Justina Petrulionytė. Truputį paaiškinsiu

pagaliau mane
paliko žemdirbys
pametė išnyko
emigravo jo vietoje
apsigyveno cinikas
kažkoks

liūdnos arklio akys
palydi mane
nuo žemės
nueinantį
Justinas Marcinkevičius

Šiais, keliaujančiųjų laikais, ko gero, esu vienas retesnių egzempliorių. Nes prie savo namų esu prisirišusi ne šiaip, dėl įvairiausių sentimentų ir prisiminimų, apimančių, turbūt, kokius dvidešimt metų (čia priklausomai nuo to, kur pažymėsime, ką atsimenam iš tiesų, o ką įsivaizduojam dėl tėvų pasakojimų). Esu prisirišusi ne šiaip, ir ne tik pojūčių lygmenyje, bet ir sąmonės. Ir net fiziniame. Šią trauką sunku apibūdinti taip, kad suprastumėt, – nes, juk, sakysit, visi brangina savo namus – ką čia pasakoji, viskas ir taip aišku. Bet apibūdinti man vis tiek norisi, norisi ir reikia, nes šiais, keliaujančiųjų laikais, tiek daug išeidinėja, bet nesugrįžta.

Tad aš, kaip ir pridera dorai lituanistei, pasitelksiu studijose (ir gyvenime) sukauptas žinias ir sugebėjimus, ir pabandysiu parodyti jums visiems, kaip nieko nesuprantat išeidinėdami, bet nesugrįždami. Ir niekas man čia nieko neaiškins, kad aiškinu. Aišku? (Neseniai mačiau reportažą iš Londono, kur lietuvė mergina, pagal vietinį paprotį tardama lietuviškus skiemenis sakė, kad viskas čia labai gerai, Kviečiu Visus Atvažiuoti, pati tėvus atsivežiau ir nesiruošiu sugrįžti, o po to nuėjo toliau savo ilgomis lietuviškomis kojomis matuoti TSRS grožio konkurso podiumo. TSRS grožio konkurso, 2013-aisiais surengto Londone.)

Atleiskit, per tą aiškinimą tariamas kaunietiškumas išplaukė į paviršių. Bet ne kaip kažkas, ką įsivaizduojat, o kaip kažkas man labai brangaus.

Mano mama užaugo viename Dzūkijos mieste, tai tėtis ją atsivežė į Kauną. (Ta istorija taip pat verta dėmesio. Noriu paminėti, kad mano tėtis – nepataisomas romantikas. Išbandydavo mamos širdį laipiodamas po visus rajono stulpus, o įsitaisęs jų viršūnėse deklamuodavo jai Širvio poeziją. Buvo nusivežęs ir ant jo kapo, – prie beržo, lietuviško beržo – vyno išgerti. Žodžiu, kaip pridera tiems laikams. Taigi, pirmąkart visiškai spontaniškai tėtis nusiveža mamą į Kauną močiutei parodyti, užlipa laiptais į ketvirtąjį aukštą, o ten vietoj šiltų būsimosios nuotakos sutiktuvių – šaltas mirusio močiutės vyro kūnas, pašarvotas tiesiog ant vaišių stalo. Tokia pamėlusi ir neįvykusi tat buvo mamos pažintis su anyta. Labai keista, nes iš tiesų, vienas kitą pirmąkart mano tėvai pamatė taip pat kažkieno mirties metinių minėjime. Argi ne romanisto dėmesio vertos detalės?.. Nelaimingą pabaigą galima sukurti arba paimti iš gyvenimo – čia jau kaip norisi.)

Kai važiuodavom aplankyti močiutės į Dzūkiją, ir mama pamatydavo artėjančius savo vaikystės miesto fabrikų kaminus, jos akys ašarodavo. Gal ir suprasdavau dėl ko, bet nepajausdavau. Gal galvodavau, kad tai dulkės, įsmunkančios pro seno geltono autobuso Ikarus skyles, mamai akis graužia. Ir apskritai, vaikystėje man visada bloga autobusuose būdavo, todėl nelabai kas kita rūpėjo – prisivalgydavau prieš tai, būtinai, kokių nors irisų, o tada jau galim pas močiutę važiuot. Neminėsiu, kuo viskas pasibaigdavo (irisinėm močiutės pagalvėm). Taigi, o dabar, kai važiuodama namo pamatau tuos linksmai žybčiojančius traktoriukus autostradoj netoli Kauno, man akys apsitraukia banaliu grauduliu. Ir ne dėl dulkių (jos paprasčiausiai salono nepasiekia, nes skylėtų ikarusų, laimei, seniai nebėra). Irisus dabar irgi rečiau valgau, todėl atsiranda laiko ir apsižvalgyti aplink.

