ATMINTIES BIURAS: Y. GLEZER-KRAKINOVSKY

Mano vardas Ya'arit Glezer-Krakinovsky, gimiau 1947 m. Kaune.
Mano tėvai – mama Rivka Discant ir tėvas Pinia Krakinovsky (Krakinovskis) – taip pat buvo kilę iš Kauno. Turiu vieną jaunesnį brolį Moshe. Gyvenome pačiame Kauno centre, Laisvės alėjoje. Tai buvo 3 kambarių butas, kuriame kartu gyveno dar 3 šeimos. Visi kaimynai buvo Holokaustą išgyvenę žmonės, kuriuos mano tėvai įsileido į butą, nes jie neturėjo šeimos ir neturėjo kur gyventi.

Mano mama Rivka Discant buvo vyriausia šeimoje ir turėjo tris jaunesnius brolius. Prieš karą ji išvyko į Italiją, ten Pizos universitete pradėjo studijuoti mediciną, bet Musolinis privertė ją palikti tą šalį.

Mano tėvas ir mama neturėjo galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą. 1941 m. mano tėvui buvo 18 metų ir jis būtų pradėjęs studijuoti, bet vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir jis nespėjo įstoti į aukštąją mokyklą. Tik praėjus metams po karo grįžo studijuoti. Prisimenu, kaip kartu baigėme mokslus – aš mokyklą, o mano tėvai – kolegiją (tuometinį Maisto gamybos technikumą). Iki šiol prisimenu, kaip tėvas už mamą piešė visus piešinius, o mama jam rašė sudėtis lietuvių kalba.

Jie abu dirbo tabako fabrikuose „Kova“ ir „Taika“ Kaune, o mūsų namuose visada galėjai rasti cigarečių, nes jie buvo tikrai intensyvūs rūkaliai.

Aš mokiausi mokykloje Kaune, kur mokomoji kalba buvo rusų (dabar – Kauno Aleksandro Puškino gimnazija). Namuose mes kalbėjome rusiškai, o mano tėvai tarpusavyje kalbėjo jidiš, bet kai nenorėjo, kad suprasčiau, apie ką jie kalba, pereidavo prie hebrajų kalbos.

Vėliau persikėlėme į kitą butą, kuris buvo priešais Karo muziejų (dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejus), ir ten praleisdavome daug laiko. Žiemą ten stovėdavo centrinė miesto Kalėdų eglutė ir sniego kalnas rogutėms. Ne visada turėdavome rogutes, todėl naudodavome faneros lakštus ir mėgaudavomės kiekviena slydimo akimirka.

Manau, Kaune nėra šeimos, kurios vaikai nebūtų fotografavęsi ant muziejaus liūtų skulptūrų ar šalia jų. Po daugelio metų, kai lankiausi Kaune, negalėjau atsispirti nusifotografuoti prie liūtų (žinoma, savo amžiuje negalėjau ant jų užlipti).

Baigusi mokyklą išvažiavau į universitetą mokytis pedagogikos. Vidurinėje mokykloje dirbau 35 metus, o dabar esu pensijoje.

Mūsų šeima nebuvo religinga, o žydų šventes švęsdavome labai netradiciškai. Per Pesachą valgėme macus, bet nesilaikėme reikiamos tvarkos.

Taip pat prisimenu, kad per Sukoto šventę mes, jaunuoliai, eidavome į sinagogą, o ten mums dovanodavo vėliavas, gausiai papuoštas auksu, sidabru ir kažkokiais rašmenimis. Prisimenu, atėjau vėlai, o vėliavėlių jau nebebuvo likę. Taigi man davė labai paprastą vėliavą – mėlyną ir baltą. Žinoma, buvau labai nusivylusi. O tada mama labai tyliai paaiškino, kad gavau pačią brangiausią vėliavą – Izraelio valstybės vėliavą. Tai turbūt buvo pirmas kartas, kai kai sužinojau apie tėvų mintis vykti į Izraelį.

Chanukos šventę švęsdavome su draugais, ruošdavome tradicines „latkes“. Mes žaidėme „sukutį“, o tėvai dainavo Chanukos dainas jidiš ir hebrajų kalbomis. Tačiau kartu su tuo mūsų šeimoje Kalėdos taip pat buvo labai ypatinga diena. Tą dieną eidavome į IX-ąjį fortą ir ten susitikdavome su keliais dar gyvais pabėgėliais – tokiais kaip mano tėvas. Tuomet prie mūsų prie stalo prisijungdavo tie, kurie buvo atvykę iš kitų miestų, ir jie daug kalbėdavo apie praeitį. Sakinys „O ar prisimenate...“ atverdavo daugybę prisiminimų.

Sėdėdavau ir klausydavausi pasakojimų apie tą pabėgimą, apie kruopštų pasiruošimą jam ir jo eigą. Iki šiol prisimenu nuostabos, susižavėjimo jausmą ir jaudulį, kai išgirdau šios istorijos detales. Tėvai ir jų draugai taip pat pasakojo apie dienas miške, praleistas būnant partizanais.

Ir čia turiu paaiškinti savo vardo reikšmę, nes jis Lietuvoje skambėjo labai keistai. Bet tam turiu grįžti prie savo tėvų pasakojimo prieš Holokaustą ir jo metu.

