Atminties biuras: S. Užupienė

Salomėja Piliponytė-Užupienė gimė 1928 m. Mackūnų kaime, Rumšiškių valsčiuje (dab. Kaišiadorių apskr.), ūkininkų Bernardo ir Onos Piliponių šeimoje. Kartu augo du broliai – Alfonsas ir Bronius – ir trys seserys – Marytė, Aldona ir Valerija. Šeima gyveno kukliai, sunkiai dirbo savo turimą plotelį žemės.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir priartėjus frontui šeima buvo priversta palikti namus ir slapstytis miške. Grįžę rado tik namo nuodėgulius – pastogę teko statyti iš naujo. Tačiau šeima kartu buvo neilgai. Salomėja labai greitai neteko tėčio ir mamos, galiausiai nebaigtuose atstatyti namuose liko tik dviese su seserimi.
Prie rezistencinio judėjimo Salomėja (slapyvardis - Rūta) prisidėjo būdama dar labai jauna –ryšininke tapo 1946 m. pradžioje, o 1947 m. – ir partizane. Aštuoniolikos metų susilaukė dukrytės, tačiau auginti jos negalėjo – teko slapstytis nuo saugumiečių. 1948 m. Salomėja buvo areštuota, žiauriai kankinama, ir, galiausiai išvežta į Krasnojarsko kraštą, Taišeto specialųjį lagerį. Į Lietuvą grįžo tik 1956 m. ir apsigyveno Kaune. Visą laiką lageryje ir vėliau Lietuvoje Salomėja nenustojo ieškoti savo dukters – ją surado tik po 50 metų...

- - - 

Mūsų kaimas buvo labai gražus. Dabar jo jau nelikę. Likusios tik dvi atsikėlusių žmonių trobos – vargu, ar jie žino Mackūnų kaimo istroiją. Vienintelis mūsų šeimos palikimas ten – kapai, kuriuose palaidoti mūsų tėvai ir artimieji.
Mano amžiaus žmonių jau nesutinku, bet yra vaikai, anūkai, proanūkiai... Malonu susitikti su jais ir papasakoti jiems mūsų istoriją. Apie sunkų pragyventą gyvenimą. Mane į tas vietas šaukia tėviškės ilgesys, graži gamta ir jaunystės prisiminimai. Gyvenimą Mackūnuose matau kaip per miglą – ten mane lydėjo skaudūs išgyvenimai, artimųjų netektys. Apskritai, gyvenome labai sunkiai. Neturėjome nei gražių rūbų, batų, jokių telefonų, televizorių, nebent radiją... Ir tai ne visi.

Kai buvome maži vaikai, buvo sunku gyventi. Turėjome dvylika hektarų žemės, ji buvo labai prasta, pusė dirbamos, o pusė – tiesiog pelkės. Mama giedojo bažnyčios chore, laidotuvėse, turėjo labai gerą balsą, mokėjo keturias kalbas. Labai padėdavo žmonėms, priimdinėdavo gimdyves. Nebuvo baigusi mokslų, tačiau buvo mokyta savo mamos privačiai. Tad mano mama gražiai skaitė, rašė – net ir kitiems žmonėms padėdavo rašyti laiškus, pareiškimus. Mums sekdavo pasakas... Ji buvo nuostabi mama. Vėliau susipažino su tėveliu. Tėvelis buvo iš Kaišiadorių rajono, Vaitiekūnų kaimo. Tėvai susituokė būdami dvidešimt dviejų, Telšių Vyskupijoje.

Gyvenome mediniame namelyje, dviejų galų. Buvo vienas didelis kambarys, rusiškas pečius, ant kurio virdavo valgyti. Vėliau tėvai pasistatė plytą. Lankiau mokyklą – iki jos kasdien turėdavau eiti tris kilometrus. Parėjus reikėdavo paruošti malkų pečiui kūrenti. Brolis su tėvu dirbdavo: pjaudavo, kapodavo malkas, girdydavo gyvulius... Visi nuo mažens dirbome sunkiai. Vakare mamytė ruošdavo valgyti. Dažniausiai kaime valgydavome bulves, kopūstus ir burokus. Kad laukdami vakarienės ir pavargę po darbų neužmigtume, mamytė sekdavo pasakas. Dabar gailiuosi, kad nesugebėjau jų užsirašyti...