Kadangi ne žemėlapius pasitelkiu, sunku pasakyti, ar ties tais traktoriukais man jau iš tiesų prasideda Kaunas, ir kur jis pasibaigia. Nes vertinu ir matau savo miestą dažniausiai pagal ir per savo rajoną. Jį – per savo namus. Lygiai kaip ir Lietuvą – per Kauną. Turbūt ne aš viena taip.

Mano rajonas... (Sentimentalus daugtaškis būtinas.)

Metas pasididžiuojant pareikšti, kad gyvenu vietoje, į kurią su visa prancūzų kariuomene XIX amžiaus pradžioje per Nemuną kėlėsi pats Napoleonas. Dabar toji kalvelė išdidžiai vadinama Napoleono kalnu, net jei šis pavadinimas kalnu kokį nors šveicarą, geriantį kasrytinę kavą Diufūro viršūnėje ir ganantį avis Alpėse, priverstų mažų mažiausiai prunkštelti. O pro mano langą ramiai sau teka Nemunas. Taip taip, labai lietingomis dienomis, jis iš tiesų ramiai sau įteka į mano kambarį ir išplauna visus tvarkingai išmėtytus katinų plaukus iš kampų. Saulė elgiasi taip pat, tik plaukus ne išplauna, o primena. Be to, kartais nutinka taip, kad Nemuno ir analogiškai mano kambario pusėje lyja, o gatvės ir virtuvės – ne. Jei kas čia mus ir gąsdina – tai tikrai ne didelės gatvės ar automobilių tvaikas. Greičiau – kumščio/paukščio dydžio vorai ir šikšnosparniai. Vidury nakties, vidury kambario, vidury miesto. Suvokiant miestą, žinoma, ne lyginant su tokiais milžinais kaip Londonas ar New Yorkas, o su tokiais kaip Tallinas ar Ryga.

Gyvename ketvirtąjame aukšte. Kai buvau maža, labai bijojau, kad Nemunui patvinus, turėsim pas save priimti kaimynus iš apačios. Turbūt todėl, kad iš jų man patiko tik viena moteriškė. Ir tai, ko gero, tik dėl to, kad vaišindavo savo kieme augančiom slyvukėm, turėjo šuniuką, kurio neturėjom mes, ir daugybę kriauklių lentynėlėse. Leisdavo jų pasiklausyti. Pirmajame aukšte name šalimais gyvenantis draugas pasakojo, kad jo seneliai iš tiesų šaipėsi iš tėvų, remontuojančių butą, kuris vis tiek bus Nemuno užlietas. Bet metai bėga, o upė vis dar laikosi įsikibusi savo kraštų. Tik kartais trumpam juos paleidžia, kai, kaip minėjau, įteka į mano kambarį. (Faktai apie saugią hidroelektrinę ar tokio įvykio neįmanomumą čia visiškai netinkami ir gadina stilių – dabar drausminu asmenį, kuris kartais mano svaičiojimus laidoja po fundamentaliąja logika. Taip taip, ir paukščiams orientuotis padeda elektromagnetiniai laukai. Ar klausei paukščio, iš kur jis žino, kur skristi? Asmuo prunkščia.)

Tiems, kurie dar nesuprato, apie kurį Kauno rajoną kalbu, pasakysiu, kad jis – vienas iš kelių seniausiųjų, prie visai neseniai susprogdinto tilto, dirbtinai nutraukusio dirbtinai sukurtus ryšius tarp rajonų. Po šio paminėjimo tikrieji, o gal dabar jau reikėtų sakyti – senieji – kauniečiai (tai tie, kurie vis dar lipa prie Vitebsko, Pasimatymo ar Taikos) susigaudys, apie kurią vietą kalbu. Pirmiausiai būtent į šito rajono pagrindinės gatvės duobę įkrito Kauno herbo tauras. Galbūt todėl pagaliau buvo inicijuotas jau kuris laikas besitęsiantis kapitalinis gatvės remontas. O gal paprasčiausiai norima atsikratyti žaizdočiausios gatvės Kaune vardo.

Aš, graži ir protinga, – nevairuoju ir neturiu automobilio, kurio padangas reikėtų saugoti, todėl, visų pirma, įžvelgiu visokiausius šio proceso nulemtus trūkumus. Kad ir negailestingai iškirsti medžiai gatvei praplėsti. Staiga čia atsivėrė toks tuščias didelis ir pilkas didmiesčio dangus, mano manymu, visai netinkamas mažyčių namelių, mažyčių sodelių eilėms. Nebeliko alėjos, kurią tarpukariu lietuviškomis kojomis matuodavo žavūs karininkai.

