Mantas Lideikis. Veidrodis

Sekundės, valandos, minutės...

Kvaila dainelė, – tari, užtrenkdamas duris už savęs. Laikas netenka prasmės, kai jo nebeskaičiuoji. Ką dabar daryti su raktais? Išmesti? Nuleisti į klozetą? O ką daryti su laikrodžiais? Jų daug. Jie – įkyrūs ir jų pilna visur: ant sienų, telefone, kompiuterio... sakykim, apatiniame kampe. Butas didelis, erdvus. Čia daug erdvių. Bet, – kyla mintis, – jei butas banko (o bankui jis priklausys dar ilgai), kieno yra jo erdvės? Giliai savyje išgirsti klausimą: o kam priklauso žmogaus vidinės erdvės?

Priebutyje nusispiri batus ir atsistoji priešais veidrodį – didelį, kuriame visas mataisi; mėgsti save matyti visu ūgiu. Veidrodis be rėmų. Viskas čia šiuolaikiška, toks nuobodžiai šiuolaikiškas būstas. Įsipili vandens, išsiverdi kavos... Pažvelgi pro langą į gatvę, tada nukreipi akis į lauko duris. Butas suprojektuotas taip, kad sėdėdamas svetainėje matai priebutį ir paradines duris, o pasukęs galvą išvysti panoraminį langą, balkoną ir tolyn besidriekiantį kvartalą. Jį kerta tiesi kaip strėlė gatvė, pakraščiuose sudryžuota ploteliais automobiliams statyti. Durys ir langas nuo šiol – dvi pasienio zonos, du riboženkliai, kurių nevalia peržengti. Karantinas – modernusis pasienietis. Virusas, – niekingai menkas, tačiau tik itin apsiginklavusia akimi pastebimas padaras, – yra tas neteisėtasis migrantas, permetęs žmoniją per petį. Gal ir neperlaužė stuburo, bet kaip reikiant sukrėtė smegenis ir atmušė šonus, uždarė nuo išorinio pasaulio.

Veidrodis... Ką – veidrodis? Su veidrodžiu nepasikalbėsi. Tam yra feisbukas, tviteris, mesendžeris. Tviteris? Ten net profilio neturi. Lieka feisbukas, mesendžeris. Du langai į pasaulį – sakytum, pro kalėjimo kameros akutę. Kiaurai sienų matyti neišmokta. Panoraminis langas terodo tuštutėlę gatvę. Nebematyti damos su prabangiu šuniuku. Baudeisi užkalbinti, bet taip ir nedrįsai, nes nė velnio neišmanai apie prabangius šuniukus. Daug žinai apie meną – tokia prigimtis. Menininkas nuo mažų dienų. Žinios padėjo įsigyti butą... Palauk, neįsigijai dar. Daugybę metų uždarbio dalis guls į svetimą sąskaitą. O kas bus... jei nesibaigs karantinas? Nurimk, baigsis, tik kada? Virusas juk karališkas, vadinasi, jis čia valdo...

Sukikeni. Sveikas, veidrodi! Aš vėl tavyje matau save. Net sunku suprasti... O gal savyje – tave? Na, bet kitaip juk ir būti negali. Stop. Kas čia kalba? Ši mintis – ne mano, ji net nuskambėjo svetimu atbalsiu. Argi veidrodis gali kalbėti, ar jis gali tau atsakyti? Galų gale, kiek laiko iš tiesų žvelgei į veidrodį? Prisimink, kas nutinka, kai ilgai žiūrima į bedugnę. Feisbuke bandei paklausti, kas nutinka, kai ilgai žiūrima į veidrodį. Ką daugiau veikti per karantiną? Po valandos diskusijų teko pokalbį baigti, nes... feisbukietė, vardu Graži Dama, nesivargino taisyti gramatinių klaidų. Feisbukietis Soliaris komentavo daug ir ilgai. Galų gale viskas baigėsi vakserių ir antivakserių dvikova, tarytum ginklais besišvaistant nuostabius vienas kito apibūdinimais ir ieškant priemonių proto gyliui išmatuoti...