Tėvai buvo labai tikintys. Visi buvome pakrikštyti bažnyčioje, sulaukus 10 metų – ėjome Komunijos. Nuo mūsų namų iki Rumšiškių bažnyčios buvo dvylika kilometrų. Kiekvieną sekmadienį į ją važiuodavom su arkliais. Ir vėliau visi tuokdavosi bažnyčioje – nepamenu, kad kas nors būtų gyvenęs be santuokos.
Mes, vaikai, buvome labai draugiški, turėjome tik vieną laisvadienį – sekmadienį, kuomet galėdavome susitikti ir žaisti išgalvotus žaidimus. Susitikdavome mūsų ir gretimų kaimų vaikai. Vyresni jaunuoliai rengdavo vakarones, šokius iki vėlyvo vakaro.

Kai prasidėjo karas, jau buvau ketvirtoje klasėje. Per darbų pamoką su mokytoja per langus pamatėm, kaip tankai eina per laukus, klampoja šlapiomis žemėmis ir dirvonais. Mokytojai pabiro ašaros, ir ji mums pasakė, kad okupuoja mūsų žemę. Tada visi kartu su ja pradėjome verkti. Grįžę namo išgirdom – Lietuvą okupavo rusai ir pabėgo mūsų prezidentas Smetona. Buvome maži, nesupratome, kas vyksta... Vėliau stebėdavome, kaip kareiviai verdasi valgyti, būdavo įdomu pažiūrėt, kaip jie apsirengę...

Kai užėjo rusai, tuomet kaimuose prasidėjo ir išgėrinėjimai, ir nesutarimai šeimose. Mums pradėjo drausti lankytis bažnyčioje, švęsti šventes, sumažino algas, reikalavo duoklės – grūdų, gyvulių, pradėjo tremti žmones, atiminėti žemę iš tų, kurie buvo turtingesni ir duoti tiems, kurie buvo palankūs rusų valdžiai... Žmonėms gyvenimas tapo dar sunkesnis. Jie pradėjo vogti iš fabrikų, valgyklų – kad tik galėtų išgyventi. Rusai uždarė mokyklas, pradėjo drausti viską, kas lietuviška. Ateidavo į namus, nukabindavo šventus paveikslus ir vietoj jų iškabindavo rusiškus – su Stalinu ir Leninu.
1941 m. vokiečiai išvijo rusus ir tapo šeimininkais. Vokiečių okupacijos mes taip skaudžiai nepajutome, galvojome, jie mus išgelbės... Vokiečiai su rusais keitėsi pozicijomis kelis sykius. Galiausiai, tėvai per radiją išgirdo, kad rusai veja vokiečius nuo Maskvos atgal. Tada pradėjom girdėti dundėjimą ir patrankų šaudymą. Visi išėjome slapstytis į mišką. Taip prabuvome dvi savaites. Išsimaitinome, nes kartu buvom pasiėmę gyvulius...

Tuo metu vyrus pradėjo šaukti į kariuomenę ir vežti į frontą. Žmonės pajuto, kad reikia gelbėtis nuo rusų žiaurumo. Vyresni karininkai šauliai, kurie buvo tarnavę Smetonos kariuomenėje, pradėjo organizuoti pasipriešinimo būrius. Jaunimas jungėsi prie jų, rinko ginklus, kuriuos buvo palikę vokiečiai. Prasidėjo kova tarp partizanų ir rusų. Prie jų prisidėjo ir kai kurie lietuviai – vadinami stribai. Jie buvo aršesni už rusus. Į kovą ėjo ne tik vaikinai, bet ir merginos, kurios daugiausia buvo ryšininkės, rėmėjos ir partizanės.

Mūsų jaunimas nežinojo gero gyvenimo, buvome vargingi. Lietuvos laiku buvome labai draugiški, mylėjome savo tėvynę ir vieni kitus. Buvo toks didelis meilės ir gerumo jausmas. Nejautėme baimės. Buvome prisiekę geriau žūti nei pasiduoti gyvi. Kai pradėdavo šaudyti miške, įlįsdavome į bunkerius. O kai nustodavo, išlipdavome – ir vėl viskas buvo paprasta. Ir juokėmės, ir žaidėme...

