Apie tikrus ir įsivaizduojamus pasaulius ir Kauną, turintį dvigubą dugną. Pokalbis su Aleksandra Fomina

Aleksandra Fomina – devintojo dešimtmečio kartos lietuvių prozininkė, eseistė, vertėja. Rašytojos romane "Mes vakar buvom saloje" (2011) apmąstomas postsovietinio jaunimo gyvenimas Kaune ir pateikiamas savitas to laikotarpio miesto paveikslas. Su A. Fomina kalbamės apie realius ir įsivaizduojamus pasaulius, santykį su "dvigubą dugną" turinčiu gimtuoju Kaunu ir gyvenimą Vilniuje.

Kiek realybės, savo ar kitų patirties „įdedate“ į kuriamus pasaulius, personažus, situacijas?
Riba tarp pasaulių man ir pačiai yra labai trapi, nemokėčiau jos apibūdinti. Apskritai tas racionalumas kalbant apie fikcijas ir nefikcijas man yra juokingas – tarsi kažkas iš tikrųjų galėtų būti visiškai objektyvus, kad galėtų prisiimti vertintojo vaidmenį: štai, taip iš tikrųjų buvo, o čia prasimanymas. Kaip tu gali garantuoti, kad kitas žmogus pasaulį mato visiškai taip pat, kaip ir tu?
Sąmoningai sukurtos fikcijos manęs netraukia, nes aplinkui pilna visokiausių niuansų, tik reikia suprasti, kaip dar kitaip įmanoma matyti šį pasaulį. Man svarbu dalintis, parodyti, kaip gali žmonės jausti tą pačią situaciją, gal tai padėtų jiems geriau suprasti kitų matymą, mąstymą, nesistengti vieniems kitų pakeisti. Ir kai mane stipriai jaudina kažkoks dalykas, negaliu to pamiršti, norisi parodyti kitiems, kad ir jie pastebėtų. Taip buvo su Kauno aprašymais – aš jame gyvenau ir todėl mane skaudindavo, kai kitų miestų gyventojai kalbėdavo, kad Kaunas – ne miestas, kad jame viskas blogai, visi žmonės treninguoti, nėra kur nueiti. Tas rašymas apie Kauną buvo kaip pasidalinimas – žiūrėkit, kaip galima matyti miestą, kuriame „niekas nevyksta“. Nes iš tikrųjų Kaunas turi savo specifiką, kaip ir kiti miestai – kažką savo, ko taip paprastai, prabėgdamas, paviršiumi slysdamas nepamatysi. Gerai jaučiuosi rašydama apie pažįstamus dalykus ir iš dalies norėjau, kad Kaunas liktų literatūroje toks, kokį aš jį mačiau, nes jaučiu, kaip viskas keičiasi. Norėjau užfiksuoti tam tikras mano pačios, draugų legendas, vietas, kuriose lankėmės, patį laikotarpį, bet negalėčiau pasakyti, kad išsamiai pažįstu Kauną – kaip minėjau romane, jis yra miestas su dvigubu dugnu, tad esu tikra, jog ir pati daug ko nežinau apie šį miestą.

Apibūdinkite savo santykį su gimtuoju Kaunu. Ar Kaunas – Jūsų namai? Ar jaučiatės Kauno rašytoja?
Žmogus – ne medis, neturi būti vienoje vietoje, ir man svarbu yra ne kur gyventi, o su kuo. Kaune lankau tik draugus, su šeima nebendrauju, todėl sunku būtų atsakyti į klausimą, ar Kaunas yra mano namai. Taip, man malonu parvažiuoti, pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip kas pasikeitė, susitikti su senais bičiuliais, bet kasdien gyventi Kaune negalėčiau, nes jau esu susikūrusi savo erdvę Vilniuje. Čia yra mano darbas, žmonės, kurie tapo draugais, nežinodami nei kokia mano šeimos socialinė padėtis, nei kokią mokyklą baigiau, nei iš kokio rajono esu kilusi. Jaučiuosi Kauno dalimi, nes man rūpi, kas ten vyksta, mielai važiuočiau į literatūrinius renginius, jei kviestų, ir džiaugiuosi, kad mano romano skaitytojai atpažįsta ten aprašytas Kauno vietas. Pastebėjau, kad literatūroje daug kas apdainuoja Vilnių, ir man tai atrodo nesąžininga, nes kiti miestai atrodo tarsi neverti dėmesio.
Nelabai suprantu, kas yra ta „Kauno rašytoja“ – argi dabar visą gyvenimą turėčiau pasakoti tik apie Kauną? Turiu ką apie jį pasakyti ir iš šviesios, ir iš tamsios pusės, kaip ir apie kiekvieną vietą, kiekvieną dalyką. Taip, vilniečiams mielai prisistatau esanti iš Kauno, bet specialiai pabrėžti to savo kaunietiškumo ir kažką reprezentuoti vengčiau. Aš reprezentuoju tik save ir turiu teisę kalbėti tik iš savo pozicijos, o ne kaip Kauno patriotė.

