Perpetua Dumšienė. Kauno senamiesčio legenda - Algirdas Pakeliūnas

Perkopęs į XXI amžių

Gerai prisimenu dailininko Algirdo Pakeliūno darbą, skirtą tiems, kurie perkops į XXI amžių. Jis buvo sukurtas 2000-ųjų metų šventės išvakarėse. Pats dailininkas XXI a. tepagyveno tik dvejus metus, bet mes, meno žmonės, tikrai neturime jo palikti XX a. užmarštyje. Šio dailininko darbai daugybę metų bus reikšmingi, o ypač Kauno miestui. Ruošdamiesi Europos kultūros sostinės vyksmui, pasiimkime į kelią tuos, kurie Kauną mene įamžino su meile ir dideliu profesiniu meistriškumu.

Jeigu apie Kaune kūrusius menininkus mąstysime pakylėtomis kategorijomis, tai dailininką Algirdą Pakeliūną galėtume pavadinti Kauno senamiesčio legenda. Ir visai realu galvoti, kad būtų galima rengti turistinius maršrutus pagal jo medžio raižinių ciklą „Kauno senamiestis“, išleistą atskiru albumu. O galima sukurti ir dar labiau specializuotus pasivaikščiojimus – po Kauno sakralines vietas, nes dailininkas yra išraižęs ir visas senamiestyje esančias Kauno bažnyčias. Vilnius rengia išvykas Kristinos Sabaliauskaitės knygose aprašytomis vietomis, o mes Kaune sukurkime savus takus.

Bet tegul mūsų pasakojimas grįžta į tuos metus, kai dailininkas tik pradėjo dirbti ir kurti Kaune. Jaunas dailininkas buvo labai veržlus.1965 m. baigęs Vilniaus dailės institutą, savo kūrinių ciklu „Šiaurės Lietuvos malūnai“ jis papuošė pirmąjį Poezijos pavasario numerį. Vos tik susikūrė Nemuno redakcija, Pakeliūnas pradėjo joje dirbti etatiniu dailininku ir sukūrė žurnalo meninio apipavidalinimo principinį maketą, šriftus, formatą. Prieš ateidamas į Nemuną jau turėjo šios srities darbo įgūdžių, nes nuo 1965 m. dirbo „Šviesos“ leidyklos meniniu redaktoriumi.

Paskutinis XX a. dešimtmetis arba, Pakeliūno žodžiais tariant – Kali Jugos pabaiga

Gyvenimo aplinkybės mus netikėtai suvedė 1994 m. rudenį. Dar labiau netikėta buvo tai, kad tapome artimais bičiuliais, nors literatūros terminais tariant, buvome suderinami tiek, kaip apibrėžiamas oksimoronas. Susitikdavome kiekvieną ketvirtadienį – kalbėdavomės, lankėme parodas, skaitėme Blavatskają, Klizovskį, Kabalą ir Koraną, dzenbudizmui skirtus veikalus ir Jungo tipologiją, Rericho „Marijos sodo žiedai“ ir Vėliaus mitologiją. Beveik visi veikalai buvo išleisti ne Lietuvoje, parsivežti iš Leningrado arba išsirašomi iš Novosibirske veikusios leidyklos. Kartu eidavome į tuo metu garsaus dvasinio lyderio Mečislovo Litvinskio visuomenei atvirą seminarą „Muzikos hermeneutika“ ir Litvinskio rengiamus vakarus, skirtus senajai arabų poezijai. Retkarčiais apsilankydavome Laisvės alėjos spurginėje ar Vilniaus gatvės kavinėje priešais Katedrą. Ypač mėgdavome klaidžioti po Kauno senamiestį ar Santaką. Pakeliūnas gyveno už Katedros esančioje Kumelių gatvėje, 8-tuoju numeriu pažymėtame name, kurį buvo papuošęs savo rankų darbu.

Savaitgaliais vykdavome į gamtą – miškų kirtavietes ir laukines pievas Kazlų Rūdos giriose, vis naujus miestelius abipus Nemuno (Zapyškis, Pavilkijys, Raudondvaris, Paštuva, Kulautuva, Vilkija, Seredžius, Veliuona). Ten lankydavome bažnyčias, dvarus, parkus, piliakalnius, ypač mėgdavome Nemuno pakrančių žydinčias lankas, į upę įsiterpiančius pusiasalius, laukines pakrančių giraites. Tai buvo dualistinių plenerų laikmetis. Kūrendavome laužus, virdavome arbatą. Jis piešdavo ar tapydavo, o aš, įsitaisiusi po žydinčiomis liepomis ar tarp laukinių smilgų jūros, skaitydavau knygas. Buvome nuvykę ir į Kauno botanikos sodą, tarptautinį medžio drožėjų plenerą Prienuose, Kėdainius, Šiaurės Lietuvą, Vilnių.
Tuo metu dirbdama „Šviesos“ leidykloje turėjau didelį atskirą kabinetą – jame rengdavau dailininko kūrinių parodėles, o taip pat (dabar jau galime ir neslėpti) jo kūrinius parduodavau – jokių kitų pajamų tuo metu jis neturėjo.

