Projektas „RAMYBĖ“

Tai viena tipinio blokinio namo Nr. 43 istorija Kaune. Nors šis namas nėra paženklintas jokiomis memorialinėmis lentomis ar kitais svarbiais istoriniais įvykiais ir nesiekia tapti tikru architektūros memorialu, tačiau šis penkiaaukštis vertas pasakojimo, kaip bendruomenės gyvenimo ir kartu mano autobiografinės atminties įamžinimo paminklas. Tai vienos mažos socialinės grupės gyvenimo būdo pavyzdys autoritarinio režimo sąlygomis.

Kooperatyvo „Ramybė“ istorija prasidėjo dar 1965 m., kai Kaune kūrėsi naujas Dainavos rajonas ir vienai iš gatvių buvo suteiktas „Ramybės“* pavadinimas (ironiška, bet 1970 m. gatvės pavadinimas buvo pakeistas į ideologizuotą „LTSR 25-čio“, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jai buvo suteiktas Kovo 11-osios vardas). Šio tipinio šešiasdešimties butų blokinio namo gyventojai buvo atvykę iš įvairių Lietuvos vietovių, dažniausiai gavę kompensaciją už nusavintus namus ir jų žemę, kurioje buvo kuriami kolūkiai. Įmokėję pirminį įnašą, žmonės įsigijo taip vadinamą kooperatinį butą, už kurį dar ilgai teko mokėti, kol butai tapo jų nuosavybe. Tad šio namo naujakuriai gyveno didelėmis šeimomis (skirtingų kartų): tėvai, vaikai ir jų atžalos. Kadangi namo gyventojus siejo panašus likimas, jie įkūrė namo bendriją ir taip atsirado kooperatyvas „Ramybė“ pagal gatvės pavadinimą. Šis penkiaaukštis buvo apsuptyje tuo metu populiarių valdiškų namų* ir bendrabučių. Skirtingai nuo kaimyninių namų, kurių gyventojai sukrusdavo tvarkyti aplinką tik per visuotinę „lenininę talką“*, kooperatyvo „Ramybė“ gyventojai sąmoningai patys pradėjo kurti savo aplinką. Palaipsniui namo teritorija ėmė skirtis nuo kitų namų savo išpuoselėta aplinka: gėlės, alpinariumai, įvairių rūšių medžiai, pjaunama žolė, sutvarkyta vaikų žaidimo aikštelė, suoliukai. Ilgainiui namo aplinka tapo išskirtinė su savo aiški teritorija, kurią žymėdavo ir saugodavo kruopščiai karpomos gyvatvorės ir betoninėm plytelėm grįsti pėščiųjų takai, tarsi riboženkliai. Šiame name be tradicinių švenčių (Kūčių, Kalėdų, Velykų, Vėlinių, oficialiai tuo metu draudžiamų režimo), kooperatyve kūrėsi dar ir savos namo bendrijos tradicijos ir šventės. Viena iš įspūdingiausių bendriją vienijančių veiksnių buvo kooperatyvo įkūrimo minėjimai. Pirmasis buvo švenčiamas suėjus 5-riems metams, vėliau švenčiamos 10 ir 15 metų sukaktys. Taigi, visa namo bendruomenė kartu švęsdavo namo įkūrimo jubiliejų. Prisimenu, tai būdavo išskirtinės dienos, kai visi namo gyventojai, kas su savo automobiliais, kas nuomuotu autobusu šeimomis vykdavo į kurio nors namo gyventojo dar išlikusią tėviškę. Išvykos vykdavo keletą dienų, būdavo rengiamos vaišės, vakariniai šokiai, organizuojamos ekskursijos po svarbias Lietuvai istorines vietas, sąmoningai užmirštas sovietmečio. Tai leisdavo pasijausti bendruomenei esant vieningai, nepamiršti savo krašto istorijos ir draugiškai gyventi kartu. Per savo namo aplinkos puoselėjimą ir kuriamą dizainą buvo viešai demonstruojami draudžiami patriotiniai jausmai: dominavo trys nepriklausomos Lietuvos vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona. Šiomis spalvomis buvo dekoruojama viskas: pvz., suoliukai – geltonas, žalias, raudonas, laiptinių grindys tarsi kilimai su pakraščiuose tautinėmis juostomis, trijų spalvų pašto dėžutės, dekoratyvinės gėlių apsaugos tvorelės ir t.t. Taip sukurtoje aplinkoje užaugo kelios kartos. Šiame penkiaaukštyje užaugau ir aš...

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kooperatyvo pirmininkas, buvęs tremtinys, mano krikšto tėvas Albinas Staugaitis mūsų namo rūsyje buvo įsirengęs dirbtuvėlę, kurioje sumeistravojo kryžių, kurį vėliau pastatė kieme netoli vaikų smėlio dėžės, šalia taip pat atsirado ir stiebas Lietuvos valstybinei vėliavai iškelti. Pagaliau buvo užbaigta mūsų penkiaaukščio namo aplinkos kūrimo vizija, kuri priartėjo prie lietuviško vienkiemio ikonografinio įvaizdžio – namas, tvorelė, medis, gėlės, medinis kryžius... Bėgo metai, medžiai suaugo, daug namo gyventojų pasikeitė, dalis senųjų gyventojų mirė, tačiau čia vis dar jaučiama praeities bendruomenę jungusi dvasia, kasmet švenčiamos Žolinės, tvarkomas kiemas... Kartais ten atvykstu aplankyti savo šeimos, mamos, sesers, sūnėnų, o kartu aplankau ir savo „tėviškę“.

Kaip nebūtų paradoksalu, aptariama namo bendruomenė, tęsdama iki okupacinės Lietuvos kultūrines tradicijas, savo pastangomis sukūrė tokią gyvenamą aplinką, kuri liko tik to laiko sovietinės socialinės ideologijos utopijose. Sovietinis režimas, nuvertindamas ir naikindamas „lietuviškumo“ ir nepriklausomos Lietuvos paveldą, nuolat provokavo tam tikrą tautinį patriotizmą. Šio namo bendrijos gyventojų istorija išliks atmintyje kaip vienas iš sovietinės epochos kolektyvinio gyvenimo pavyzdžių.

Dainius Liškevičius, 2014