Gintaras Beresnevičius. Kauno ratas

Esu kaunietis, gyvenu Vilniuje, bet Kaunas man mielas, ir niekada jo neminėsiu nei – kaip viešame diskurse priimta – su ironija, nei juolab piktuoju. Nėra už ką Kauno nei niekinti, nei – šiuo metu – pokštauti kaunietiškomis temomis. Tai, kas su juo dedasi, paprasčiausiai skaudu.

Šiam miestui jaučiu daug sentimentų. Kartkartėm, kai traukiniu artėju prie tunelio ar autobusu tiesiai šaunu Savanorių prospektu pro Kalniečius, net gerklę suspaudžia; gimęs Žaliakalnyje, ten daug metų gyvenęs, esu tikras kaunietis; ir kaunietiškas mentalitetas man puikiai pažįstamas. O jis dažniausiai suprantamas perdėm stereotipiškai – ryšiais, sukčiavimais, klanų interesais paremta elgsena, – tačiau šiandien visa tai koncentruojasi Vilniuje. Kaunas laikomas kiek buku, materialistiškai mąstančiu ir dar snobišku miestu. Visiška tiesa, tačiau snobizmas Vilniuje daug labiau paplitęs.

Kaunas yra stiprus, kaunietiška gyvensena nėra išlepusi, ji kieta, kaip asfaltu užlietas Žaliakalnio gatvelių grindinys, ji reikalauja nuolatinio įsitempimo, elementaraus darbštumo; Vilnius – labiau ištežęs, čia, norint ką pasiekti, reikia mažiau pastangų negu Kaune. Kaune dirbama ir veikiama dažnai intensyviai, tačiau šiandien ta veikla neužkabina gyvenimo ritmikos, miesto dantratis su niekuo nesukimba.

Esu grynakraujis kaunietis, bet suvilnėjau, visų pirma per studijų metus; o ir dirbdamas Kaune, šen bei ten rašinėdamas, bendraudamas su žmonėmis pamačiau: didžiąją aplinkos dalį ėmė sudaryti Vilniaus žmonės; viskas baigėsi tuo, kad egzistuojant Vilniuje, gyventi Kaune tapo nesusipratimu, juolab aš ten niekam nebuvau reikalingas, nebuvo konteksto. Ėmiau tiesiog trukdyti.

Vilniuje kalbuosi su žmonėmis, rašančiais, kuriančiais, skaitau jų tekstus... ir po kelių bendravimo metų paaiškėjo, kad tas, anas, trečias – kauniečiai. Daugybė gebančių kažką kurti ir intensyviai humanitarinėje plotmėje dirbančių žmonių, kurie gyvena ir sėkmingai veikia Vilniuje, – kauniečiai. Jei ne pusė, tai trečdalis. Magėtų pasakyti: jeigu jie būtų likę Kaune, tai miesto dvasinis klimatas šiandien būtų kitoks. Deja. Savo kailiu patyriau – jie išvyko, nes Kaune nebuvo galimybės realizuoti potencijų; jie nebūtų nieko nuveikę. Nors visi bandė.

Pats miestas čia nekaltas. Ką padarysi, kad viskas koncentruojasi Vilniuje. Ne ministerijos šiuo atveju. Net ne redakcijos. Vilniuje koncentruojasi tam tikra dvasia – gal tam tikro laisvumo, tolerancijos. Gebėjimo suprasti kitą, žiūrėti į priekį. Vilniaus kultūrinė atsmosfera kaunietiškąją lenkia mažiausiai dešimtmečiu.

Ir atsispiriama – net dabar, kai atsilaikymas jau nebėra aktualus, dabar reikia eiti pirmyn. Kauno kultūrinis variklis dirba tuščiais apsisukimais. Jis pajėgus atkurti, bet ne sukurti. Tie, kurie gali kurti, kurie turi originalių idėjų, jam nereikalingi. Jiems arba perlaužiamas nugarkaulis ir jie įsukami į reprodukcijos ciklą, arba jie pabėga.

Kur daugiau – į Vilnių.

Nieko nenoriu įskaudint ar įžeisti, mane patį tokia padėtis žeidžia, juolab su neviltimi pastebiu: yra ten kūrėjų, pajėgių, originalių, tačiau tarp jų ir Kauno – beorė terpė.

