Šiek tiek teorinių prielaidų pasakojimams apie Laisvės alėją
Justina Petrulionytė. Šiek tiek teorinių prielaidų pasakojimams apie Laisvės alėją
Erdvė ir vieta – neretai tapatinami konceptai. Tačiau atidžiau paanalizavus erdvės ir vietos sąvokų turinį paaiškėja, kad tai artimos, tačiau skirtingos sąvokos.
Naratyvo teoretikės Marie-Laurie Ryan teigimu, mes gyvename toje pačioje erdvėje, bet kiekvienas iš mūsų pagal šią bendrą erdvę susikuria skirtingus „mentalinius žemėlapius“, kurie „išskiria tam tikras buvimo vietas kaip turinčias ypatingas reikšmes“ (2012: 108). Tai leidžia apibrėžti esminį skirtumą tarp erdvės ir vietos – vieta yra erdvė, kuriai suteikta reikšmė, vertė. Tuano, tyrinėjusio, kaip žmonės patiria erdvę ir vietą, pavyzdys gali savitai papildyti čia apibrėžiamą vietos sąvoką. Jis mini fizikus Nielsą Bohrą ir Wernerį Heisenbergą, apsilankiusius Kronbergo pilyje Danijoje. Atvykęs ten Bohras paklausė Heisenbergo:
„argi ne keista, kaip ši pilis pasikeičia, kai tik įsivaizduojame, kad Hamletas čia gyveno? Kaip mokslininkai mes tikime, kad pilį sudaro tik akmenys, ir žavimės būdu, kuriuo architektas sudėjo juos į visumą. Akmenys, savotiškai žavus žalias stogas, medžio raižiniai bažnyčioje sudaro pilies visumą. To neturėtų pakeisti faktas, kad Hamletas čia gyveno, bet pakeičia visiškai. Staiga sienos ir pylimai kalba visiškai kitokia kalba. Kiemas tampa visu pasauliu, tamsūs kampai primena mums žmogaus sielos tamsą, mes girdime Hamleto „Būti ar nebūti“. Nors iš tiesų žinome, kad Hamletas yra vardas iš XIII a. metraščio. Niekas negali įrodyti, kad jis tikrai gyveno. Bet visi žino klausimus, kurių jo klausė Shakespeare‘as, žmogaus gelmę, kurią jis buvo priverstas atskleisti. <…> Ir kai tai žinome, Kronbergas mums tampa visiškai kitokia pilimi“ (2001: 4).
Ar ne lygiai taip pat Laisvės alėja mums tampa visiškai kitokia vieta, kai išgirstame (jaudinančius) pasakojimus apie šią Kauno gatvę? Arba ką nors svarbaus patys patiriame joje? Būtent, Kauno turisto gide aprašyta Laisvės alėja besiruošiančiam ją aplankyti, mano manymu, tėra lankytina erdvė (nors ir giduose rašoma „lankytinos vietos“), o jau aplankusiam – vieta. Vietą nuo erdvės skiria konkretumas – tai konkreti, apibrėžta aplinka, su kuria žmonės vysto emocinius ryšius; unikalus „charakteris“; ryšys su bendruomene, išgyventais patyrimais ir istorija (angl. history); tai socialinis, kintantis konceptas (Ryan 2012). Be to, Laisvės alėja – miesto – „sudėtingo semiotinio mechanizmo“ (Lotman 2004: 337) – dalis, todėl neįmanoma apčiuopti koherentiško jos vaizdinio. Atvirkščiai – klausimus ir domėjimąsi kelia Laisvės alėjos daugialypumas.
Tyrinėjant Laisvės alėjos fenomeną vienu svarbiausių šaltinių tampa žmonių pasakojimai. Kodėl? Todėl, kad, anot postmodernizmo, erdvės ir vietos tyrinėtojo Paulo Smethursto, geografinė, istorinė ir kitos kokybinės vietos analizės niekada negali perteikti visos vietos istorijos: vieta visada yra iš dalies subjektyvi, ir būtent literatūra, asmeniniai prisiminimai, mitai ir vietinės istorijos suteikia vietai jos tikrą charakterį iškeldamos jos daugialypio reikšmių/perskaitymų turtingumą“ (2000: 58, cit. iš Višomirskytė 2011: 53) (pabraukta mano – J. P.).
Vietos pajautos sąvoka, anot Ryan, kilusi iš romėnų religijos figūros genius loci; tai dvasia, kuri „apgyvendina vietą ir reprezentuoja tai, kas padaro šią buvimo vietą skirtingą nuo kitų“ (2012: 109). Intymus ryšys tarp vietos ir protėvių yra viena priežasčių, kodėl naratyvai (čia ir toliau tekste – pasakojimai – J. P.) „vaidina centrinę rolę sukuriant vietos pojūtį“ (ibid).
Toliau kalbėdama apie pasakojimo ir vietos pajautos ryšį, Ryan pateikia šiuos argumentus:
• Vieta suteikia malonumą jaustis namuose. Pasakojimai – estetinį malonumą.
• Vieta yra protėvių buveinė. Pasakojimai išsaugoja praeitį.
• Vieta yra bendruomenės pojūtis. Pasakojimai sukuria saitus tarp žmonių (pvz., tarp istorijos pasakotojo ir auditorijos ar tarp bedruomenės narių, besilaikančių bendro kilmės mito).
• Vieta (ap)supa, pasakojimai panardina.
• Vieta yra kosminė tvarka. Pasakojimai paverčia pasaulį įskaitomą.
• Vieta yra pojūtis, kad esi su kažkuo susijęs. Pasakojimai reprezentuoja, kaip individai užmezga ryšį su pasauliu ir kitais.
• Vieta yra savęs išraiška. Pasakojimai yra būdas save sukurti.
• Vieta yra (kažko) tikro centras, pasakojimai yra papildyta realybė – jų forma ir įvykių jungtis (angl. plot) taikomos gyvenimui.
• Kai vieta išnyksta iš pasaulio, ji visada gali būti susigrąžinama per pasakojimus (ibid: 122).
Ši analogija tarp pasakojimo ir vietos pajautos nėra priežastinis santykis: mes negalime padaryti išvados „istorija (angl. story) yra kaip vieta“ ar kad istorija sukuria vietą. Bet jeigu vietą apibrėžiame kaip buvimo vietą, kupiną prisiminimų, priežastinį santykį lengva turėti galvoje: kaip kognityvistika teigia, dauguma, jei ne visi, prisiminimai yra įrašyti į mūsų sąmonę istorijų forma. Jei pasakojiai konstruoja atmintį ir jei asmeniniai ar kolektyviniai prisiminimai suriša mus su tam tikromis vietomis, tai būtent per istorijas genius loci atskleidžia ir išsaugo save (ibid).
Lygiai taip per istorijas apie Laisvės alėją ir bohemos gyvenimą joje atsiskleidžia daugialypis šios išskirtinės Kauno vietos charakteris.
Literatūra:
Lotman J. 2004: Peterburgo simbolika ir miesto semiotikos problemos. // sud. Sverdiolas A., iš rusų k. vertė Mitaitė D., Vilnius: Baltos lankos, 332–358.
Ryan M-L. 2012b: Space, Place and Story. Prieiga per internetą: http://users.frii.com/mlryan/spaceplace.pdf
Tuan Y-F. 2001: Space and Place. The Perspective of Experience. Mineapolis, London: University of Minnesota Press.
Višomirskytė V. 2011: Heterotopinė Kauno erdvė. // Literatūrinė Kauno regiono savimonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 48–63.
Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com