Mano brolis taip pat buvo šaukiamas į kariuomenę – pirmiausia slapstėsi, vėliau susirinko savo daiktus ir neklausęs tėvų išvažiavo į Vilnių. Mama verkė, aš taip pat nenorėjau, kad jis išvažiuotų. Bet veltui. Praėjus porai savaičių gavome iš jo laišką: „Tėveli ir mamyte, atleiskite, atvežkite man duonos ir bulvių...“ Brolis įsidarbino vidaus reikalų milicijoje. Gatvėje reguliuodavo eismą – tuo metu šviesoforų dar nebūdavo. Nors patys nelabai turėjome ką valgyti, nusprendėme nuvežti broliui maisto. Tuo metu kelionė į Vilnių būdavo labai sunki ir užtrukdavo bent tris dienas. Valdiškų traukinių nebuvo, tik kariški, kurie važiuodavo reisu Berlynas-Maskva. Iš Vokietijos gabendavo visokius žmonių ir valdžios daiktus – tankus, mašinas, indus, puodus, drabužius, maisto produktus, kitokias smulkmenas. Kariškiai stotelėse visa tai pardavinėdavo. Traukinys dažnai sustodavo ir stovėdavo labai ilgai. Tai sustodavo, tai vėl pajudėdavo... Civiliams žmonėms jais važinėti drausdavo – turėdavai slapta įsikabinti ir važiuoti... Iš pradžių į Vilnių važinėjo tėvelis, tačiau tuomet nebuvo kam dirbti darbų namuose. Tad išvažiavau aš. Buvau labai jauna, neturėjau nei kuo apsirengti, nei kuo apsiauti. Tik iš storų siūlų buvau nusimezgusi vadinamas čiampes – vilnones kojines. Pas mus buvo pašalę, tad su jomis buvo visai gerai eiti. Bet Vilniuje visur buvo sniego, šlapia... Dieve mano... Per tą šlapią sniegą ėjau pas brolį nešdama maisto ryšulį. Jis gyveno Totorių gatvėje. Ten sušilau ir kitą dieną turėjau važiuoti namo. Laimei, vienas milicininkas turėjo senus batukus – davė man apsiauti. Atgal jau važiavau laiminga – su batais.

Praėjus frontui, grįžome iš miško. Radome tuščią žemę – visas kaimas buvo sudegintas, testovėjo 2 namai. Buvome didelė šeima – septyni žmonės tuščiame lauke... Tad apsistojome prie pat miško. Pradėjome rūpintis, kur gyventi.
Vokiečių bunkeriuose radome baldų, spintų, lovų, stalų, fanieros gabalų. Iš jų tėvelis sukalė būdelę. Džiaugėmės, kad ji padėjo apsisaugoti nuo lietaus ir vėjo. Dar rinkome senas sudegusias plytas ir pastatėme krosnelę maistui išsivirti. O mes su tėveliu važiuodavome į mišką su arkliais ir vežimu pjauti medžių. Tai darėme rankiniu pjūklu. Parsivežėme tiek, kad užtektų ir tvartui, ir kluonui. Taip pat pasamdėme du darbininkus statyti namą. Iki rudens pastatėme visai neblogą namą, trūko tik lubų ir grindų. Bet tam reikėjo lentų iš lentpjūvės. Tad išvažiavome į Kaišiadorių lentpjūvę.
Važiuojant namo mus užklupo didelė nelaimė. Buvo naktis, lynojo. Tėvelis važiavo pirmas. Staiga išgirdau trenksmą ir pamačiau ugnies bei dūmų stulpą. Išsigandęs arklys mane su visu vežimu apvertė. Išsikapsčiau iš tų lentų ir spengiančioje tyloje pradėjau šaukti tėvelį. Niekas neatsiliepė. Supratau, kad mano drąsuolis tėvelis negyvas... Jo vežimas su rąstais užvažiavo ant minos. Nurėpliojau iki tėvelio vežimo, ten buvo didžiausia duobė. Ir šilta žemė... Pagalvojau, kad ten guli sudraskytas mano tėvelis... Pasirodė žmonės su žibintais, apšvietė duobę, bet tėvelio ten nebuvo. Jį radau už kokių 100 metrų... Gulėjo mažame griovelyje, kapišonas dengė jo veidą. Patraukiau kapišoną, jo lūpos sujudėjo, dar norėjo kažką man pasakyti. Bet užgeso mano tėvelio gyvybė. Girdėjau graudų arklių žvengimą pievose – jiedu stovėjo susiglaudę. Nuėmiau jų pakinklius – namo parėjo patys...

