Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

Projekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.

Akcijoje–instaliacijoje „Išmestas žmogus“ Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje Česlovas Lukenskas tarp tautos patriarchų biustų pastatė medinius pjedestalus su iš jų kyšančiomis menininko studentų galvomis. Tokiu būdu akcija tapo simboline intervencija į tautinių mitų zoną, pripildytą herojiška XX a. pradžios nacionalizmo ideologija. Reprezentacinę ir memorialinę aikštės funkciją kvestionuojanti meninė instaliacija atkreipė dėmesį į pompastišką, praradusią aktualų turinį erdvės ideologiją, formuojamą iš prieškario ženklų, simbolių, „praeities herojų“ ir „aukos“ mitų. „Išmestas žmogus“ tapo reikšminga kritine intervencija į uždarą ideologinę erdvę, kurią architektūra reprezentuoja kaip organišką vienovę. Menininkas kvestionavo erdvės ideologinio turinio uždarumą, kartu atskleidė joje produkuojamus hierarchinius santykius: ant pjedestalų stovintys „eiliniai“ visuomenės piliečiai šioje erdvėje atrodė lyg įsibrovėliai universalistinės ideologijos pretenzijas turinčioje erdvėje, kurioje paneigiamas daugiareikšmiškumas, skirtumai ar konfliktinis šiuolaikinės visuomenės pobūdis. Taigi ši instaliacija skatino ieškoti naujų fragmentiškos visuomenės poreikius atitinkančių mitų, komentuojančių amžiaus pabaigos politines ir kultūrines realijas.

„Abonemento skulptūrai“ organizatoriai ir menininkai, įsiterpdami į tokias reprezentacijos formas, kurios konstruoja universalistinę ir skirtumus išstumiančią ideologiją, sąmoningai kūrė konfliktą viešojoje erdvėje, kaip pozityvią demokratiškos, pliuralistinės erdvės galimybę. Tačiau visuomenės (Karo muziejaus administracijos bei miesto politikų) reakcija į projekto kūrinius atskleidė nacionalistinio diskurso gyvybingumą: pasipiktinimo sulaukė ne sovietinių paminklų vietose kurti darbai, o „sakralinėje“, „muziejinėje“ reprezentacinėje erdvėje – Karo muziejaus sodelyje – įgyvendinti projektai. Muziejininkai išplatino laišką, kuriame Lukenską ir kitus „falinės kultūros nešėjus“ įvertino kaip Lietuvos didvyrių ir jų šventos atminties niekintojus, šios meninės akcijos buvo prilygintos neseniai Kauno centrą nusiaubusių chuliganų vandalizmui.[2]  Muziejininkai ėmė ginti savo institucinę erdvę, kaip autoritarinio estetinio diskurso šventyklą. Kadangi šis diskursas remiasi nekvestionuojamais „padorumo“, „skonio“ ir „kokybės“ standartais, o pastarieji apibūdinami kaip natūralūs, transcendentalūs, sudaryti konsensuso pagrindu, tad priskiriami objektyviam šaltiniui, todėl bet kas, kas kvestionuoja juos, yra automatiškai išstumiamas iš viešumo ir estetikos, kartu ir už „civilizacijos“ ribų.[3] Muziejininkai ir politikai,[4] tautos interesus gynę gyva siena atsitverdami nuo menininkų bei grasinimais visus išsprogdinti,[5] kartu gynė tokios ideologijos strategiją, kuri save legitimuoja suteikdama socialinei erdvei „tinkamą“, taigi nenuginčijamą reikšmę, tuo būdu uždarydama viešąją erdvę.[6]

Dešimtojo dešimtmečio svarbiausi šiuolaikinio meno projektai viešosiose erdvėse inicijavo demokratinės erdvės kūrimo procesą, kuriuo miesto erdvei suteikiamos pliuralistinės reikšmės. Kvestionuojama galimybė įtvirtinti vieną „tinkamą“, nenuginčijamą reikšmę, užveriančią erdves daugialypių prasmių kūrimui. Šios meninės intervencijos į istorinės atminties vietas komentavo visuomenės ideologinius pokyčius, tapo pliuralistinės ideologijos nešėju. Meninių projektų viešosiose erdvėse taktikos – hierarchinių strategijų atsisakymas, viešųjų erdvių struktūrinių elementų išskyrimas iš kasdienės tvarkos, jautrumas specifinei vietai, jos istorijai ar gebėjimas atskleisti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas – padėjo ne tik formuoti alternatyvias šiuolaikinio meno strategijas, bet ir įsiskverbti į kolektyvinės sąmonės struktūras, mėginti sutaikyti individą su netolima istorija ir jos paliktomis traumomis. 

Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Daktaro disertacija, VDU, 2008, p. 69 - 72