Žemųjų Šančių architektūros ir urbanistikos įtaka gyventojų indetitetui

Žemieji Šančiai yra vienas ekstravagantiškiausių Kauno priemiesčių. Kai kurie miestiečiai jį vertina neigiamai, neretai šis rajonas siejamas su nusikalstamumu, muštynėmis, nesaugumu, o patys šančiškiai pašaipiai vadinami „šančiovskais“. Kas nulėmė tokį Žemųjų Šančių įvaizdį?

Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ne tik istorinės aplinkybės, bet ir architektūrinės bei urbanistinės rajono ypatybės. Atliktas tyrimas parodė, kad šie elementai turi didelę įtaką gyventojų mentalitetui, jų gyvenimo būdui, santykiams su kaimynais ir aplinka. Šeši respondentai – šeši vyresnės kartos Žemųjų Šančių gyventojai – buvo apklausti pasitelkiant giluminio interviu metodą. Šių žmonių pasakojimai tapo pagrindine medžiaga, padėjusia aiškintis šio rajono išskirtinumą. Pirmiausia reikėtų šiek tiek paanalizuoti architektūrinius ir urbanistinius Žemųjų Šančių ypatumus, kurie daro įtaką gyventojų mentalitetui. Tinkamas dėmesys ir pakankamos lėšos urbanistiniam Žemųjų Šančių išplanavimui, gatvių tvarkymui ir apšvietimui nebuvo skiriamas nuo pat tarpukario. Galbūt dėl to Žemieji Šančiai žmonėms asocijavosi su prastesne miesto dalimi. Sovietmečiu, kai sparčiai daugėjo gyventojų, šis priemiestis buvo maksimaliai apgyvendintas namuose įrengiant papildomus butus ir tankinant gyvenamąją statybą (ūkinės paskirties pastatai, dažnai be jokių vandentiekio ir kanalizacijos, centrinio šildymo patogumų,versti gyvenamaisiais). Naujų blokinių Kauno daugiabučių namų kontekste Žemųjų Šančių rajono įvaizdis rodėsi skurdus.

Šiandien iškyla medinių šio rajono namų būklės problema. Daugelis tarpukariu pastatytų namų yra susidėvėję, griūvantys, neremontuojami. Kai kurie medinukai turi kelis savininkus ir yra tvarkomi pagal kiekvieno jų išmonę ir finansines galimybes. Todėl šie namukai prarado vientiso pastato vaizdą ir primena ,,kregždžių lizdus“.

Prastesnis urbanistinis Žemųjų Šančių įvaizdis miesto kontekste formavo ir rajono gyventojų įvaizdį. Istoriškai rajonas laikomas darbininkijos sluoksnio gyvenamuoju rajonu. Įdomu, kad patys šančiškiai save linkę priskirti labiau savai Žemųjų Šančių bendruomenei, bet ne Kauno miestui. Viena respondentė pabrėžė: „šančiškiai yra aršesni, moka pakovoti už save ir visada yra pasirengę ginti savo artimuosius“. Dėl to galima įžvelgti dvigubą epiteto ,,šančiovskas“ reikšmę: taip pasivadindamas šančiškis save priskiria Žemųjų Šančių bendruomenei ir tuo didžiuojasi, o likę miestiečiai, pusiau juokais, pusiau rimtai, kartais šiuo epitetu apibūdina Žemųjų Šančių gyventoją kaip žemesnio socialinio sluoksnio, žemesnės kultūros atstovą.

Kitas Žemiesiems Šančiams priskiriamas apibūdinimas: rajono gyventojai yra pagarsėję muštynėmis ir prasta reputacija. Respondentė paaiškino, kad šančiškiams tai natūralu ir priimtina. Šančiškiai nemėgsta į savo rajoną įsileisti svetimų. Vietiniai vaikinai taip saugo savo gyvenamosios vietos privatumą. Jie visuomet pasirengę saugoti ir ginti savojo rajono vardą. Rajono gyventojų uždarumą liudija ir tai, kad daugelis nenoriai kalba apie gyvenimą Žemuosiuose Šančiuose.

