Laikotarpis 136Atminties vietos

Alvydas Vaitkevičius: trumpai apie S.

Rimantas: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų.

1 nuotrauka.Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.): Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais.

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą.

Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.): Visi ant to paties liūto!

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės:Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

Neringa: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.

Žilvinas: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų.

Liucija: prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti.

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

Liucija: atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių.

Siegfried: „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką.

Tado Ivanausko progimnazija

„Namas, kuriame aš gyvenau“ - pasakoja skulptorius Robertas Antinis.

Pastorius Vladimiras Sereda: "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės.

K.