Netoliese vyko laidotuvės, tad žmonės man padėjo paguldyti tėvelio kūną į vežimą. Parvežiau jį namo pas mamą. Apsikabinome ir verkėme. Po bombardavimų buvo išlikę du kaimynų namai. Paprašėme viename iš jų pašarvoti tėvelį. Taip likome be jo... Jam buvo tik 46 metai. Tai buvo 1946 m. spalio 16 diena. Nuo to laiko dirbome visus vyriškus ir moteriškus darbus, su plūgu arėm žemę, šienavom. Taip pamažu slinkome pirmyn.

Bet mama pradėjo sunkiai sirgti ir mūsų gyvenimas tapo dar sunkesnis. Darbininkams už namo statymą buvome atidavę grūdus, tad pačios nebeturėjome kuo apsėti laukus. Tuomet mama su brolio žmona pasikinkė arklius ir išvažiavo ubagauti – prašyti turtingesnių žmonių grūdų. Nors mama blogai jautėsi, vis tiek išvažiavo. Žmonės padėjo, mes džiaugėmės...
Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Netikėtai sužinojau, kad mano mama mirė tą naktį, kai nakvojau pas jos pusseserę. Mane apėmė siaubas – tekina bėgau namo, kojos pynėsi... Kai parbėgau, mama jau buvo pašarvota. Palaidojome. Didžiausias skausmas – vaikų raudos... Bet kapai negyvi. Likome gyventi tik aš ir jauniausia sesutė. Tuomet jai buvo devyni, o man – penkiolika metų... Nuolat galvojau: „Ką dabar daryti, kaip toliau gyventi?...“

Pradėjau eiti dirbti pas žmones, ganydavau karves, kasdavau bulves. Už darbą gaudavau pintinę bulvių. Jas labai taupydavau. Su sesute suvalgydavome tik po dvi bulves ir gabalėlį duonos. Taip pat gaudavome grūdų iš žmonių. Laisvesniu laiku eidavome uogauti, grybauti. Važiuodavau į Jonavą, parduodavau tas uogas ir grybus, nupirkdavau druskos, cukraus, žibalo... Kad turėtume bent šiek tiek. Ramybės tuo metu jau nebuvo, vyko arši kova tarp partizanų ir rusų. Gyvenimas buvo labai sudėtingas. Partizanai ateidavo naktimis. O stribai – dienomis. Nežinojome, kada, kur ir kas galėtų nutikti... Prie ryšininkavimo gyvenimas privedė pats. Vyrai išeidavo į mišką ir tapdavo partizanais, o visos merginos daugiausiai būdavo ryšininkės. Taip ėjo laikas – pradėjau draugauti su partizanu ir būdama aštuoniolikos metų pastojau. Susilaukiau dukrytės, ją slapta pakrikštijome Birute. Deja, mano draugas greitai žuvo... Sesuo man labai padėjo ir viskas būtų buvę gerai. Bet pas mane vis dažniau ateidavo partizanai ir stribai greitai ėmė mane įtarinėti. Vieną kartą iš Rumšiškių atvažiavo saugumiečių viršininkas ir man pasakė: „Pasirašyk mums dirbti, o jei ne – būsi areštuota.“ Man kaip koks perkūnas iš giedro dangaus... Davė savaitę laiko pagalvoti. Vėliau atėjo partizanai ir aš jiems viską papasakojau, kas nutiko. Jie pažadėjo man padėti. Surado mano mergaitei laikiną globą pas rusus kaime. Man parūpino dokumentus svetima pavarde. Tada daviau priesaiką kovoti už tėvynę, gavau Rūtos slapyvardį. Ir išėjau.

Partizanės duona nebuvo saldi. Visą žiemą bunkeryje prabuvome penkiese – į paviršių neišlindome. Nebent naktį, prispyrus reikalui. Kadangi buvau ryšininkė-partizanė, daugiausiai rūpindavausi „ryšiais su visuomene“, žinučių ir dokumentų perdavimu, tačiau teko ir nuo kulkų bėgti, būti sužeistai... Turėjau ir ginklą. Kai gavau dokumentus, perėjome į kitą bunkerį. Ten buvo daugiau partizanų. Tuo metu apygardos vado pavaduotojas Vėjas mums pranešė, kad Kaune bus visos Lietuvos partizanų susirinkimas. Jis perspėjo, kad keletas jų bus su rusiškomis uniformomis. Man iš karto kilo įtarimas. Tai turėjo įvykti 1948 m. rugsėjo 16 dieną. Iš ryto atsikėlėme, Tarbūnienė su Grenda išėjo į susitikimą, bet prižadėjo grįžti. Ir aš likau laukti jų. Laukiau labai ilgai. Mane buvo apėmęs jausmas, kad nereikėjo eiti... Vėliau sužinojau, kad tie, kurie nuėjo – visi buvo sušaudyti. Likom tik Ožeraitis, Putinas ir aš.

