Mirštančiai mamai išėjęs duonos ieškoti – Siegfriedas Gronau

Siegfriedas Gronau tebuvo aštuonerių, kai mušamas bei plėšiamas sovietų karių, kartu su mama ir trimis seserimis slapstėsi sugriautų Königsbergo namų rūsiuose. Visos sesutės bado bei smurto ilgai neatlaikė. Savo artėjančią mirtį jautė ir mama – niekaip negalėjo iš rankų paleisti vienintelio likusio sūnaus. Tačiau mažas berniukas, ištrūkęs iš jos mirties glėbio, pabėgo. Kaip pats kartą sutiktiems lokomotyvų kūrikams sakė: „nach Litauen, Kowno, Brot holen“ – į Lietuvą, Kauną, mamai duonos parvežti. Čia prasidėjo pilnas sunkumų ir kovų su savo praeitimi, bet naujas gyvenimas.

„Kartais būna labai sunkių vakarų. Mane labai diskriminavo, vadino rusu, špionu. Čia [Lietuvoje – red. past.] praėjau visą gyvenimo mokyklą. Mane laikė biški nenormaliu. Kai būna sunku, galvoju – čia mano bausmė, kad nepasilikau su mama prie jos lovos.“ [Čia ir toliaukalba redaguota – red. past.]

Drėgna, šalta ir tamsu

Graži S. Gronau ir jo seserų Hannelore, Christel ir Ilse vaikystė baigėsi tada, kai tėtis Ernstas Arturas buvo pašauktas į karą. „Aš buvau smalsus bamblys, klausiau mamos, kodėl tėvelis ne namuose ir turi lauke su kažkokiu priešu kovoti?“ Mama į klausimą neatsakė... Keletą kartų sunkiai sužeistą ir iš naujo sulipdytą E. Arturą vis išsiųsdavo į frontą, kol galiausiai jis žuvo prie Leningrado miesto.

1944 m., karo eigai pakrypus kita linkme, žmonės pradėjo masiškai bėgti nuo į miestą krentančių bombų ir artėjančios priešų kariuomenės. Tėčio sesuo Frieda ragino Gronau šeimą trauktis tolyn kartu, tačiau Siegfriedo mama Erna pakluso mero liepimui likti mieste ir jo apylinkėse. Čia jos tėvai gyvena, ji negali jais nesirūpinti. Deja, dveji metai, praleisti slapstantis drėgnų ir šaltų rūsių tamsoje, nepaliko nieko, kuo būtų galima rūpintis.

Antrą kartą gimęs Lietuvoje

Traukinių mašinistai išsigelbėjimo ieškančiam varganam berniukui buvo negailestingi – radę jį tūnantį kur nors vagonuose visada išmesdavo. Siegfriedui ir dabar sunku suprasti, kaip tuo metu, tokiam silpnam ir gležnam esant, nelūžo nė vienas kaulas. Galiausiai visai prie pat Kauno, pasislėpusį tarp anglių kaip kačiuką, jį surado vokiškai kalbantys kūrikai. Berniuko liūdnos ir iškankintos akys tiesiog maldavo pagalbos. Traukiniui pervažiavus upę ir lėtai atriedėjus į stotį, vyrai paleido Siegfriedą – visą purviną, bet dėkingą – į miestą.

„Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė.“

To paties likimo „sesutė“

Tačiau sapnas greitai baigėsi, kai stoties laukiamajame gulintį Siegfriedą išspyrė lauk. „Matyt, labai dvokiau,“ – bando paaiškinti jis.

O gatvėje – nežinomybė. Į kurią pusę dabar eiti? Kur rasti bent kąsnelį maisto ir gultą nakčiai? Kur gauti ir paveržti mamai duonos?

Patraukęs į kaimus link Petrašiūnų berniukas ėmė duoneliauti eidamas nuo namo prie namo. Kas duodavo į terbą, o kas ne... Dosniausios, vis dėlto, buvo tos šeimos, kurios ir pačios vargo – bet niekaip to krepšio pripildyti ir atgal pas mamą važiuoti nepavykdavo. Kaskart kąsnelis į burną įkrisdavo. Neradus prieglobsčio užmiesty teko grįžti į Kauną.

Besibastant po Laisvės alėją kažkas garsiai pradėjo šaukti: „Nemcai, nemcai, nemcai!“ Iš vienos pusės staigiai pasidavė didžiulis vaikų būrys – mažus vokiečius gaudė vietiniai. Išsigandęs Gronau perbėgo kelią ir pasislėpė pirmuosiuose bromuose, kitoje pusėje dabartinių „Kanklių“. Prie drebančio iš baimės berniuko atbėgo panaši į jį mergaitė. Truputį vyresnė ir stipresnė, bet to paties likimo. Ji pasiūlė eiti abiem drauge. Kaip brolis ir sesuo. „Bet aš nenorėjau,“ – pasakoja Siegfriedas. „Žinojau, kad mano seserų jau nebebuvo.“ Galiausiai iš bromo jie išbėgo kartu.

Dar vienas šaukštas bulbienės

Bet dviem duoti nakvynės beveik niekas nenorėjo. Jei ligi tol Siegfriedui žvilgsniu pavykdavo įsiprašyti į vidų, dabar, kartu su „sesute“, teko miegoti tvarte ar kitame ūkiniame pastate. Nebe minkštoje lovoje, o ant šiaudų kupetų.Beslampinėjant prie Samylų ir Žiegždrių, ten, kur šiuo metu telkšo Kauno marios, jie surado moterį, kuri sutiko priimti Siegfriedą kaip piemenį. Tačiau su mergaite teko atsisveikinti. Vietos namuose užteko tik vienam.

 „Po savaitės moteris mane pristatė tvartą mėžti. O aš silpnas, negalėjau. Ji pradėjo šaukti: „Tu ką, tinginy, negali?!“ Bedirbant man šakės pasisuko ir įdūriau jai į koją. Jinai pradėjo rėkt, norėjo mane mušti. Tada pabėgau.“ Tą pačią dieną jis toliau ėjo vienas.

Pasidarė tamsu. Mėnulį apgaubė debesys, šaltis nuėjo kūnu šiurpuliais. Vienas, kažkur vidury laukų, tik su gurgiančiu pilvu. Alkanas. Seniai bedavė kas maisto, kokios sriubos... Skanios ir sočios sriubytės... Šiltos, dar ant stalo garuojančios. Su žiupsneliu druskos ir bulbėmis. Ir riekele duonos... Duona.

Interviu su Siegfriedu Gronau inicijavo Kaunas 2022 programa „Atminties biuras“, kuri siekia žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename. Viso interviu su Siegfriedu Gronau galite klausytis čia.

Tekstą parengė: Ignas Lokcikas