Lietuvos respublikos monumentų atstatymas: Vytauto Didžiojo paminklas

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t. Atgimimo metais visuomenė aktyviai diskutavo apie Antano Vivulskio Trijų Kryžių, Katedros frontono skulptūrų, Kauno Vienybės aikštės paminklinio ansamblio, Juozo Zikaro „Laisvės“ ir kitų paminklų atstatymą. Beveik visi jie buvo rekonstruoti bandant sugrąžinti ne tik ankstesnį vaizdą (nors dažnai dėl ikonografinės medžiagos trūkumo naudotasi tik prastomis fotografijomis),[1] bet ir vienareikšmę simboliką – kokios nors prasmės modifikacijos visuomenės daugumai atrodė nepriimtinos.[2]

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo istorija Kaune įgijo bene plačiausią atgarsį, jos vingius išsamiai aprašė spauda, sekė ir reagavo aktyvioji visuomenės dalis. Paminklo atstatymo procesas, virtęs kone detektyvinio žanro spektakliu, daugiau kaip metus kaitino miestiečių ir žiniasklaidos aistras. Taigi šiame darbe paminklas Vytautui Didžiajam aktualizuojamas kaip tipiškas prieškario paminklų atstatymo atvejis.

Mintis atstatyti paminklą pirmą kartą viešai buvo išsakyta „Aukuro“ klubo steigimo konferencijoje 1988 m. gegužės 5 d.[3] Kaip ir kitais paminklų atstatymo atvejais, gana greitai išaiškėjo, kad teks tenkintis apytiksle rekonstrukcija, nes išlikusios buvo tik originalaus paminklo nuotraukos ir aptrupėjusios liejimo formos. Nors tikėtasi, kad bus rastas ir pats paminklas, surengti kasinėjimai, tačiau vienintelė išlikusi originali detalė – bronzinis apskritimas su LDK žemėlapiu.[4] Miesto valdžia į paminklo atstatymo idėją žiūrėjo gana skeptiškai,[5] tačiau leidimas šiai iniciatyvai buvo suteiktas tų pačių metų rugsėjo pradžioje ir, ko gero, buvo paskatintas LR kultūros ministerijos spaudimo.[6]

Kadangi buvusioje paminklo vietoje – Karo mokykloje Aukštojoje Panemunėje – tuo metu dar buvo įsikūrusi sovietinė armija, nuspręsta skelbti konkursą ir surasti kitą vietą paminklui statyti. Surengus du konkurso turus,[7] 1989 metų birželio pabaigoje paskelbtas nugalėtojas – architekto Jurgio Bučo projektas, kuriame paminklas numatytas Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje.[8]

Trumpai apžvelgus negausių datų bei faktų chronologiją, svarbu atidžiau patyrinėti konkurso užkulisius ir įsiplieskusių diskusijų retoriką, už kurių slypėjo svarbiausias troškimas – prisidėti prie atminties politikos formavimo proceso. Tuometinių „Aukuro“ klubo entuziastų pasirinkimas – atstatyti paminklą Vytautui Didžiajam – neblogai paaiškina pačią atminties politikos prigimtį: instrumentinę, skatinančią istorijoje ieškoti didaktiškų, moraliai orientuojančių pavyzdžių. Publikacijose apie paminklo atstatymą Vytautas aprašomas kaip asmenybė, kuri „skatina didžiuotis“, „matyti jame didžiavyrį“,[9] todėl vertas tokios vietos, kokios „reikalauja jo jėga ir didybė“.[10] Nors konkurso metu pasigirsdavo minčių, kad tauta dar nėra subrendusi statyti tokį paminklą,[11] jo organizatoriai savo pasiryžimą rėmė rašančiųjų į dienraščius bei gausių aukotojų aktyvumu ir apeliavo į laisvės ištroškusios tautos istorinį sąmoningumą:

Vytautas – tai mūsų tikėjimo pačiais savimi simbolis. Tauta subrendo laisvės siekimui, jai reikia Vytauto šiandien ir mes turime atidengti paminklą minėdami 580-ąsias Žalgirio mūšio metines, nes tie metai, tai ir Vytauto mirties 560-ieji, ir V.Grybo 100-ieji metai.[12]

 Vytauto Didžiojo paminklas – vienas geriausių pavyzdžių, kuriame akivaizdūs prieškario ideologinės propagandos tikslai: lengvai žiūrovui suprantamas įvaizdis, leidžiantis tapatintis su herojumi ir per tai diegti tam tikras moralines vertybes. Kaip pastebi daugelis tyrinėtojų, Lietuvos respublikos pilietis kaip savos valstybės istoriją suvokė tik „gryno“ lietuviško valstybingumo periodus, t.y. laikotarpį iki unijos su Lenkija ir Lietuvos respublikos kūrimosi priešaušrį, todėl neatsitiktinai pirmaisiais monumentalios dailės kūrinių herojais buvo pasirinkti LDK kunigaikščiai.[13] Vytauto Didžiojo kaip Žalgirio mūšio nugalėtojo įvaizdis, be abejo, geriausiai atitiko Aukštosios Karo mokyklos ideologiją, kurios kieme 1933 m. paminklas buvo pastatytas.