Išvažiavau į Vilnių, gavau ten butą ir galiausiai pas mane atvažiavo sesuo. Abidvi išvažiavome ieškoti mano dukros, nes žinojau, kad ją stribai atidavė į vaikų namus. Rugsėjo 21 d. išvažiavome į Kauną, Vilijampolės kūdikių namus. Ieškojau savo mergaitės pas gydytoją, pas direktorių, apžiūrėjom visus vaikus... Visi vienodi, plikai nukirpti ir tamsiai rudais chalatėliais. Neradau savo mergaitės... Tą vakarą mes su seserimi nakvojome atskirai. Mane areštavo keturi milicininkai ir išsivežė į Kaišiadoris. Čia prasidėjo mano tolimas kelias į Sibirą.
Mane tardė ir laikė vienutėje. Visą laiką sakė, kad man skirta dvidešimt penkeri metai bausmės. Iš pradžių sėdėjau Vilniuje. Ten požemyje mane laikė ilgai. Galiausiai perskaitė nuosprendį, kad esu nuteista dešimčiai metų kalėjimo ir penkiems trėmimo. Mane išvežė į Krasnojarsko apskritį, Taišeto lagerį.

Lageryje prabuvau aštuonerius metus kaip politinė kalinė. Kai atvažiavom, pirmas darbas buvo skaldyti akmenis. Turėjome gabalais suskaldyti ir sukrauti. Norma buvo du kubai. Gaudavome 650 gramų duonos, sriubos ir košės. Gyvenome barake, viduryje buvo geležinis pečiukas... Kai atsikeldavome ryte, langai būdavo prišalę. Eidavome į darbą, parėję pavalgydavom, pasimelsdavom, o kartais susieidavome visos ir dainuodavome.
Vėliau susidraugavau ir užmezgiau ryšį su rusų gydytoja. Vieną kartą numezgiau jai megztinį. Ji buvo labai patenkinta. Ji man daug padėjo – fiktyviai nustatė liaukų džiovą, atsiguliau į ligoninę porai savaičių. Ten atsigavau. Vėliau susipažinau su pagrindine kalėjimo viršininke ir ji man davė darbo. Megzdavau arba siuvinėdavau.. Atėjo laikas, kai ji baigė savo bausmę, ir aš užėmiau jos vietą. Ten prabuvau iki bausmės galo. O mirus Stalinui iš karto išsilaisvinome. Išėjus iš kalėjimo man davė kambarėlį, kur gyvenau su dviem ukrainietėmis. Aš toliau ėjau dirbti į kalėjimą.

Grįžusi į Lietuvą apsigyvenau mirusios sesers kambariukuose prie pat soboro Kaune. Čia buvo mano naujo gyvenimo pradžia... Ji buvo labai sunki. Įsidarbinau „Audimo“ fabrike, susituokiau su vyru 1958 m. Susilaukėme sūnaus ir dukros. Gyvenimas prašviesėjo tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Savo mergaitės ieškojau penkiasdešimt metų... Su rašytoju Abramavičiumi parašėme į Kauno dienos laikraštį. Atsiliepė trys moterys. Dvi iš karto atkrito, o su trečia susitarėme, kad eisime tirtis. Mums nustatė giminystės ryšį – tai buvo mano dukra. Persirašėme pavardes, sutvarkėm dokumentus. Parašiau pareiškimą, ir Seimas galiausiai pripažino, kad aš – buvusi politinė kalinė, kad iš manęs buvo atimta mergaitė ir kad ji tikrai mano dukra. Ir tada jau mes užmezgėme ryšį... Pasirodo, kad ji vaikų namuose prabuvo tik šešias dienas, vėliau gyveno Livintuose, pakeistu – rusišku – vardu ir pavarde, gimimo metais. Ją buvo įdukrinus moteris, kuri sėdėjo kalėjime už spekuliaciją. Mano dukrą augino tos moters tėvai.

- - -

Interviu data: 2020 m. rugpjūčio 20 d.
Ringaudai