Paminklas Dariui ir Girėnui

XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžia buvo „istorinių akimirkų“ metas, leidęs per rekordiškai trumpą laiką išgyventi nepaprastą gausą įvykių: nuversti okupaciniai simboliai, sugrąžinti paniekinti istorijos vardai ir veidai tų, kurie iki tol buvo nustumti į istorijos paraštes. Šis praeities atkūrimas, ideologinė dekolonizacija, kaip sakė prancūzų istorikas Pierre‘as Nora, buvo integrali savo orumą atkuriančios tautos tapatybės įtvirtinimo dalis, leidusi susigrąžinti okupacinio režimo sunaikintus prisiminimus. Atmintis, pakeitusi istoriją (buvusią valdžios rankose) „įgavo naujo žavesio ir svarbos. Ji pasireiškė kaip nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“[i].

Istorinės sąmonės „paaštrėjimas“ Lietuvoje devintojo dešimtmečio pabaigoje inspiravo herojiškų pavyzdžių paieškas tolimoje valstybės praeityje, o po pirmųjų nepriklausomybės metų prasiveržusių memuarų atsirado ir kitų socialinės atminties formų: atmintinų dienų sąrašas, naujų muziejų steigimas, buvusių paminklų atstatymas ir naujų statyba. Sovietinės okupacijos pusšimčiui metų sustabdyta tautos galimybė viešąsias erdves įprasminti istorinio, kultūrinio, tautinio tapatumo ženklais, devintojo dešimtmečio pabaigoje –  dešimtojo dešimtmečio pradžioje paskatino užpildyti istorijos „baltąsias dėmes“. Mėginimai prikelti tarpukario respublikos, „tikrojo“ lietuviško valstybingumo dvasią, kartu prisiminti nacionalinio naratyvo siužetus apie tautinio atgimimo veikėjus ir viduramžių kunigaikščius skatino atgimstančioje valstybėje kurti laiko dvasios ženklus: visuotinai prabilta apie Gedimino paminklą Vilniuje, Kęstučio ir Vytauto paminklus Trakuose ir Vilniuje, Mindaugo paminklą Vilniuje ir Tauragėje, Vinco Krėves paminklus Kaune ir Merkinėje, Dariaus ir Girėno, Vilniaus geto, stalinizmo aukų paminklus, Nepriklausomybės gynėjų memorialą ir t.t.

Suaižėjusį tautos atminties žemėlapį padėjo atkurti iš naujo atrandamos kolektyvinės  atminties vietos, įkūnijančios užmirštus ir paniekintus tautos, šeimos, individo istorijos fragmentus. Vienas svarbiausių šaltinių  atsikūrusios valstybės atminties vietų kūrimui tapo Dariaus ir Girėno skrydžio mitologija. Lakūnų, atlikusių drąsų žygį ir tragiškai žuvusių netoli savo tikslo legenda jau tarpukariu tapo nacionaliniu kultu, apėmusiu visą Lietuvą ir lietuvių diasporas JAV bei Lenkijoje. Nuo 1934 m. Lietuvos gatvės, aikštės, mokyklos, tiltai ir kiti objektai imti vadinti Dariaus ir Girėno vardu, atidaryta muziejinė ekspozicija, kuriamos dainos, literatūros kūriniai, masinės prekybos gaminiai.

Nepaisant oficialaus okupacinės valdžios požiūrio, sovietmečio Lietuvoje lakūnų atminimas užėmė esminę vietą kolektyvinėje tautos atmintyje. Ją palaikė ne tik valdžios sankcijonuotos iniciatyvos (memorialiniai ženklai, kino filmai, leidiniai, skrydžio paminėjimai), bet ir neoficialioji kultūra (dainos, pasakojimai ir t.t.). Po Nepriklausomybės atgavimo nacionalinis tautos herojų kultas įgavo naują kvėpavimą: išleistos skrydžiui skirtos knygos, leidiniai, lakūnų vardu pavadintos įvairios organizacijos, atidengtos memorialinės lentos, įrengtos muziejinės ekspozicijos, sukurtos monetos, medaliai ir kt.

