Julijana Zarchi: aš buvau gabaliukas savo mamos tėvynės

,,Likimas žmonių, aš visą laiką taip galvoju, priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga. O šeimos likimas dažniausiai priklauso nuo šalių, kuriose tos šeimos gyvena. Mano atveju, tai yra Vokietija ir Lietuva“, – apie savo gyvenimą pasakoja Julijana Zarchi. Gimusi Lietuvoje, vokietės ir žydo šeimoje, ji išgyveno nacių holokaustą ir sovietų tremtį atšiauriame Tadžikistane.

Julijanos tėvai – iš didžiulės šeimos Ukmergėje kilęs Mauša Zarchi ir Gerta Teresia Urchs – susipažino Diuseldorfe, Vokietijoje. Čia kartu dirbo reklamos firmoje „Industrie-Atelier“, kuri priklausė vietiniam žydui. Gerta Diuseldorfe augo nuo mažens, o Mauša įsidirbino po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje, kur apsigynė filosofijos ir politikos mokslų daktaro disertaciją. Įmonėje jiems sekėsi neblogai – Mauša Zarchi užėmė aukštas, literatūros skyriaus vedėjo, pareigas. Tačiau į valdžią atėjus Hitleriui viskas pradėjo klostytis kitaip. Nors žydą savininką pakeitęs grynakraujis arijas ir leido dirbti toliau, juos nuolat sekė gestapas, kuris bet kada galėjo porą suimti.     

Slaptos katalikės ir žydo vestuvės Kauno sinagogoje

1934 metais nacių valdžia išleido įsakymą, draudžiantį grynakraujams vokiečiams vesti žydę ar tekėti už žydo. Norėdami gyventi santuokoje Mauša ir Gerta nusprendė tuoktis Lietuvoje.

Tuo metu Kaune metrikacijos skyrių nebuvo, todėl vestuvės tarp katalikės ir žydo vyko sinagogoje.

„Mama sakė, kad jai buvo labai malonu. Reikėjo eiti į maudyklę, maudytis. Ir nagus kirpo“, – Gertos prisiminimais dalinasi Julijana. Tačiau Mauša ir rabinas labai jaudinosi. Jei krikščionys sužinotų, kad čia katalikė tampa žyde, Kaune gali prasidėti pogromai. Bet tuoktuvės vis tiek įvyko.

Išėjęs į rytus negrįžo

Po vestuvių kurį laiką gyvenę Vokietijoje Julijanos tėvai turėjo iš ten išsikelti – Diuseldorfe valdžia nepratęsė jų leidimo dirbti. Todėl jie grįžo gyventi į Lietuvą.

Kaune Mauša sėkmingai įsitvirtino – dirbo keliose jidiš kalba leidžiamų laikraščių redakcijose. Tačiau Gerta niekaip negalėjo apsiprasti su nauja vieta. Miestas buvo žymiai mažesnis už Diuseldorfą. Visos giminės liko ten, o čia ji nemokėjo kalbos ir nepažinojo nieko – viskas buvo svetima. 1938 metais gimė Julijana, kuri padėjo kiek lengviau ištverti nostalgiją Vokietijai: „Aš visą laiką iki jos mirties buvau tas, kuris jos, tas, kuris rišo su Vokietija“. Vėliau kartu su šeima apsigyveno ir močiutė iš Vokietijos.

Tą rytą, kai prasidėjo karas, Mauša išlėkė į redakciją gauti daugiau žinių apie situaciją. Iš ten paskambinęs šeimai jis pranešė, kad frontas juda labai greitai, todėl jis su kolegomis traukiasi į rytus. Prieš pabaigdamas skambutį dar tarstelėjo paskutinius žodžius: „O jums vokiečiai nieko nepadarys“, – prisimena Julijana. – „Dvi vokietės, kas ten žinojo, kad mama žyde tapo per vedybas. Močiutė vokietė, ir mažas šviesus vaikas.“

1944 metų vasaros pabaigoje redakcijai grįžus iš rytų Maušos su jais nebuvo. Tik tada moterys sužinojo, kad jų šeimos vyras iš tikrųjų pasitraukė į Ukmergę, kur tikriausiai pirmųjų akcijų metu buvo nužudytas su visa Zarchi šeima.