Mesendžerio juosta vilioja žaliais taškeliais, spingsančiais šalia draugų veidų. Įmanoma surengti vaizdo pokalbį. Tik kad bendravimas per atstumą dar labiau paskatins vienatvės, atskirties nuo pasaulio jausmą. Pagilins baimę ir nerimą. Būčiau įsigijęs katiną, – pagalvoji žiūrėdamas, kaip draugų šeima apsikabinusi sėdi trisdešimt septynių kvadratinių metrų ploto bute ir iš paskutiniųjų stengiasi vaizduoti nesusipykusius, o linksmiausiai tarp jų atrodo pusę gyvenamosios erdvės užimantis auksaspalvis retriveris liūdnu snukiu. Kitas pokalbis sukrečia. Senas bičiulis praneša, kad netikėtai žuvo kitas senas bičiulis. Mesendžeris neperduoda emocijų, tad atrodo, kad pašnekovas nesukrėstas. Žinai, kad jiedu ilgai gyveno kartu. Žinai, kad žuvusysis turėjo didelių vilčių dėl bendro jųdviejų gyvenimo. Abu geri žmonės, labai malonūs, labai gražūs. Bet gyvenime, deja, ne viskas gražu – šio bičiulio gyvenime atsirado naujas žmogus, jaunesnis, energingesnis ir patrauklesnis. Ambicingas, karjeros ištroškęs, dėl to pasiryžęs kalnus nuversti. Suspaudžia širdį dėl netekties. Kas nutiko? Kaip nutiko? Abejingas gūžtelėjimas pečiais – niekas nieko nesako, o jiedu nėra šeima, net ne partneriai, jų santykiai apskritai visuomenei nežinomi, būtų gerai, kad taip ir liktų… Jis tikras, kad tai nelaimingas atsitikimas, tikrai ne liga. Manau, – sako bičiulis, – karantinas jį sunaikino. Žlugo projektai, pinigų neliko. Žinai, kad jis turėjo verslą senamiestyje, žinai, kad palaikyti verslo gyvasčiai jam reikėjo daug ir gyvai bendrauti. Bet taip pat žinai, kad net karantinas negali partrenkti žmogaus stipriau nei vienatvė, pastiprinta išdavyste ir neviltimi.

Išjungt, sudaužyt, išmest. Kompiuterį, telefoną… Bet ką, kas siunčia prastas, neapykanta persisunkusias žinias, kurios sukonstruotos taip, kad ardytų protą. Tu manei, kad valdai pasaulį, o staiga tau parodo, kad nieko nevaldai – esi tik tas, kuris žvelgia į veidrodį ir stengiasi pamatyti, kas glūdi jo gelmėse. Galbūt atrasi sielą ar jos atspindį, kas leistų patikėti bent anapusiniu pasauliu? Jauti gilėjančią vienatvę, bijai to, kas laukia, nes elektroninė erdvė nesuteikia žmogiškos atjautos, bendravimo pilnatvės. Pokalbiai šalti ir bedvasiai, nutrūkstantys, vos tik pašnekovui pasirodo, kad toliau kalbėtis jam nepatogu. Tautos vyriausieji sako: kantrybės, karantinas baigiasi, atversime vartus į laisvę. Bet kokie mes į ją išeisime? Kokia paguoda fronte esančiam kariui, kuriam sako, – tu palauk, ateis taika, bet tuo metu aplink vis dar siaučia mirtis. Kiek yra žmonių, kuriems karantinas jau niekada nesibaigs? Kiek sielų, kurios skilo ir jau niekada nebus, kokios buvę? Laisvė primins pokarį, kai vienas draugas nebegali žiūrėti į akis kitam, nes tapo aišku, kad jie skirtingose pusėse… Kas supras, kuri siela tikra – ta, esančioji šiapus veidrodžio, ar ta, kuri anapus?

Veidrodis – toks mėgstamas atributas. Be jo kaip be rankų. Bet ar matai jame glūdinčią klastą? Atvaizdas jame – lyg paveikslo centrinė figūra. Tačiau kas ten, giliau? Lošteli išsigandęs, nes staiga pamatai, ko niekad nematydavai.... Niekada iki šiol taip giliai nežiūrėjai į veidrodį. Nematei jo gelmių, nenumanei, kas slypi kituose sluoksniuose. Manai, kad ten šio pasaulio atspindys? Iš kur žinai, kad šis pasaulis nėra atspindys esančiojo už veidrodžio? Per vėlai suvoki, kad ilgai žiūrėti į veidrodį kur kas pavojingiau nei į bedugnę. Jauti, jog ima tave traukti gilyn, lyg neseniai atrasta juodoji skylė, iš kurios ne tik šviesa negali ištrūkti, bet ir sąmonė.