Toks dangus įprastas pramoniniuose Kauno rajonuose. Nors kai kuriuose jų aš daug patyriau, jų žavesį man įžvelgti sunku. Pavyzdžiui, viename tokių, bene naujausių Kauno rajonų – mano žmogaus namai, kur kepami tobuliausi blynai pusryčiams (nemeluoju). Pasibaigus pirmiesiems romantiškiems pasitikimams prie stotelės ir palydėjimams iki stotelės, tekdavo jo namą surasti pačiai. Komiška, bet ne vieną kartą įėjusi į laiptinę ir netgi paspaudusi lifto mygtuką suabejodavau, ar esu ten, kur turėčiau, ir eidavau atgal. Tarp tų pilkų, blokinių, vienodų, Modernių (sovietinių) daugiabučių monstrų man buvo nežmoniškai sunku susigaudyti. Net ir po ilgų draugystės metų (trukmė, vėlgi, įvertinama atitinkamai. Jei lyginame su auksines vestuves švenčiančiais seneliais, mūsų draugystė – dar tik pirmokas ar antrokas), juose, kaip minioje, vis dar pasimetu (būtent, tarp pastatų, kaip tarp žmonių minioje, – todėl negalima čia skųstis šlubuojančiomis lituanistės žiniomis apie kalbos kultūrą). Žmogus šaiposi, o aš vis iš baimės tirtu, kad tik nereikėtų čia gyventi.

Mane gąsdina tos didžiulės erdvės, gražioms ir protingoms pėsčiosioms nepritaikytos plačios gatvės, niekuo nesiskiriantys daugiabučiai, vienas pavadinimas keliolikai gatvelių tarp jų pavadinti, dėl ko jas atskirti tampa dar sunkiau, kukliai palinkę trys berželiai Parke ir nesibaigiantis triukšmas. (Autostrada, mašinų plovyklos čia pat gyvenamuosiuose kiemuose, dešimtmečius garsiai mirštantys kaimynai, etc.) Kaip galima, pavyzdžiui, varlių kurkimą, girdimą mano rajone (kuris yra mieste!), iškeisti į šiuos betoninius betoninių kregždžių lizdus?

Tobulus blynus kepanti mama – to pavyzdys – sako, kad įmanoma, deja.

Nieko nebus. Teks savo žmogų kankinti tol, kol pažadės, kad namus kursim mano rajone. (Dėl gyvenimo Lietuvoje, laimei, ginčų nekyla.) Juk sakiau, kad mano ryšys su namais sunkiai paaiškinamas, toks patalogiškas net, nieko negaliu su savimi padaryti. Be to, iš čia dauguma kiek bepročiai, todėl ir aš galiu būti truputį nepakaltinama (konkrečių pavardžių nevardysiu – ir visai ne padorumo dėlei. Išdidumo.). Manęs nuolat ir sesuo teiraudavosi, kai svaidydavomės seseriškų barnių žaibais: beprote tu, ar proto bent lašelį turi? Galvojat, šiaip sau? Tataigis.

Bet jeigu kiek rimčiau, dažnai pagalvoju, kodėl man taip. Logiškiausia būtų manyti, kad todėl, jog mūsų gyvenimui aprašomoje vietoje kurį laiką buvo paspausta pauzė ir namų nebeturėjome. Kelerius metus egzistavome viename pilkų Lietuvos miestelių – sunkiai, vargingai, ankštai. Ne mūsų namai ten buvo. Apie tą butą nuolat sapnuodavau, ir iki šiol vis dar kartais susapnuoju, tą, neabejoju, ne vieno skaitančiųjų pažįstamą sapną – kad negali grįžti namõ. Eini ten iš kažkur, greičiausiai basas (ko irgi pasitaiko visuotiniuose sapnuose), o nãmo ten, kur jis turėtų būti, nėra. Arba namas yra, bet durų ne. Arba laiptai sugriauti, liftas neveikia, lifte nėra reikiamo mygtuko, o jei ir pakyli kaip nors į viršų – nėra viso aukšto, arba buto, arba jis yra, įeini – bet ten ne tai, ko ieškai. Suprantat?

Taaaaaip. Dabar svarstau – kaip aš namus galėjau surasti, jei jų neturėjau?..

Kaip gali ilgėtis to, ko neturi. Ar teisingai galvoju, seneli Froidai?

