Atminties biuras: S. Dovydaitis

Partizanas Stasys Dovydaitis pasakoja apie 1956 m. Vėlinių įvykius Kauno senosiose kapinėse.

Aš esu Vasario 16-osios signatarų klubo narys.
Mano tėvo brolis, profesorius Pranas Dovydaitis – Vasario 16-osios akto signataras, „Aušros“ gimnazijos direktorius, dėstęs VDU teologijos fakultete, vienas iš tuometinės darbininkų partijos įsteigėjų. Vaikystėje mes labai dažnai pas jį būdavome Kaune.

Kauno senosiose kapinėse ypatingą įspūdį man darė lakūnų kapai, jie dabar perkelti į Seniavos kapines.
Čia vyravo betoniniai pilki kryželiai, o lakūnų antkapiai buvo labai puošnūs, aukšti, šviesaus marmuro, su propeleriais. Be to, šitose kapinėse palaidotas 1920 m. žuvęs pirmasis Lietuvos šaulių būrio vadas, kitas mano dėdė, Vincas Dovydaitis. Jis su Šaulių būriu gynė Valkininkus nuo lenkų. Visas eskadronas – apie šimtas lenkų – užpuolė tą kraštą, buvo smarkus susišaudymas. Dėdė dengė besitraukiančius mūsų vyrus ir žuvo tą bedarydamas. Jis iškilmingai palaidotas šiose kapinėse Kaune. Po mirties apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

Tada didelį įspūdį man paliko paminklas „Žuvusiems už tėvynę“, dabar jis jau atstatytas.
Turiu nuotrauką su savo jauniausiu broliu prie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejaus. Tai buvo rausvai pilko granito, apvalus mauzoliejus, su pusapvaliais laiptukais žemyn. Viduje, pamenu, buvo tamsu. Jau žinojau apie lakūnus – buvau gavęs iš prof. Prano Dovydaičio knygą „Sparnuoti lietuviai – Darius ir Girėnas“. Raudonas viršelis, nuostabus raudonas popierius, nuostabi knyga...

Mūsų namuose 1945 m. Pakaunėje buvo partizanų bunkeris.
Lukšą Skirmantą į užsienį pirmą kartą išlydėjau aš su tėvu. Dienos metu, paprastam vežime padarėme dvigubą dugninę, ten sukrovėme daugybę dokumentų, nuotraukų, tarp kurių atsigulė Lukša ir du apsauginiai partizanai su automatais.
Besimokydamas įkūriau pagrindinę „Aušros“ organizaciją antisovieckaja. Platindavau labai daug atsišaukimų, ypač Botanikos sode. Tėvas baiminosi, kad žūsiu, kad esu per jaunas. Tad su vienos geros mokytojos iš Armėniškų pagalba padarė man dokumentus ir išgrūdo iš miško į ryšių mokyklą Kaune, Ožeškienės gatvėje. Gavau paskyrimą į Kaišiadoris, ten atkūriau kovinę organizaciją „Aušra“. Mano tėvas ir motina jau buvo areštuoti...
1952 m. mane suėmė. Atsisakiau šnipinėti, atsidūriau griežto režimo brigadoje, gavau 10 metų kalėjimo Rusijoje. Ten buvo ir Ukrainos partizanai ir Baltarusijos. Dukart miriau ten, bet likau gyvas. Kaip dabar pamenu – lagerio numeris AM244-10. Išbuvau ten ne visus skirtus metus.

