Pogrindžio spaustuvė „ab“ Saliuose
Kauno rajone, Salių kaime esanti Vytauto ir Birutės Andziulių sodyba iš pirmo žvilgsnio šiandien greičiausiai pasirodys paprasta ir niekuo neišsiskirianti. Ilgą laiką šalia gyvenantys žmonės nė nenutuokė, kad tai vieta, kurioje sovietmečiu slapta veikė pogrindžio spaustuvė. Apie tylų, bet labai pavojingą tuometinės pogrindžio spaustuvės gyvenimą šiandien gali papasakoti jos įkūrėjo Vytauto Andziulio žmona Birutė. O joje apsilankyti gali kiekvienas – spaustuvė yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.
Lietuvoje sovietinė okupacija truko daugiau nei 45 metus (1944–1990 m.). Tai buvo labai skaudus laikotarpis Lietuvos valstybei. Masinis šalies gyventojų trėmimas, itin griežta cenzūra, įvairūs ribojimai, represijos ir teroras varžė kasdienį žmonių gyvenimą. Vis dėlto, jų noras išlikti laisvais neužgeso. Stiprus patriotizmo jausmas, viltis ir tikėjimas skatino Lietuvos gyventojus kovoti ne tik ginklu, bet ir netiesiogiai, pavyzdžiui, pasitelkiant spausdintą žodį – leidžiant nelegalią pogrindžio literatūrą.
Vienas iš tokių žmonių – Vytautas Andziulis, kuris kartu su bendraminčiu Juozu Bacevičiumi įkūrė slaptą pogrindinę spaustuvę „ab“. Pavadinimas kilo iš abiejų įkūrėjų pavardžių pirmosios raidės. Slaptumo sumetimais pasirinktos mažosios raidės. Dėl tos pačios priežasties spaustuvės įėjimas buvo įrengtas V. Andziulio šiltnamyje po baseinu. Jeigu kas nors užsukdavo į svečius, V. Andziulis išsipurvindavo žemėmis rankas, tarsi būtų dirbęs šiltnamyje prie augalų. Apie šią veiklą nežinojo net Birutės ir Vytauto Andziulių vaikai. „Niekas nežinojo. Tik mes trise šitą paslaptį laikėm. Juozas, Vytautas ir aš“,– teigia Birutė Andziulienė.
Birutė apie vyro rezistencinę veiklą žinojo nuo pat pažinties pradžios. „V. Andziulis našlavo du metus. Jo žmona mirė jauna ir tada aš pasimaišiau jo gyvenimo kelyje. Nutaręs mane vesti, pasiteiravo, ar neprieštarausiu, jeigu jis dirbs pogrindinį darbą. Neprieštaravau ir atėjau gyventi į jo namus“,– pasakoja Birutė.
Spaustuvės įrenginėjimo darbai truko maždaug metus ir baigėsi 1980 m. Per visą 10 metų gyvavimo laikotarpį ji nebuvo aptikta sovietinio saugumo. Pogrindžio spaustuvėje „ab“ išleista 138 000 spausdintos literatūros egzempliorių. Tai 23 leidiniai, kurių turinys buvo tiek religinio, tiek patriotinio pobūdžio. Kiekviena tų leidinių raidelė buvo renkama atskirai. Surinkti vieną puslapį užtrukdavo nuo 45 min. iki 1 val. Jeigu maldynėlis turėjo 157 puslapius, jį rinkti reikėjo net 157 valandas.