Dauguma Žemųjų Šančių gatvių yra neilgos. Vienoje gatvėje gyvenantys žmonės puikiai vieni kitus pažįsta, kartu rengia iškylas, švenčia šventes ir pan. Galima sakyti, taip jie sudaro tam tikrą bendruomenę. Šį bendruomeniškumą greičiausiai nulėmė nereglamentuotas gatvelių išdėstymas. Svetimas Žemųjų Šančių šeimas į bendruomenę sujungė ne institucija, o urbanistinė struktūra.

Gyvenamųjų namų sklypų išdėstymas taip pat darė įtakos šančiškių gyvensenai. Archyviniai dokumentai liudija, kad Šančių teritorija priklausė dvarininkų Fanstilių šeimai. XIX a. pab. S. Fanstilis nedideliais sklypais šias žemes ėmė pardavinėti be jokio urbanistinio išplanavimo (1). Vietomis kaimyninių sklypų ribos net neatskirtos tvoromis. Dėl to gyventojams nesunku girdėti ir matyti, kas vyksta kaimyniniame kieme. O kai kuriose gatvėse namai taip arti vienas kito, kad pro langą galima matyti, kas vyksta gretimame name. Respondentės pabrėžė, kad tai jiems savaime suprantama ir netrukdo – gyventojai tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta kaimynų namuose ir gandų neskleidžia. Žemuosiuose Šančiuose kaimynai visada pasiruošę pagelbėti vienas kitam. Be to, šančiškiai ir neslepia savo gyvenimo nuo kaimynų. Toks gyvenimo būdas jau nebebūdingas miestui – čia daugiabučiuose gyvenančius žmones nuo kaimynų skiria tik plona siena, o dėl nuolatinės gyventojų kaitos kaimynai dažnai vienas kito nepažįsta ir visiškai į vienas kitą nekreipia dėmesio. O Žemųjų Šančių gyventojams vis dar būdingas dalyvavimas kaimynų gyvenime– toks gyvenimo būdas neatsiejamas nuo gyvenimo provincijoje.

Privataus sklypo turėjimas nulėmė, kad šančiškiams artima kaimiška gyvensena. Žemės plotas yra prie beveik kiekvieno privataus Žemųjų Šančių namo. Vyresni gyventojai pasakoja, kad daugelis šančiškių sovietmečiu laikydavo naminius gyvulius, paukščius, beveik kiekvienoje gatvėje kažkas turėdavo bent vieną karvę, buvo puoselėjami sodai, auginamos daržovės. Todėl neretai net vidutinio amžiaus šančiškiai, visą gyvenimą pragyvenę mieste, žino, ką reiškia kaimiškas gyvenimas. Ir dabar daugelis šio rajono gyventojų turi nedidelius daržus, šiltnamius, kieme laiko šunį ar katę.

Žemuosiuos Šančiuose nuo pat XIX a. pab. aktyviai plėtojama pramonė. Galbūt tai lėmė, kad čia susiformavo savotiška agrarinės, ikikolūkinio kaimo sanklodos atmaina, kai vienuose namuose gyvenama iš kartos į kartą. Neretai užaugę vaikai likdavo gyventi tėvų namuose ir įsidarbindavo tuose pačiuose fabrikuose, kuriuose jau dirbdavo jų tėvai.

Galima sakyti, būtent šios aplinkybės ir nulėmė, kad pačioje Kauno širdyje turime unikalų priemiestį su originaliais tarpukario medinukais, siauromis, klaidžiomis gatvelėmis ir savitu „šančiovsko“ gyvenimo būdu.

1. Vanagas J. 2010: Šančių praeities takais. Kaunas: Arx Baltica.