1956 m. grįžau ir papuoliau į peklą. Su broliu dalyvavau Vėlinių riaušėse, skirtose pagerbti Vengrijos sukilimą. Žinojom, kad ten žmonės renkasi, visas miestas žinojo. Jūs net negalit įsivaizduoti, kiek šitose kapinėse buvo žmonių. Mes su broliu stovėjome prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, degė daugybė žvakučių, o ypatingas šurmulys buvo prie paminklo „Žuvusiems už tėvynę“.
Kažkas iš šalikų sudėjo vėliavą ir ją iškėlė. Žmonės šaukė: mums reikia laisvės, mums reikia kovoti, mes palaikome Vengrijos kovą už laisvę. Žmonių tik daugėjo, daugėjo... Vienam žmogui milicininkai prieš pat mano nosį užlaužė rankas. Mano nervai neišlaikė, sakau: vyrai, mūsų tiek daug, ar mes leisim žmogų skriausti? Minia čiupo jį, išlaisvino iš milicininkų. Tuo metu jaučiu, kad jau mane tempia. Kažkoks komjaunuolis raudonu veidu, stambus toksai... Abi mano rankos užlaužtos, o aš tik grįžęs iš konclagerio, galvoju – dabar jau man galas. Vožiau jam per kepurę ir išsiplėšiau, mane tolyn nustūmė minia. Su broliu pasitarėm ir pasitraukėm atokiau, bet neišėjome iš kapinių.
Praėjo maždaug valanda. Minia „užsikūrė“ ir iš kapinių patraukė į centrą... Milicininkai bandė užtverti, bet žmonės prasiveržė. Joje buvo įvairūs žmonės, vyrai, moterys, jauni, vyresni... Jie patraukė Vytauto prospektu, tiesiog važiuojamąja gatvės dalimi. Visa gatvė buvo pilna žmonių, nesimatė galo... Aš ėjau priekyje visų, buvau aršus...
Priėjome milicijos valdybą Laisvės alėjos pradžioje – raudonkepuriai sukibę atitvėrė visą posūkį nuo pat kampo iki kampo. Kadangi ėjau pirmose eilėse, mane prispaudė prie tokio išsigandusio KGB-isto rudom akim. Jo akys laksto – to vaizdo nepamirštu iki šiol. Galiausiai plyšo ta milicininkų grandinė. O minia skandavo eidama per visą Laisvės alėją: „Laisvę Vengrijai! Laisvę Lietuvai!“ Šaukdami ėjome iki Liaudies deputatų tarybos pastato [dab. Kauno miesto savivaldybė]. Tuo metu beveik visi, gyvenę Laisvės alėjoje jau buvo ištremti, jų namuose daugiausia gyveno raudonieji. Jie vis atidarinėjo ir uždarinėjo langus. Galiausiai prie savivaldybės mus pasitiko dar viena grandinė milicininkų, šįkart jie buvo daug aršesni. Minia pradėjo retėti, nes iš aplinkinių gatvių žmones ėmė suiminėti. Mes taip pat patraukėme namo. Jaučiausi baisiai pakiliai, nežinau, kaip galima apibūdinti tą jausmą. Čia buvo kaip žibalas į ugnį, per visą Vytauto prospektą, Laisvės alėją... Ir minia tikrai buvo didelė.

1957 m. panašūs įvykiai kartojosi, aš ir vėl dalyvavau, deja, šį kartą visi milicininkai jau buvo ginkluoti... Pamenu, kaip jų šalmai blizgėjo nuo dulksnos. Jie mušė žmones su automatų buožėm. Galiausiai buvo nuspręsta likviduoti kapines.
Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvusiems už tėvynę“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų.

O 1988 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo dieną, buvo mestos milžiniškos jėgos, kad būtų užtikrinta ramybė ir dorovė tarybiniams žmonėms. Visų įmonių „aktyvas“ privalėjo ištisą savaitę budėti kapinėse. Jei neklystu, nuo vasario 12 d. iki 19 d. Žmonės turėjo rinktis mokykloje priešais kapines [dab. S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija]. Jiems liepė budėti, vaikščioti kapinėse grupėmis po tris, po keturis. Aš norėjau budėti būtent vasario 16 d. Ėjome ratais po kapines. O pertraukų metu mus vertė žiūrėti propagandinius filmus. Pamenu, vienas drąsus žmogus neištvėrė ir ėmė klausinėti, kokio velnio mes laiką gaištam, geriau būtume mokyklai remontą padarę... Ką mes turime daryti, atimti iš žmonių gėles, jeigu kas ateis? Ar į kapines gėlių negalima nešti?...

Interviu data 2019 m. balandžio mėn.

Daugiau apie Vėlinių įvykius skaitykite čia.