Iš Kauno geto išgelbėta F. Kučinskienė: „Gerai atsimenu linksmus veidus, kurių vėliau nebeliko..."

1941–1944 m. į Kauno getą uždaryti apie 30 000 žydų tautybės žmonių. Daugelis jų nužudyti didžiųjų akcijų metu arba išvežti į koncentracijos stovyklas. Frumai Kučinskienei – tuo metu dar mažai mergaitei – gelbėtojų dėka pavyko ištrūkti. Deja, iš gausios trisdešimt dviejų asmenų šeimos ji vienintelė liko gyva.

Fruma gimė 1933 m. išsilavinusių ir žydiškas tradicijas puoselėjusių Rivos ir Vulfo Vitkinų šeimoje. Tėtis buvo „Cotton“ gamyklos vedantysis inžinierius. Fruma praleisdavo su juo daug laiko, drauge vežiodavo kojines po Kauną. Minkštai įsitaisius furgone stebėdavo atsiveriantį gražiausią dangų ir jį remiantį tarpukario miesto vaizdą. Šeimos namuose Šančių rajone buvo galima išgirsti kalbant įvairiausiomis kalbomis. Tėvai mokėjo jidiš, rusų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Jas išmoko ir dukra Fruma. „Tai padėjo slapstantis vėliau“, – prasitaria ji.

Riva ir Vulfas ypač vertino artimųjų ryšį, todėl dažnai lankydavosi savo tėvų namuose. Vitkinų giminė gyveno beveik pačioje miesto širdyje – šalia Rotušės aikštės. Ten švęstos didžiausios tradicinės šventės, į kurias susirinkdavo visa gausi šeima. Nors pagal papročius buvo draudžiama, Frumos tetos švenčių metu vaikus slapta vaišindavo gardžiais saldainiais.

Pirmieji lėktuvai ir krentančios bombos

1941 m. ant miesto pradėjusios kristi bombos privertė šeimą bėgti kartu su besitraukiančia sovietų armija. Jų karavanas bandė skubėti Jonavos kryptimi, tačiau priešų apšaudymai nuolat stabdydavo. Kartą šeimai sustojus pailsėti tėtis pasakė, kad trauktis nebėra prasmės – vokiečiai jau buvo priekyje.

Kaune tuo metu buvo per daug pavojinga – jau vyko pirmieji pogromai (žydų žudymai – aut. past.), todėl šeima nusprendė apsistoti Petrašiūnuose, kurie tada dar nepriklausė Kaunui.

Po kurio laiko nusprendę grįžti į miestą, aplinkiniais keliais leidosi žemyn nuo Aukštųjų Šančių. Tą akimirką gatvėse patruliavę trys baltaraiščiai atpažino Frumos tėtį bei brolį ir be klausinėjimų sučiupo. Išsigandusios kartu su mama jos greitai parbėgo namo ir pasibeldė į kaimynų Bieliukų šeimos namų duris. Išgirdusi, kas įvyko, Bieliukienė, ant rankų sūpavusi vos pusės metų dukrytę, įdavė ją Rivai į rankas ir nubėgo laiptais žemyn į miestą ieškoti areštuotų Josifo ir Vulfo.

„Ar Bieliukų pagalba, ar dėl to, kad mano tėvas gerai mokėjo vokiečių kalbą, bet po kelių dienų jie grįžo“, – prisimena Fruma.

Gyvenimas su Dovydo žvaigžde

Liepos mėnesį Vitkinų drabužius padengė geltonos žvaigždės. O vėliau visus juos ir kitus žydų tautybės žmones nuo likusių miestiečių atskyrė spygliuota geto tvora.

Frumos seneliai iš mamos pusės turėjo namus Žaliakalnyje, todėl valdžia leido jiems apsikeisti vietomis su geto teritorijos gyventojais. Taip Vitkinai papuolė į A. Krikščiukaičio gatvės 58 namą, stovėjusį visai šalia geto vartų.

Viduje buvo labai ankšta. Į namą, be Rivos ir Vulfo su vaikais, įsikėlė ir Frumos mamos seneliai, jos brolio Samuelio, pusbrolių Birgerių šeima bei dar viena jauna pora. Šaltos metalinės lovos užėmė beveik visą kambarių plotą. Jokių kitų baldų nebuvo, tik virtuvėje galėjai pajusti šiek tiek daugiau gyvumo. Ten aplink nedidelį stalą po privalomųjų darbų susirinkdavo giminės pasišnekučiuoti.

Frumai sunku pasakyti kaip, tačiau jos tėčiui pavyko geto teritorijoje slapta gauti plytų ir kitų reikalingų statybinių medžiagų. Po įvykdytos „Didžiosios akcijos“ buvo aišku, kad tokių bus daugiau, todėl reikėjo kažkaip apsisaugoti.

Namo išsidėstymas puikiai tiko rūsyje įrengti slėptuvę. Vulfas nusprendė jo įėjimą užmūryti. Kad pavojaus metu patektų į vidų, iškirto angą savo ir Rivos kambario grindyse. Tai buvo puiki vieta, nes mažame kambarėlyje tilpo tik lova. Langų taip pat nebuvo, tad iš išorės nesimatė joks didesnis sujudimas, o einant koridoriumi negalėjai nė pagalvoti, kad name egzistuoja dar viena patalpa.

„Erdvė buvo itin maža, dažniausiai ten slėpdavomės mes ir keli kaimynai. Kiti turėdavo uždengti slėptuvę dangčiu, ant jos užstumti lovą, o spintą – ant durų. Tik tų, kurie netilpdavo į slėptuvę dėka iš jos vėliau ir ištrūkdavome. Būdavo labai baisu ir ankšta, neįmanoma net pajudėti. Nuolat girdėdavome vokiečių balsus, sunkių batų žingsnius“ – pasakoja Fruma.

Moteris su fosforine rože

Kartą į namus pasibeldė moteris ir pasiteiravo, ar čia gyvena mergaitė. Ji pasiūlė išvesti Frumą iš geto ir ją paslėpti. „Čia prasidėjo mano nemigos naktys. Atsimenu, muša laikas. Antra, trečia naktis, negaliu užmigt. Ta nemiga visą gyvenimą mane lydi.“ Fruma nenorėjo bėgti. Todėl tėvams teko ją ilgai ruošti ir pratinti prie šios minties.

1943 m. vėlyvą rudens vakarą, ją ir kitą mergaitę Deborą paėmė žydų policininkas ir nusivedė prie geto vartų. Ten jau stovėjo didžiulė minia iš darbo grįžusių žmonių, kurie užpildė gatvę, einančią link tilto.

„Jis laiko mane už kalnieriaus, įveda į tą žmonių eiseną. Visi mato, kas vyksta, grįžtantys gaubia mus tiesiog kaip upėje vanduo, tas abi mergaites. Ir jis paleidžia mus tolokai už vartų. O šaukia, atsimenu, kaip jis šaukia: „Tvarka, tvarka, tvarka!“ O žmonės vis gaubia...“

Pagal planą už susitarto namo stovėjo dvi moterys. Viena jų segėjo fosforinę rožę. Prie jos turėjo prieiti mergaitės ir paklausti, kelinta dabar valanda. Jau buvo tamsu, tačiau moteris turėjo atsakyti, kad trečia. Tai buvo dvi gelbėtojos – Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Jagorova, Pasaulio tautų teisuolės.

Interviu su Fruma Kučinskiene inicijavo Kaunas 2022 programa „Atminties biuras“, kuri siekia žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename. Viso interviu su Fruma Kučinskiene klausykitės čia.

Tekstą parengė: Ignas Lokcikas