O apie šiuos namus, kuriuose dabar rašau šias eilutes, niekada nesapnavau tokio sapno. Bent jau iki šiol.

Ar tai todėl tie žmonės, kuriems užsieniuose viskas gerai, ne grįžta, o kaip tik kviečia visus ten atvažiuoti? Nejaučia aistros (iššūkio) gyventi ten, kur gyveni, kaip sakė Aleksandra Fomina, ir pasirenka išeiti. Nemato nieko nemoralaus (netinkamo, blogo, keisto, etc.) tame, kad atstovauja Lietuvai TSRS grožio konkurse Londone 2013-aisiais? Ar todėl ten mano sutikti lietuviai kartais klausia, kodėl aš (taip) myliu Lietuvą? (Nes jie tokių jausmų, kaip suprantu, ne(be)vysto.) Kodėl pasirinkau lituanistikos studijas, į kurias stojama, nes lengva, jei visai padorią galvą ant pečių turiu, ir išvis, ką ten galit mokytis, apie Maironį, ane?

Kodėl myliu Lietuvą, žinoma, klausia ir ne lietuviai. Pavyzdžiui, kartą – miela mergina iš Teksaso pasiteiravo maždaug taip: so what is so special about your Lithuania? Žinoma, tai visai nekaltas klausimas, ypač kai užsienietę metro penkiasdešimties pašnekovę vaišini lietuviškais malūnininkais. Tačiau jis, sklindantis iš amerikietės lūpų, neišvengiamai sužeidžia mažytę mažytės šalies pilietės širdį. Ir tada tie du so ima rodytis daug rimtesni. Net jei ši Svajonių šalies atstovė tenorėjo duomenų iš tiesioginio šaltinio, o ne iš Vikipedijos. Bet šiaip čia baikė.

Tai kai lietuviai to klausia, man sulinksta keliai.

Esu kritiška. Tam palaikyti padeda ir minėtos kalbos ir literatūros studijos (na, suprantat, daugiau žodžių žinai, mok(ais)i juos reikiamai pagal adresatą ar tikslą sudėlioti ir pan.). Tačiau esu ir gana emocionali. Jei keliai sulinksta – nieko iš mano kalbų nebus, išskyrus raudonus žandus, žiežulos akis ir gėdingai tarpusavyje nesisiejančius argumentus. Su tuo klausimu taip ir atsitikdavo. Kol laiku ir vietoje neįsiterpė mano žmogus: aš nemanau, kad reikia kažkokių priežasčių mylėti savo šalį. Aš tiesiog myliu. Nuo tada šį atsakymą skolinuosi ir aš.

Jūs turbūt galvojat dabar, – jau kaip gražu, vajėzau, kaip gražu, beveik galima patikėti šiuo (ne)subtiliu patriotizmo deklaravimu. Ne tai čia svarbiausia. Svarbiausia, kodėl tie žmonės, kurie išeidinėja, bet negrįžta, labiau ieško priežasčių Lietuvos nemylėti? Taip, demokratijos ir atvirų sienų laikai, ir aš ne koks Kim Jong Unas, kad visus lietuvius per prievartą už pakarpos partempčiau į gimtinę, ar kad neišleisčiau iš jos. Ir išvis, kas manęs klausys? Apskritai, ilgiau pagalvojus, netgi ne kelis kartus minėtas negrįžimo faktas čia svarbiausias, nes kiekvienas turi teisę gyventi ten, kur tik nori. (Net jei visame tekste viską aiškinu taip kategoriškai (dar tik mokausi kitaip) ir remdamasi tik dar visai neilga savo patirtimi.) Man tiesiog norėjosi išreikšti savo nuomonę, mėginimą suprasti, kaip tiek daug žmonių, užaugusių ten pat, savo šalį vertina ne pagal namus/rajoną/mišką/ežerą/upę/miestą/kaimą/etc., kaip tai darau aš, o pagal visai kitus parametrus. Kodėl atsitiko taip, kad tokią stiprią lietuviui namų trauką, mano manymu, užgožia visai kitos traukos. Ir ar aš viena tokia (ne)pakaltinamai prisirišusi prie savo namų – buto, pro kurio langą įteka Nemunas, ir Lietuvos, kurią aš tiesiog myliu?

Nebeverkia dažnai miške lietuvis, mielas Antanai.
Ar jis verkia Londone?
Kas pasakys?
---
Kad ir kaip netinkamai tai skambėtų, tikiuosi, kad verkia.
Iš ilgesio.

Petrulionytė J. 2013: Truputį paaiškinsiu. Literatūra ir menas. Nr. 3423, 2013-04-19.