Itin aktuali laisvės, pergalės simbolika buvo ir devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai idėjas apie nepriklausomybę, šlovingą valstybės istoriją reikėjo paremti praeities simboliais. Be to, atstatymo ritualas ženklino ir sovietinių represijų, išniekintos tautos istorijos bei jos paminklų atminimą, kartu primindamas tautos valią tiems, kurie dar abejojo dėl Lietuvos laisvės: visiems tiems, kurie nenori eiti kartu su tauta, „jų kaimynystėje įsikūręs Vytautas Didysis, kaip likimo pirštas, drums ramybę, badys akis, primindamas netolimą praeitį, kai buvo griaunami paminklai ir naikinamos tautos vertybės.“[14] Paminklas Vytautui Didžiajam tai – kolektyvinės atminties produktas, kurio ideologinis turinys vienodai tenkino ir legitimacijos siekiantį posovietinį elitą, ir laisvės ištroškusią tautą.

Diskusijos apie paminklo atstatymą atskleidė šio dešimtmečio visuomenės aspiracijas. Pirmajame ture 500 užpildžiusiųjų anketas pageidavo, kad paminklas būtų statomas tuometiniame Lenino prospekte, vietoj paminklo Keturiems komunarams (205 respondentai paminklą norėjo matyti ant Vytauto kalno, 212 – Kauno pilies teritorijoje).[15] Tai liudijo, kad buvo trokštama pakeisti ne tik sovietinės sistemos ženklus naujais, bet ir „išlaisvinti“  simbolinį viešųjų erdvių krūvį nuo okupantų ideologijos.  Kad erdvės „ideologinis laukas“ buvo itin svarbus, renkant vietą paminklui, patvirtina kilusios diskusijos dėl siūlomo projekto Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje: vieni akcentavo Vytauto paminklo ir partinės bei vykdomosios valdžios būstinės nesuderinamumą,[16] kiti, priešingai, manė, kad tokia kaimynystė sutvirtins tautos ryžtą eiti laisvės keliu: „jei tauta pabudo siekti savo Nepriklausomybės, tai ar verta trauktis?!” – rašė vienas konkurso dalyvių Jurgis Bučas, – „Tautos laisvės simbolis turi  stovėti ten, kur reikalauja jo jėga ir didybė. (...) Jei partija eina kartu su tauta, ji turi eiti su Vytautu Didžiuoju. Vytautas ir lietuvių tauta neatskiriami.“[17] Tokia retorika liudijo ir romantines kultūros elito nuostatas, ir jo skatinamą nacionalinės homogenizacijos palaikymą: Vytautas Didysis, kaip ideologinė nacionalinės istoriografijos figūra, turėjo įteisinti vientisos tautos interpretaciją.

Pasirinkta paminklo atstatymo vieta Laisvės alėjoje prie vykdomojo ir partijos komitetų pastato buvo kelių ideologinių pozicijų sankirtos taškas. Šios vietos gynėjai, savo argumentus parėmę ir Grybo laiškais (juose, anot rašančiųjų, išreikštas noras statyti paminklą Laisvės alėjoje arba prie Geležinkelio stoties),[18] ir skulptoriaus sukurto paminklo specifika (jų manymu, paminklas reikalavo nedidelės, gana uždaros vietos), akcentavo reprezentacinį miesto centro pobūdį ir atmetė Santakos variantą kaip pernelyg demokratiškos ir „nereguliarios“ erdvės pavyzdį. Projekto autoriai išreiškė autokratišką, hierarchizuotą požiūrį į paminklo paskirtį ir jo vietą – tai centrinė reprezentacinės aikštės ašis, skirta „rimčiai ir susikaupimui“ žadinti, todėl paminklas negalėjo būti „nuvertintas iki parko skulptūros“.[19]

Tokia pozicija sulaukė gana aštrios kritikos iš kelių stovyklų. Menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ne vienoje publikacijoje kritikavo Laisvės alėją, kaip komercinę aplinką, pasižyminčia psichologiniu niveliacijos efektu.[20] Autorė skatino susimąstyti apie Vytauto Didžiojo paminklui suteikiamą turinį, kartu kvestionavo pačią atstatymo idėją ir dviprasmišką visuomenės situaciją: „valstybingumo nėra (o turėti norisi!), todėl jo atributus segame prie senojo švarko, apsimesdami, kad tuo pakeičiame visą kostiumą.“[21] Atmesdama pastatais apsuptos aikštės projektą kaip „autokratinės pakraipos nuostatą“, menotyrininkė pasisakė už vietą Santakoje, nes ten įžvelgė galimybę „grįžti prie senosios baltiškosios atminties, teigiančios žmogaus-gamtos vienovę“.[22] Reikia pastebėti, kad abi pozicijos (siūlymas paminklą statyti Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje arba Santakoje) atskleidė romantizuotą istorijos suvokimą, kuriame valstybė tebuvo tolimų herojų įsikūnijimas.