Balsas už nugaros – „Lauf“

Kaune įsikūrusiems naciams palaikyti jų valdžios režimą padėjo baltaraiščiai. Mieste jie vykdė viešus žydų grobimus bei žiaurius susidorojimus: „Mama ir močiutė baisiai viso šito bijojo. Jos manė, kad getas mane apgins nuo naktį lakstančių.“

Niekas nė neįtarė, kad vos po kelių dienų nuo geto įkūrimo, naciai pradės valymus ir didžiąsias akcijas. Tuo metu tai atrodė vieta, aptverta spygliuota tvora ir apsauganti nuo baltaraiščių išpuolių.

Kad Julijana jaustųsi ramiau, į getą ji pateko kartu su močiute. Moterims padėjo ir vienintelis mamos bičiulis, kaimynas Vocelko, kilęs iš Vienos. Vocelko žmona buvo žydė ir taip pat norėdama apsaugoti šeimą, su vaikais išėjo į getą. Kaimynas iš anksto turėjo planą – po kiek laiko ištraukti šeimas ir paslėpti.

„O kad išgelbėtum vieną žydą, reikėjo mažiausiai dešimt gelbėtojų“, – paaiškina Julijana. – „Reikėjo žinoti, kur nuvesti, kur paslėpti...“ Tačiau padedant Elenai Holzmanienei, Pasaulio tautų teisuolei, po kelių mėnesių buvo išgelbėta Vocelko šeima su močiute, o kiek vėliau ir Julijana. „Atsimenu, stoviu prie tvoros. Ir man kažkas už nugaros vokiškai sako: „Lauf“. Bėk. Matau, toli, kitoj pusėj, namo koridoriaus gale stovi mama. Ir aš bėgu ten. Mama nesitikėjo, kad aš taip galiu greitai bėgti.“

Tremtis į Tadžikistaną

Nepaliaujamai keičiantis karo frontui Gerta Teresia su dukra ir mama pasitraukė į Kulautuvą, kur jau slėpėsi ir daugiau išgelbėtų žydų, tokių kaip Fruma Kučinskienė (kurios istroją apie karo metu prarastą šeimą galite rasti čia). Į Kauną jos grįžo apie 1945 metus, naciams jau pralaimint karą. Tik dabar liko dviese – močiutė sausio mėnesį mirė nuo plaučių uždegimo.

Nespėjus nė apsiprasti prie gyvenimo senuose namuose Kaune balandžio dvidešimt šeštą jų traukinys, kartu su kitais tremtiniais, pajudėjo į Sovietų Sąjungos gilumą.

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę Julijana peržiūrėjo tremties bylas, tarp kurių rado ir mirusios močiutės pavardę. „Vadinasi, tik atvažiavę jie pradėjo ruošti sąrašus, nors ji buvo vokiečių pilietė.“

Savaites vagonai pilni žmonių judėjo šiaurės kryptimi, vis tolyn nuo Lietuvos. Kartą pasukus atgal į pietus ir vėliau traukiniui kertant kalnus bei slėnius jie pasiekė Tadžikistaną. Čia jų laukė nepakeliamas karštis ir alinantis darbas Egipto medvilnės laukuose.

„Kai atvažiavom, kiti sakė – šita didelė vokietė su vaiku mirs pirma“, – tačiau Gerta ir Julijana, išgyvenusios net 17 metų trukusią tremtį, grįžo į Kauną, į Lietuvą. Deja, mama taip ir nebepamatė Vokietijos, kurios visą gyvenimą ilgėjosi.

Visą interviu su Juliana Zarchi galite rasti „Kaunas2022“ programos „Atminties biuras“ internetiniame puslapyje čia.

Programos „Atminties  biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.

Tekstą parengė: Ignas Lokcikas