Mano senelis iš motinos pusės Moshe Discant (Moisejus Diskantas) buvo hebrajų kalbos mokytojas ir poetas. Eilėraščiuose, kuriuos jis rašė jidiš ir hebrajų kalbomis, ji apibūdino geto kalinių gyvenimą. Jo eilėraščiai buvo žinomi gete. Kai kurie iš jų buvo išsaugoti ir publikuoti po karo (leidinyje „Yahadut Lita. Lithuanian Memorial Book, 1959–1960“ (hebrajų k.). Mano mama baigė hebrajų mokyklą, todėl laisvai kalbėjo hebrajiškai, taip pat jidiš – šia kalba jie kalbėjo namuose.

Karo pradžioje mano tėvo ir mamos šeimos buvo įkalintos gete. Abi mano močiutės ir senelis iš motinos pusės buvo nužudyti. Du mano dėdės – mamos broliai – krito Raudonosios armijos gretose: Isaak Discant (Izaokas Diskantas) pirmosiomis okupacijos dienomis, o Aizik Discant (Aizikas Diskantas) beveik okupacijos pabaigoje – 1944 m. netoli Tauragės miesto.

Mano tėvas ir dėdė Aba Discant (Diskantas) buvo sugauti, kai ėjo į mišką pas partizanus. Po kankinimų kalėjime jie buvo išsiųsti į IX-ąjį fortą.

Ir čia noriu papasakoti apie jų nepaprastą pabėgimą, kai visiems 64 kaliniams, kurių darbas buvo iškasti iš duobių nužudytųjų kūnus ir juos sudeginti, pavyko pabėgti. Planas buvo neįtikėtinas, bet, nepaisant visų aplinkybių, jis buvo įgyvendintas. Mano tėvas Pinia Krakinovsky buvo vienas iš pagrindinių lyderių ruošiantis šiam planui. Jis išgręžė skyles metalinėse duryse. Jis dirbo ilgas valandas dieną, kai kaliniai buvo lauke – apsimetė sergantis. Tai buvo labai pavojinga, nes vokiečiai bet kurią dieną galėjo jį nužudyti. Tačiau gruodžio 24 d. jis baigė savo darbą – išgręžė apie 350 skylių ir tai leido kaliniams išeiti iš forto.

Po pabėgimo mano tėvas ir dėdė prisijungė prie partizanų Rūdninkų miške, tą vėliau padarė ir mano mama. Jų būrio pavadinimas buvo „Mirtis okupantams“.

Kai gimiau, tėvai man davė patį prasmingiausią vardą, nes „ya'ar“ hebrajiškai reiškia mišką. Kai po 10 metų gimė mano brolis, jis buvo pavadintas Moshe Discant (Moisejus Diskantas) – mūsų senelio vardu.

Tikiu, kad kartais žmogaus vardas turi įtakos jo likimui. Manau, kad būtent todėl pradėjau domėtis tuo, kas nutiko mano šeimai per Šoa. Kaip kažkur skaičiau, kiekvienoje Holokaustą išgyvenusių žmonių šeimoje vienas iš vaikų tampa atminimo žvake. Taip nutiko ir man. Tačiau iš tikrųjų sužinoti detales pradėjau gerokai per vėlai, kai liko nebedaug žmonių, kuriems galėčiau užduoti klausimus.

Pradėjau skaityti paskaitas, pasakoti savo šeimos istoriją Holokausto metu. Bet paskui supratau, kad to nepakanka, todėl pradėjau ieškoti medžiagos apie Šoa. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo geriau supratau, kad turiu sužinoti dar daug daugiau... Pradėjau lankyti įvairius kursus. Prisimenu, kaip keliavome į Lenkiją. Po kelerių metų pradėjau dirbti lektore su studentų grupėmis, atvykstančiomis į Izraelį dalyvauti seminaruose apie Šoa. O paskui buvau pakviesta vesti seminarus mokytojams Lietuvoje. Aš vis dar mokėjau lietuvių kalbą, todėl seminarai vyko lietuviškai, tačiau mano parengta medžiaga apie Vilniaus ir Kauno getą buvo rusų kalba.

Kiekvienais metais rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyksta grupė antrosios kartos išgyvenusiųjų – žmonių, kurių tėvai buvo litvakai – ir aplanko Panerius bei IX-ąjį fortą.

Nuo 1989 m., kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, mačiau daugybę pokyčių žmonių požiūryje į Šoa problemas (o jų yra daugybė). Ir noriu pacituoti viename minėjimų pasakytus žodžius: „Lietuva nebus laisva nuo praeities tol, kol nepripažins, kad ji įvyko“.

Šiandien esu išdidi 5 anūkų – 3 mergaičių ir 2 berniukų – močiutė, o mano vyriausioji anūkė po kelių mėnesių stos į kariuomenę. Prieš kelerius metus lankėmės Lietuvoje – mano vyresnysis sūnus su žmona ir vaikais, ir džiaugiuosi, kad galėjau juos nuvežti į visas vietas, kurios mane sieja su Lietuva.

Izraelis, 2021 m.

-

Daugiau apie Ya‘arit istoriją galima paskaityti čia.