Johannes Bobrowski "Kaunas 1941"

Miestas,
vainikas virš upės,
vario spalvos, šventas indas. Šaukia krantai
iš bedugnės. Mergaitė šluba
ėjo prieš sutemas tąsyk,
jos sijonas rausvumo tamsaus.

Ir atpažįstu aš laiptus,
skardį, tą namą. Jokios
ugnies. Po stogu
gyvena žydaitė, žydų tyloj,
pašnibždom, baltas vanduo
dukrų veido. Už langų
šurmuliuoja žudikai. Minkštai
vaikštome mes, puvėsiu tvaike, vilkų pėdomis.

Vakarėjant žvelgėm
į akmenuotą slėnį. Vanagas supos
aplink platų kupolą.
Mes matėme miestą, seną, namų knibždėlyne žemai
lig pat upės

Ar tu eisi
per kalvą? Pilki traukiniai -
seniai, kartais vaikai -
čia numiršta. Jie eina
šlaitu, kur įsiutę vilkai.

Ar tavęs aš daugiau nemačiau,
mano broli? Prie sienų kraujuotų
bloškė mus miegas. Taip ir nuėjom
tolyn, viskam jau
apakę. Ąžuolyne už miesto
kaimai čigonų akim, aukštai viršum bokštų
vasaros sniegas.

Giliai, lietaus lapuos
žengsiu per kranto akmenis
klausytis miglų lygumoj. Čia nardė kregždės
į aukštupį, pažaliavo
naktis, šaukė girių balandis:
Mano tamsa jau užgriuvo!

1958 m., iš vokiečių kalbos vertė Sigitas Geda

Eilėraščio tekstas paimtas iš Baltic Sea Library:

http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexicontent&view=items&cid=69:german&id=343:kaunas-1941&Itemid=122