Staiga atšlyji nuo veidrodžio, sakytum, paleido jis tave… Pereini kambarį, atsiremi į stiklą, už kurio nieko nėra, tik tuščia gatvė, purškiama lietaus. Žvilgteli į kambarį ir išvysti daugybę šukių. Dar neseniai tai buvo prietaisai, skirti skleisti žinias, alinti protą… Kas sudaužė mano pasaulį? Dvelkteli lengva lyg vėjas mintis ir kažkur pranyksta, taip ir nepagauta. Nusikvatoji, vėl grįžti prie veidrodžio ir jame išvysti... Kažkas vyksta, kažkas keičiasi, bet negali pasakyti – kas. Atspindyje matai išsišiepusią būtybę, kurios šypsnį keičia skausmo grimasa, nes smegenys jau suvokė, kad kūnas sužeistas, kad persirėžei pėdą į šukes, besivoliojančias ant žemės. Iki šiol nežinojai, kaip skauda sužeistą pėdą. Kokia puiki nauja patirtis! Kažkas sakė, kad žmogaus pėdos – jo sielos atspindys. Į jas sueina smulkiausi nervų galiukai ir jų ten labai daug, todėl sužeistas pėdas, panašiai kaip ir sužeistą sielą, labai skauda. Nauja, bet keista patirtis, – tari sau. Skauda, kol nežiūri į veidrodį, bet prie jo skausmas rimsta. Tarsi kažkas tavo skausmą susemtų.

Palieti vėsų stiklą dešine… bet atrodo, kad lieti kaire. Neįprastas pojūtis, tarsi butas irgi būtų tapęs atvirkščias. Kas buvo dešinėje, atsidūrė kairėje. Ir dar… tas šešėlis. Jį matai pačioje gilumoje, suabejoji, ar tai išties tavo atspindys. Prisiglaudi dar arčiau ir jauti, kaip šešėlis taip pat priartėja. Staiga suvoki, jog prieš tave nieko nebėra – ranka, kurią rėmeisi į stiklą, tapo permatoma, tarsi panirusi į vandenį.

Minutės, valandos, sekundės... Laikas nustoja egzistavęs.

Jis atsitraukia nuo veidrodžio ir apsidairo. Erdvę įrėmina sienos su tvirtomis durimis ir masyvus langas, saugantis ilgą tuščią gatvę su pilkais vienodais pastatais. Kiek daug pastangų reikia norint įkvėpti, kaip nelengva pakelti rankas, – dabar jis tai supranta. Daug smagiau gyventi, kai siela plevena laisvai ir nevaržoma, bet... Jis per prievartą nusišypso ir pamato, kad jo atspindys to nepadaro. Dar nežino, ar tai – laisvė, bet teks prie to pratintis.

Redaktorė Neringa Butnoriūtė

2021 m.

---

Apie autorių

Gimiau 1975 m. spalį Kaune. Šiame mieste ir gyvenu. Esu baigęs LSMU, profesija – medikas, specialybė – skubiosios medicinos pagalbos specialistas. Vedęs, du suaugę sūnūs – Giedrius ir Dalius. Proza susidomėjau dar vaikystėje, jaunystėje esu bendradarbiavęs spaudoje, dirbęs korespondentu. Nepatiko, neužkabino, nepasilikau. Pirmieji prozos bandymai skelbti „Nemune“, „Literatūroje ir mene“. Labiausiai domina mistinės ir socialinės temos, žmonių tarpusavio santykiai, jų problemos. Nesu reguliariai rašantis. Tačiau būna valandų ar net dienų, kai negaliu atsispirti ir šį tą parašau – dažniausiai nedidelės apimties kūrinius, kuriuos galima vadinti apsakymais, novelėmis.

---

Kūrinį įkvėpė Istorijų festivalio 2021 kvietimas rašyti tekstus.