Šiame atminties vietų kūrime itin reikšmingą vietą užėmė paminklai, įkūnyjantys nepriklausomybę atgavusios respublikos vertybes, tokias kaip garbė, drąsa, pasiaukojimas ir meilė Tėvynei. Nuo 1933 m. iki šių dienų Lietuvoje, JAV ir Lenkijoje  Dariui ir Girėnui atminti pastatyta apie 10 paminklų, naujos iniciatyvos kyla bene prieš kiekvieną skrydžio metinių sukaktį. Pirmuoju memorialu susirūpinta dar iš karto po tragiškos lakūnų žūties, o 1934 m. nuspręstaKaune pastatyti monumentą, „kuris žadintų žmonių jausmus ir puoštų miestą“[ii]. Iki II pasaulinio karo projektas nespėtas įgyvendinti, vis dėlto, 1933 m. paminklas lakūnams buvo pastatytas Babtuose (mūrinis kryžius – koplytėlė, 1965 m. nugriauta, atstatyta 1989 m.), 1936 m. – Trakų raj., Onuškyje (pokariu nugriautas). 1943 m. skulptorius Bro­nius Pun­dzius la­kū­nų ba­rel­je­fus ir da­lį tes­ta­men­to teks­to iš­ka­lė Pun­tu­ko akmenyje Anykš­čių ši­le­ly­je.

Tarpukariu neįgyvendintas projektas – paminklas Dariui ir Girėnui Kaune, Ąžuolyne buvo atidengtas 1993 metais (parengtas pagal 1937 metų Pundziaus projektą, skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Algimantas Nasvytis). Kaip ir dauguma XX a.  devintojo – dešimtojo dešimtmečių sandūroje pastatytų ar atstatytų paminklų, šis monumentas tapo istorinės atminties atkūrimo ženklu. Jis savotiškai įkūnijo epochą, kuri buvo tikras restauracijos laikotarpis, savęs atradimo aukso amžius. Paminklo statybos laikas – 1992–ieji  –  1993–ieji buvo kupinas „istorinų akimirkų“: 1992 metais referendumu priimta Lietuvos konstitucija, pirmą kartą oficialaus vizito atvyko NATO generalinis sekretorius, pirmą kartą vasaros olimpinėse žaidynėse buvo sugrotas Lietuvos nacionalinis himnas ir iškelta trispalvė, Sniečkaus miestas tapo Visaginu, įvesti laikinieji pinigai – talonai, 1993 metais išvesta Rusijos armija, vyko pirmoji šalies istorijoje Prezidento rinkimų kampanija, į apyvartą išleistas litas, šalyje lankėsi popiežius Jonas Paulius II–asis ir kt. Be to, iki 1993 metų Lietuvoje buvo nugriauta dauguma paminklų sovietinės santvarkos kūrėjams.  Taigi Lietuva išgyveno įspūdingų pokyčių metą, o nacionalinius mitus, teikusius tapatybės šaltinį ir padėjusius orientuotis suskilusiame pasaulyje, ėmė keisti nauja tikrovė. Nacionaliniai mitai stojo akistaton su atsivėrusio pasaulio įvairove... [...]

Paminklo Dariaus ir Girėno skrydžiui paminėti statymo istorija tapo įspūdingu praėjusio dešimtmečio kolektyvinės atminties projektu. Tačiau ką šis monumentas mums byloja šiandien? Ar jame dar gyva prieš 20 metų paminklo statybos ir atidengimo procesą lydėjusi mitologinė aura? Galbūt šiuolaikiniam lietuviui pergalių troškimą atstoja krepšinio ritualai? Galbūt šiandien paminklas –  tik orientyras šiuolaikinio žmogaus kasdienybės geografijoje? O gal kolektyvinės atminties vietos užleidžia pozicijas individualioms vietoms, kurias atrandame, kuriame ir savas reikšmes suteikiame kiekvienas mūsų?

XX a. pradžioje austrų rašytojas Robertas Musilis, rašė, kad nėra nieko labiau nematomo, nei paminklai. Rašytojas pastebėjo, kad viešam įamžinimui yra būdinga tam tikra anestezijos forma, suvokimo atbukimas, atsirandantis dėl kasdienio kontakto su atpažįstamu monumentu. Paminklas, skirtas pritraukti akį, iš tiesų greitai tampa „nematomas“ – nepastebimas ir atstumiantis žvilgsnį.

Nora sako, kad atminties vietos egzistuoja tik nuolatinio atminties ir istorijos dialogo dėka. Atminties vietos kaip istorijos ir atminties susitikimo taškai yra galimybė nauju žvilgsniu pažiūrėti į savo istoriją – kaip ji buvo sukonstruota ir kaip galėtų būti perkonstruota. [...]

D., G. ir Kiti. Sudarytojas Mindaugas Kavaliauskas, Kaunas, 2013, p. 86 – 88.