O nesugebėjimas perimti naujų idėjų – provincialumo požymis. Deja.

Dar kažkas nutikę Kaunui. Sunkiai nusakoma. Tarsi dalis deguonies būtų išsiurbta. Kai kartkartėm nuvažiuoju, įspūdis toks – gal koks naujas blizgantis pastatas atsirado, tačiau viskas aplink dar labiau susmuko, sumažėjo, apšiuro, gatvės dar labiau duobėtos. Laisvės alėja, ir ta žudoma – visiškai nesiderinančiais prie jos dvasios naujais stiklo ar plastmasės pastatais, beskonėm iškabom. Atrodo, kad Kaune nutarta: Laisvės alėja tebūnie bet kokia, kad tik atrodytų vakarietiškai, „kaip Europoje“, o išeina visiškas kičas.

Vilniuje irgi daug nesąmonių, snobizmo, neskonybės, perdėto pasipūtimo. Kaip kitaip. Tačiau vieno iš Vilniaus neatimsi – jis ganėtinai laisvas ir savo dvasia europėjantis labai sparčiai. Jis priima – tai Vilniaus kultūrinio diskurso požymis. Kaipgi – sostinė, ji turi įsiurbti idėjas ir pajėgius žmones, ir ji tą daro, žinoma, ir Kauno sąskaita. Vilnius – paprasčiausiai didelis kultūrinis burbulas, tačiau jis ne tuščias.

Dar prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje buvo du neabejotini centrai, lenktyniaujantys, konkuruojantys tarpusavyje – Vilnius ir Kaunas. Tai buvo veiksminga ir palanku abiem miestams – konkurencija išėjo į naudą ir visai Lietuvai. Liūdna, tačiau šiandien Vilnius nebeturi su kuo konkuruoti.

Kame daug vilčių teikė naujai susikūręs VDU, kuris pirmaisiais savo gyvavimo metais gravitavo į kompaktiško, elitinio, atitikmenų neturinčio universiteto vietą, tačiau dabar jis yra kažkas tarpinio tarp KTU ir Vilniaus universiteto, tapęs ne universitetu Kaunui, o tiesiog – universitetu Kaune. O kadangi miesto ekonominė ir kultūrinė reikšmė menksta, ta aplinkybė, kad universitetas Kaune, nelabai ką reiškia miesto raidai – pajėgesni absolventai iš jo išvažiuoja.

Ir vėl sukasi reprodukcijos girnos. Vėl ciklas.

Jeigu mums reikėtų atsilaikyti fiziškai, Kauno reikšmė grįžtų, bet verčiau to nelinkėti. Kaunas savo funkciją puikiai atlikęs 1991 m., kartu ją ir išnaudojo. Dabartinis ideologinis blaškymasis rodo ir tai, kad miestas niekaip neranda savo vietos; dar blogiau – jis jos neieško. Vis dar bandoma remtis ketvirtojo dešimtmečio tradicija, senais nuopelnais, kurie neginčytini, tačiau tai nepadeda eiti į priekį. Tik stebimasi – kas čia atsitiko? O besistebint, įnirtingai ir triukšmingai keičiantis miesto valdžioms, pasirodo, kad viskas vyksta dėl politikos ar įtakos grupių interesų, – tiesa, taip yra visur, tačiau Kaune pabrėžtinai nesidomint miesto ateitimi. Viskas palikta savieigai. Ciklui. Tik šiais laikais ciklo rezultatas – jau nebe to paties lygio išsaugojimas, o nuosmukis.

Žinoma, tas pats VDU stipriai bendrauja su Vakarų universitetais, su kitom Lietuvos aukštosiomis – siekis eiti į Vakarus ir ėjimas į tą pusę aiškus ir dažnai sėkmingas, o Humanitarinio fakulteto leidinys „Darbai ir dienos“ – tikrai geriausias tarp savo akademinių atitikmenų. „Kauno diena“ – geras dienraštis, nė kiek nekvepiantis provincialumu. Kaune yra daug gero, pajėgaus verslo struktūrų, bet „tas geras“ niekaip nesiduoda plėtotei. Arba tiesiog emigruoja. Mieste triukšmingai einama į Vakarus, o Kaunas stovi vietoje

Iš G. Beresnevičius. Vilkų saulutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 152-155.