviai dalyvavo daugybėje muzikinių projektų. Bičiuliai ir kalti, kad įkalbėjo mane prisiminti jaunystę ir 2005 m. afišose vėl atsirado pavadinimas „Meteorai“. Pavyko susirasti ir įkalbėti groti ir Joną Toleikį. Repetuoti važinėjau į Kauną.
Kai pirmą kartą užlipome ant scenos, nuskambėjo „Nupirkit man lėlę...“, jaučiau panašų jaudulį, kaip pirmame KPI festivalyje. Salė pilna, sausakimša. Buvo svarbu, kaip mus sutiks, ar eis šokti, ar plos tuo metu, kai grosime. Laimė, taip ir įvyko. Aktyviausi buvo klasiokai. Kiti festivaliai buvo jau lengvesni. „Combo“ klube kiekvienas mūsų renginys turėdavo savitą tematiką ir pavadinimus: „Prisiminkime 70-tuosius“, paminėti išėjusiam Alfai Paurazui „Amžinai gyvi“, „The Beatles ir mes“, „Hipiai sugrįžta“ ir kt. Nemanau, kad visų atlikėjų muzikos atlikimo kokybė buvo labai aukšta. Daug ką grodavom ir dainuodavom iš atminties. Svarbiausia buvo susitikti, pabūti kartu, prisiminti. Smagu vėl pamatyti grojant senų laikų bičiulius – Kazimierą Ščesnuliavičių, Ervydą Juodišių ir Vladimirą Teluchiną grupėje „Garažas 67“, vienus iš ilgiausiai sėkmingai išsilaikiusių „Vaizbūnus“, Kęstutį Ignatavičių ir Edvardą Danielių naujuose „Aitvaruose“. Pastoviais dalyviais tapo „Saulės berniukai“ ir šiauliečiai „Sun city beat“, Suraučius ir BASSVIM. Jau trečią kartą, rudenį, bigbito legendos renkasi į Renginių Oazę. Iniciatorius – „Vaizbūnų“ lyderis, klavišininkas Audrius Kavoliūnas, jam ir turime būti dėkingi, nes reikia milžiniškų pastangų ir atsidavimo norint suorganizuoti tokį renginį. Vyksta „GINTARINIS RUDUO“ . Norisi tikėt, kad tai vyks ilgai, nors „dinozaurų“ gretos ir retėja...

Interviu data: 2018-08-01