Dabar gyvenate Vilniuje – ar galite sakyti, kad egzistuoja skirtis tarp sostinės ir Kauno? Apie šią skirtį kalbama Jūsų romane, tačiau kaip iš tikrųjų manote Jūs?
Mano romane kalbama apie tai, ką iš tikrųjų manau. Tai nėra kažkokia specialiai veikėjams sukurta nuomonė, kuri įterpta dėl kompozicijos ar kitokių literatūrinių dalykų. Gyvendami Kaune dauguma jautėmės nuskriausti, nes visos investicijos „nuplaukdavo“ į Vilnių, o vilniečiai atvažiavę į Kauną rietė nosį ir šaipydavosi, kokia pas mus „provincija“, spėję pamatyti vos dvi gatves. Natūralu, kad jautriai reaguodavau į tuos skirtumus, todėl gal ir atrodo, kad Kaunas yra mano teritorija. Bet iš tikrųjų dabar ten viskas keičiasi, atsirado daug naujų vietų, pažįstu draugų, kurie iš Vilniaus ar Klaipėdos vyksta gyventi ir studijuoti į Kauną ir puikiai jaučiasi. Žinoma, kad ta skirtis yra, kaip ir visose pasaulio šalyse yra skirtumas tarp sostinės ir kitų miestų. Man atrodo, kad Kaune žmonės yra nuoširdesni, atviriau bendrauja, jiems ne taip svarbu tavo socialinė padėtis, darbas, politiniai įsitikinimai ir kiti išoriniai dalykai. Kaune žmonės linkę lengviau ir greičiau susipažinti, pakviesti į svečius, ir jei jau tapai kažkieno draugu, tai gali tikėtis, kad tas žmogus tavęs nepamirš, skambins, klausinės, rūpinsis. Vilniuje iš pradžių buvo sunku įsilieti į visuomeninį gyvenimą – ne kartą esu išgirdusi klausimą „O kieno tu dukra?“. Čia žmonės snobiški (nors Kauno Žaliakalnio poniučių snobizmas jau irgi pagarsėjęs), jų yra daugiau (nors vis tiek susitinki tuos pačius, kaip ir Kaune) ir jiems jau reikia įrodyti, kodėl esi vertas jų dėmesio. Pasižiūri iš padilbų, ir jei nemokėsi savęs parodyti kaip ypatingo, įdomaus, išskirtinių savybių žmogaus, tai tave ir pamirš po 10 minučių. Ir laikas čia eina kitaip – gal dėl to ir bendravimas toks, kad susibėga, pakalba pusvalandį ir išsilaksto. Vilniuje daugiau įtampos, daugiau šurmulio, kažkaip natūraliai atsiranda darbomanija, pripranti nuolat skubėti. Kaune įlipai į troleibusą – ir žinai, kad kamštyje nestrigsi, atvažiuosi laiku, tavęs išeis pasitikti, paaiškins, kaip kur nueiti, o Vilniuje mažiau dėmesio žmogui – svarbiau, ką jis dirba, kuria, ką naujo turi papasakoti.

Kokios konkrečios Kauno vietos Jums brangios, gražios, mylimos... ?
Brangios ir mielos vietos Kaune yra senamiestis – ypač krantinė, kur kadaise stovėjo legendinė „budkė“ – transformatorinė ant kalnelio, šalia kurios rinkdavosi neformalai. Toliau, ko gero, Nemuno sala – turėjau ten savo vietelių, gaila, kad dabar ten gamtos lieka vis mažiau. Gyvenau centre, netoli Laisvės alėjos, tad svarbus yra ir netoliese esantis Žaliakalnis. Lankiau dailės būrelį Partizanų gatvėje, šiltais metų laikais mėgdavau pėsčiomis grįžti namo per Žaliakalnį. Emociškai yra svarbūs Kalniečių rajonas, Savanorių prospektas, Urmo bazės apylinkės, nors turbūt skamba keistai – kas gero gali būti pramoniniuose rajonuose, bet aš ten klaidžiodama nemažai patyriau. Dar turbūt Petrašiūnai, nors ten lankiausi mažiau, daugiausiai pas draugus. Ir visada liks svarbios Kauno bibliotekos – Viešoji, kurios iki šiol pasiilgstu, dar Muzikinė biblioteka, kur atradau hipių muziką, ir puiki VDU biblioteka, kurioje kadaise, sakiau, norėčiau apsigyventi, – tiek joje gerų leidinių, kuriuos norėčiau perskaityti.

Visas interviu tekstas publikuojamas Justinos Petrulionytės magistro darbe "Erdvė ir vieta Kazimiero Barėno romane Dvidešimt viena Veronika ir Aleksandros Fominos romane Mes vakar buvom saloje", Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2013.