Akvilė Weinert. Miestas be prisiminimų

Viskas taip bauginančiai nauja, bet ta nauja pradžia pulsuoja kažkuo gaivališku. Pagaliau laisvė, pagaliau miestas, pagaliau jokių purvinų batų darganotais rytais – juk vaikščiosiu asfaltuotomis gatvėmis, o ne maklinais kaimo žvyrkeliais! Kaunas... Iki tol jame buvau retas svečias. Kartais aplankydavau brolį; kartą važiavau pirkti „kerzų“ į „Urmą“. Kitą kartą Laisvės alėjos kavinėje pusę vasaros ploviau indus, kad užsidirbčiau kelionei į Prancūziją. O dabar, maniau, atsikraustau neribotam laikui: studijuoti, dirbti ir gyventi. Kodėl? Nes beveik visi iš provincijos važiavo į Kauną. Mano vaizduotėje jis atrodė tarsi vienintelis maršrutas, o jo kelias – vienkryptis.

Ir vėl tas jausmas – mane ištremia. Kažkas grėsmingai bando mane išrauti ir perkelti į kitą žemę. O aš sprendžiu dilemą, ką daryti, kad kuo mažiau nukentėtų šaknys. Dailės terapijoje piešiu tiltą per upę ir klausiu savęs: Ar atlaikys? Ar atlaikys tiltas medį? O medis tiltą?.. Kitoje pusėje – kalnai, už kalnų – man nežinomas naujos šalies miestas. Įsivaizduoju jo gatves, kurios nepasakoja jokių smagių jaunystės nutikimų, ir namų langus, nekviečiančius užeiti kavos. Pilvo apačioje ratilais ima šniokšti nerimas, o aš kalbu, kalbu, kalbu savo skausmą...

Nuo pirmadienio iki penktadienio pasineriu į studentišką filologės gyvenimą: skaitau kalnus knygų, lankausi susitikimuose su rašytojais Maironio muziejuje, spėlioju, kuriomis Žaliakalnio gatvelėmis į paskaitas ėjo Sruoga, o su grupioku Vytautu ant „Pompėjos“ laiptų filosofuojame apie kiekvieno jauno poeto atributo – „mažos baltos knygutės“ – išleidimą... Dienomis juokiuosi ir džiūgauju aikčiodama nuo pilnatvės: „Tai geriausi metai mano gyvenime!“

Esu kitoje laiko juostoje. Kitoje šalyje. Kitame mieste. Mieste be prisiminimų. Jame ieškau to, ką jau būčiau mačiusi: Panemunės kalvelių, nedrąsių lyg bręstančios paauglės iškilimai, rytais iš apsnūdimo prabudinančių Žaliakalnio laiptų, nuo miesto bėgusių, bet taip ir neišsivadavusių kontempliuojančių Pažaislio bokštų... Ieškau nenušienautų pievų, kurias pavadinčiau Miknaičiais; saulės įkaitinto šulinio nugarai pasišildyti; nerimą paširdžiuose nuraminančio duonos raugo kvapo...

Vakarais, susisukusi į bendrabučio kokoną, gedžiu kažko prarasto. Bijau prarasti dar daugiau, prasilenkti su kažkuo esminga gyvenime. Bet kuo gi?.. Knygos tyli. Man visko klaikiai per daug: žmonių, mašinų, madų, filosofinių idėjų ir neaišku ko iš manęs norinčių keistuolių... Per daug įvairovės, kurioje dar labiau nei anksčiau nežinau, kuo būti. Vieną vakarą pradedu eilėraštį: „Mane ištrėmė mūsų laukai, / Pirmą kartą suartos pievos – / Į miestą be prisiminimų. / O aš vis
tiek prisimenu viską – / Ir prieš, ir po gimimo.“

Tolumoj susispietę violeto debesys ir prikimęs pirmasis griaustinis iš pievų veja namo. Ima lašnoti. Asfaltas kvepia saldžiai lyg namie. Lyg Lietuvoj. Lyg Miknaičiuose, tekinai bėgant į sodą rinkti močiutės skalbinių. Tarsi Kaune, skubant senamiesčio akmenimis iki pirmos pasitaikiusios stoginės. Viskas taip beprotiškai kvepia, žydi ir čiulba, kad net sprogdina nervus! Ir man atrodo, kad pavasariais mano namai neturi adreso, kad jie galėtų būti bet kur, kur šitaip beprotiškai rėkia gyvenimas.

Aš dar svetima šiam miestui. Jis atrodo toks didelis, painus ir, bent jau iš pažiūros, savimi pasitikintis. O aš – baikšti, su kiaurai permatomu kuklumu. Bet Kaunui patinka mano gėlėti sijonai. Tik vėliau sužinau, kad jis paprastas ir kad jame gyvena gerumo pilni žmonės, patys gyvenę kaime. O universitete išmokstu saviironijos – visa Lietuva juk iš kaimo... Bet kad skaudėtų jį paliekant, iš pradžių turiu šį miestą prisijaukinti. Kad Kauno trūktų kaip plaučių, jau pirmaisiais metais išmaišau visus įmanomus deguonies rezervatus: Ąžuolyną ir Mickevičiaus slėnį, Panemunę ir Pažaislį, vėliau – Kleboniškį. Ir net pati nejaučiu, kaip išsiplečia alveolės.

Nesigręžioju atgal. Gal dėl to, kad neskaudėtų, o gal kad jau išgedėta. Išmokau stipriai būti „čia“, įsivietinti naujose gatvėse ir miškuose. Tai malonė ar prakeiksmas? Nerimastingai laukiau, kada ateis diena, kai apims nežmoniškas ilgesys. Toks, kaip pirmąkart per vasaros mainus dviems mėnesiams išvažiavus į užsienį: tąkart it Kukutis ieškojau lietuviškų debesų, bet ir tie atrodė nesavi... Diena, kai pasiteisins visos baimės, bevertėmis pasirodys visos pastangos, kalnai – neperkopiami, o žemė per kieta suleist šaknims... Metai apsisuko, bet ta grėsminga diena taip ir neatėjo. Stebiu draugės dovanotą ir saulėje besimaudančią pilėją: vos tik ją persodinau, gėlė kaip mat išskėtė savo apskritą lapiją ir ištiesė stuburą, kuris pasirodė beesantis stipresnis nei atrodė.

2020 m.

- - -

Kūrinį įkvėpė Kaunas 2022 Istorijų festivalio  2020 kvietimas rašyti literatūros tekstus.