2003 m. teko lankyti Pakeliūną onkologiniame dispanseryje, o vėliau ir laidoti jo gimtajame Dovydų kaime. Taigi, mūsų bičiulystė tęsėsi 10 metų.

Žinau dailininko filosofines pažiūras ir jų kaitą, dievoieškos istoriją, kūrybos periodizaciją, mintis apie meną ir savo profesiją. Žinau ir ne vieno kūrinio sukūrimo genezę. Po mirties kartu su jo kūrybinio palikimo saugotoja, brolio dukra Eugenija buvau apsilankiusi studijoje ir sudariau kūrinių aprašą.

Puikiai žinojau, kad paskutinį gyvenimo dešimtmetį dailininkas buvo nutraukęs beveik visus ryšius su visuomene. O viešoje Lietuvos kultūros politikoje dar nėra tradicijos saugoti ir skleisti mirusių kūrėjų kūrybos turtus. Tad stengiausi išsaugoti bent savo užrašuose tai, kas gali būti svarbu kultūros istorijai. Ir tų užrašų prisikaupė kelios dešimtys puslapių.

O gal jau ir atėjo ta tamsiosios Kali Jugos epochos pabaiga, ir galima pradėti kalbėtis apie tuos meno žmones, kurie labiausiai vertino harmoniją, o ne destrukciją?

Intelektualiosios dailės atstovas

Dailininkas Pakeliūnas buvo sąmoningai apsisprendęs kūrėjas. Jo kūriniai turėjo filosofinį, biblinį, literatūrinį pagrindą. Nuolat pabrėžė, kad jam svetima dailės tradicija – ekspresionizmas – pagrįsta betarpiška, spontaniška saviraiška. Buvo tvirtai pasiryžęs intelektualiam-filosofiniam apmąstymui.
Drįsčiau pasakyti, kad Pakeliūnas buvo tarsi vienišas akademinės sielovados centras. O man teko būti jo organizuojamų rekolekcijų dalyviu.

Nei rūsčiausios asketinės dvasinės pratybos, nei visų religijų dievų jungtinės pajėgos neįveikė meilės tapybai. Nors ne kartą žadėjo liautis „užsiiminėti kūryba“, kad išrautų iš savo širdies paskutinį prisirišimą. O visų prisirišimų atsisakyti jam derėjo todėl, kad buvo nutaręs tapti vienuoliu prie Kaune esančio Hare Krišna ašramo. Visgi, vienuoliu netapo, o į Indiją irgi neiškeliavo. Dvasiniai tranzitai, apsisukę spirale, vėl grįždavo prie lietuvių tautosakos, mitologijos, Žiemgalos krašto kaip prarastojo Eldorado suvokimo.

Visi dvasiniai ieškojimai puikiai pastebimi realizuoti skirtingų laikotarpių kūriniuose. Jis buvo absoliučiai kūrybinė asmenybė. Piešė, raižė, tapė, kūrė nuostabias medžio žvakides, liejo autorines žvakes. Akompanuodamas sau gitara bardų stiliumi išdainuodavo savo eilėraščius. Teko girdėti ir iš Lietuvių tautosakos atliekamas Žiemgalos dainas ir netgi litanijas apie visus šventus iš Motiejaus Valančiaus parengtos knygos Novenos prie Veszpaties Jezaus szvencziausios Panos Marijos ir Szventuju Dievo/ Vilniuje Kosztu ir spaustuvėje J. Zavadskio (1863 Mathias Volonczevski).

Buvo laikas, kai klaidžiojo po Lietuvą kurdamas antkapinius medžio paminklus. Jo darbų yra ir Petrašiūnų kapinėse. Vienas jų skirtas dailininkui Kaziui Šimoniui. Vienas nuostabus darbas skirtas jo giminei Dovydų kapinėse, ten ilsisi ir pats dailininkas.

O kai neturėdavo pinigų geriems dažams, tai štrichavo juodu tušu ir tapė mėlynu guašu.
Pakeliūnas pabrėždavo, kad visuomenei būtina paprastai aiškinti apie meną, meno kūrinius, menininkus. Tik tada jie pirks paveikslus, kai juos supras, su jais susigyvens.

Pasakodama istoriją apie savo bičiulį dailininką Algirdą Pakeliūną, tikiuosi, kad Kauno istorijų pasakojimas primins visuomenei dailininką, Kauno legendą ir leis pajusti, kad Tėvynei yra svarbus visų kūrėjų palikimas, jis turi dalyvauti visuomenės energetinėje apykaitoje.

2020 m.

- - - 

Atsiminimus apie Pakeliūną įkvėpė Kaunas 2022 Istorijų festivalio  2020 kvietimas rašyti literatūros tekstus.