Nepasitenkinimą komisijos sprendimu pritarti Bučo projektui aktyviai reiškė ir visuomenė (protestais bei grasinimais atsiimti savo aukotus pinigus), ir kai kurie konkurso dalyviai.[23] Architektai Albertas Lamauskas ir Regimantas Pilkauskas savo straipsniuose paminklą siūlė statyti Laisvės alėjoje nuo Vytauto prospekto pusės, jie pabrėžė vietos santūrumą, nepatosišką charakterį, tinkamą rimčiai ir susikaupimui, taigi „atliepiantį lietuvio nacionaliniam charakteriui“.[24] Pasigirdo balsų, raginančių „pasitikėti specialistais“, geriausiai išmanančiais aplinkos reikšmę, architektūrinės, meninės kompozicijos kriterijus ir t.t.[25] Vis dėlto didžiausia opozicija paminklo atstatymo organizatoriams kilo „iš vidaus“ – Sąjūdžio Kauno taryboje, kurios nariai ėmėsi inicijuoti paminklo statybos stabdymo kampaniją: 1989 metų pabaigoje – 1990 metų pradžioje žiniasklaidoje imtos priešinti paminklų Vytautui Didžiajam ir  Romui Kalantai idėjos, o Kalantos figūra išskiriama kaip „naujas dėmuo tautos savimonės konstrukcijoje“, aktuali aukos parafrazė.[26]

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo klausimas vėl buvo svarstytas opozicijos inicijuotame posėdyje savivaldybėje. Tačiau, kai aukurietis Gintaras Paulauskas vieno iš opozicionierių Roberto Čerškaus paklausė, ar jie jau turi projektą Kalantos paminklui, šis išsitraukė M.K.Čiurlionio paveikslo „Aukuras“ reprodukciją ir pareiškė, kad galima statyti ir tokį, o ant jo sienų surašyti visų susideginusių lietuvių vardus ir pavardes.[27] Šis Čerškaus gestas dar kartą paliudijo, jog nacionalinio judėjimo lyderių artikuliuojamos ideologinės vizijos buvo kuriamos per pakankamai statišką ir mitologizuotą santykį su kultūra.

Po sudėtingų visuomenės, miesto valdžios ir Sąjūdžio aktyvistų derybų paminklas buvo atidengtas,[28] tačiau opozicija, išryškėjusi atstatant Vytauto Didžiojo paminklą, atskleidė beužsimezgančią elitų trintį dėl įtakos, formuojant atminties politiką ir apibrėžiant jos prioritetus. Kova už legitimaciją ir savų kultūrinės atminties produktų įtvirtinimą parodė skirtingas besiformuojančio posovietinio elito ideologines dispozicijas. Nerimas, kad naujas paminklas sumenkins Romo Kalantos aukos įamžinimą, nes „okupavo“ dalį aikštės, vertė oponuoti paminklo Vytautui Didžiajam statybai. Kita vertus, kova dėl įtakos šiame lauke paskatino imtis ryžtingesnių žingsnių: tų pačių metų spalio 31 dieną visuotiniame narių susirinkime klubo pirmininkas buvo atleistas dėl „nekolegialaus“ darbo metodų. [29]

 Vis dėlto paminklo Vytautui Didžiajam atstatymo istorija tapo panaši į epopėją, lydimą pasiaukojamo aukų rinkėjų entuziazmo ir tūkstančių aukotojų geranoriškumo.[30] Vizualinė  agitacija, keliavusi per visą Lietuvą – plakatai ir aukų pažymėjimai su originalaus paminklo atvaizdu bei Maironio poezijos posmeliu – turėjo  ne tik motyvuoti, skatinti aukotojus finansiškai remti paminklo atstatymą, bet ir simboliškai legitimuoti pačią idėją, konstruoti kolektyvinę tautos atmintį. Paminklo atstatymo istorija, nuolat aprašoma spaudoje, ją lydėjusi retorika ir atidengimo iškilmių scenarijus[31] bei ta proga išleista atributika[32] liudijo statiškai suvokiamą kultūrą ir sentimentalų santykį su praeitimi. Paminklo atstatymas tapo simboliniu aktu, įtvirtinančiu istoriją ne kaip apmąstomą gyvą praeitį, o kaip išgrynintą jos formą, idealų „reprezentacinį“ istorijos variantą. Selektyviai atrinkta poetinė nacionalizmo “istoriografija“ buvo naudojama įteisinti homogenišką “valstybės – tautos” interpretaciją: kurdami integralų „tautos” modelį nacionalinio atgimimo lyderiai tautos sampratai suteikė idėjas ir vertybes, su kuriomis buvo susitapatinę patys.

Citvarienė D. Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Daktaro disertacija, VDU, 2008, p. 29 – 35