Sovietmečiu slaptas lietuviškos literatūros spausdinimas ir platinimas buvo itin pavojingas. Norėdami išlaikyti nepaprastą slaptumą B. Andziulienė, V. Andziulis ir J. Bacevičius darbus pasidalindavo. V. Andziulis buvo atsakingas už spaudos darbus, popieriaus gavimą ir spaudos išvežimą pas J. Bacevičių į Šakių rajoną. O šis užsiimdavo spausdintos literatūros platinimu. „Ir manęs nepaliko be darbo. Turėjau juos saugoti. Vienas po kito gimė vaikai. Juos prižiūrėdama galėjau stebėti aplinką ir pranešti apie pavojų“,– aiškina Birutė. Tą padaryti padėjo įrengtas skambutis: vienas jo galas buvo pogrindžio spaustuvės staktoje, kitas – name, virtuvėje po palange. Juo Birutė naudodavosi, kai norėdavo pakviesti ar perspėti savo vyrą sutartu būdu. Vienas skambučio paspaudimas reiškė, kad Birutė kviečia ateiti neskubant, du – greičiau, o trys jau buvo pavojaus signalas. Kartais pagalbos reikėdavo ir spaustuvėje, tada B. Andziulienė vyrui padėdavo perdengti bei surinkti lapus, taip pat prisidėdavo ir prie leidinių išvežimo pas J. Bacevičių. „Susikraudavome spaudą ir vaikus ir vadindavome tai išvyka į mišką. Vaikai nežinojo, kur iš tiesų mes važiuojame. Jiems tai būdavo pramoga – pagrybauti, pauogauti į mišką“,– pasakoja Birutė. Kol vyrai iškraudavo visus spaudinius, ji kartu su vaikais ir Bacevičiene tą ir darydavo.
Nepabūgusi didelės rizikos bei nuolatinio pavojaus Birutė visada palaikė savo vyrą ir kruopščiai derino visus darbus. Juk be veiklos spaustuvėje, buities darbų, motinystės rūpesčių reikėjo eiti ir į darbą. „Dirbau ligoninėje. Prašydavau, kad man leistų budėti. Tada turėdavau daugiau laisvo laiko namuose ir vaikus prižiūrėti, ir augalus auginti. Juos veždavome į turgų parduoti… Veiklos užteko“,– pasakoja Birutė.
Tačiau net ir turint darbus ir papildomas veiklas, lėšų išlaikyti spaustuvę nepakako. Tad šiltnamis, po kuriuo įrengta spaustuvė, ne tik gerai ją paslėpė, bet ir padėjo užsidirbti šiek tiek papildomų pinigų. Jame užaugusius augalus Andziuliai parduodavo, o uždirbtas lėšas skirdavo pogrindinei veiklai.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m., pogrindžio spaustuvė buvo oficialiai legalizuota ir pristatyta visuomenei. Tuo metu džiaugsmo netrūko, apie slaptą spaustuvę sužinojo ir vaikai, ir artimieji, ir visa Lietuva. Tačiau B. Andziulienei atsiverti ir kalbėti apie tai viešai nebuvo lengva. „Labai sunkiai jaučiausi, nes buvau įpratus tylėti, nepasakoti, o kai reikėjo tai padaryti... Labai sunku buvo atsiverti ir viską išpasakoti“,– prisiminė Birutė.
Išskirtinę istoriją turinti pogrindžio spaustuvė parodo, kad jokie suvaržymai nenumalšins begalinio žmogaus noro būti laisvam ir neužgesins giliai širdyje tūnančio tikėjimo bei vilties, kad vieną dieną tavo tėvynė bus nepriklausoma. „Aš jaučiu, kad labai daug žmonių prisidėjo prie panašios veiklos. Mums pasisekė, nebuvom pagauti ir nubausti. O kiek žmonių atsidūrė Sibire ir niekada negrįžo… Laimė, dabar galime papasakoti ir parodyti, kaip priešinomės okupacinei valdžiai“,– pasakoja Birutė. Paklausus, ar pasielgtų taip pat, jei reikėtų pakartoti šią patirtį, ji nė nedvejodama atsakė: „Džiaugiuosi, kad tokį laikotarpį pragyvenau ir galėjau kažkaip prisidėti prie reikšmingos veiklos. Nesigailiu.“
- - -
Parengė Giedrė Mikaitė, 2021 m. sausis
Tekstas parengtas remiantis interviu su Birute Andziuliene ir filmo „Žvangantis miškas“ (aut. R. Vyžintaitė-Lajienė ir R. Titas) medžiaga. Filmas sukurtas specialiai Kaunas 2022 „Istorijų festivaliui 2020“.
- - -
Norintiems apsilankyti pogrindžio spaustuvėje informacija čia ir čia.