Atminties biuras: V. Majorovas
Lietuvių-rusų kilmės Vladimiras Majorovas pasakoja apie vaikystę karo metais Rusijoje ir apsigyvenimą mamos gimtojoje šalyje Lietuvoje. Dalijasi pasakojimais apie brangias jaunystės vietas Kaune, pirmuosius mokytojus bei savo paties mokinius, kurie tapo garsiais muzikantais ir kompozitoriais bei apie legendomis apipintą savo butą, kuriame skambėdavo žymiausių Kauno atlikėjų balsai.
- - -
„Tėvelis dirbo mokytoju, buvo kaimo mokyklos direktorius. 1937 m. jį suėmė ir jam teko statyti Volgos-Dono kanalą. Kitaip sakant, jis buvo represuotas. Nežinia dėl ko. Faktiškai, dėl nieko. /.../ Tiksliau sakant, vienas žmogus norėjo užimti tą vietą, parašė į KGB ir atėmė tėvelį. Ir aš jo neatsimenu. Tik tiek, kad jis mane laiko ant rankų. Šitą jausmą atsimenu.“
- - -
„Per patį karą gyvenome kaime netoli Smolensko. Mačiau tą visą siaubą. Būdavo šviesu kaip dabar, dienos metu. Nuo tos ugnies, nuo visko. Dar vaikas buvau. Vokiečiai dukart per mus ėjo. Mano sesutei buvo trys metukai. Ir jai tuo metu labai skaudėjo pilvą. Ji verkė, vaikelis. Eina vokiečiai, visa šerenga, gaudo partizanus. Ir tas vokietys vienas, pagyvenęs. Jis turėjo dėžutę prie diržo. Medinę dėžutę, nedidelę. Išėmė saldainį ir davė tai mergytei.“
- - -
„Pirmasis mano mokytojas buvo dešimčia metų vyresnis mano brolis. Liepdavo groti hanoną, žinot, tokius pratimus. Po dvidešimt jų. O aš, suprantat, tingėjau. Visai nesiveržiau į muziką. Ant sienos kabojo toks laikrodis su švytuokle. Jis mano sako: „Kai rodyklė ateis į tą vietą, tada gali baigti groti“. Aš užlipdavau ant fortepijono, perstumdavau rodykles ir – pašol į kaimą. O kaime man buvo daug įdomiau negu prie to rojalio.“
- - -
„Daug praradau, sakyčiau, per nuovargį, bet, matyt, aš vis tik gana gabus, nes mokytoja mane labai pamilo. Mokytoja senutė tokia. Lingvienė. Gyveno, kur yra fontanas, Metropolis, šalia buvo tabako fabrikas. Kadangi nebuvo tilto, o žiemą eidavo ledai, aš negalėdavau namo pareiti. Todėl pas ją gyvenau. Turėjau vietelę ant grindų, miegodavau ten. Kada atėjo septinta klasė, ji mane perdavė kitai mokytojai - Marijai Alšlebėnaitei. Ji gyveno P. Višinskio gatvėj, tiesiai priešais Prisikėlimo bažnyčią. Pas ją mokiausi dvejus metus. Ir pasakysiu – tai, ką man ji davė, man niekas kitas nedavė. Ir konservatorijoj netgi.“
- - -
„Legenda, tai kokia čia legenda... Susirinkdavo pas mus žmonės, kurie dirba muzikos mokyklose arba dainininkai. Tokia buvo Chmieliauskaitė Teresė, dabar ji jau senutė. Labai gera dainininkė. Mes su ja repetuodavom čia. Ateidavo draugai iš Gruodžio muzikos mokyklos. Andriuškevičius, pianistas, kur labai gerai improvizuoja. Susirinkdavom pas mus bute ir grodavom. Arba mes su žmona grodavom, repetuodavom. Buvo netgi taip - repetavome praviromis durimis. Ir girdime, kaip kažkas ploja iš kiemo.“
- - -
Vladimiras Majorovas
Vladimiras – mokytojų lietuvės Barboros Stanislovos ir ruso Mirono Fiodoravičiaus sūnus – gimė 1934 m. Vos trejų netekęs tėčio su mama ir vyresniu broliu bei jaunesniąja seserimi gyveno jo gimtinėje – karo niokojamoje Smolensko apskrityje. Ten pirmą kartą akistatoje susidūrė su mirtimi, kai vienas vokiečių karininkas vos nenušovė jo mamos. Pasibaigus karui šeima atsikraustė į Kauną, į Panemunę, kur ir prabėgo visa Vladimiro vaikystė. Iš pradžių nekalbėjęs lietuviškai, kalbos greitai išmoko iš savo kiemo draugų. Taip pat, kaip ir groti pianinu. Lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti pas savo brolį, mokytojas Lingvienę ir Alšlebėnaitę. Vėliau įstojo į konservatoriją, kur susipažino su būsima žmona, taip pat muzikante Olga. Drauge Majorovai muzikuoja ligšiol.
Interviu data 2018-09-10