ATMINTIES BIURAS: R. KASMAUSKAS

Romualdas Kasmauskas pasakoja apie sudėtingą savo paauglystę karo metų Lietuvoje - kaip būdamas vos paauglys buvo suimtas - tiesiog už vaikišką smalsumą - ir kalinamas įvairiose vietose, tarp jų - IX forte Kaune.

Romualdas yra poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleido poezijos knygeles: „Sudeginti tiltai“ (1998), „Paskutinė kryžkelė“ (1999), „Devintoji banga“ (2000). 

---

Esu Romualdas Kasmauskas, gimiau 1928 m. Iki trisdešimties metų augau savo tėviškėje Baisogaloje, anksčiau priklaususiai Kėdainių apskričiai. Mano tėvas Jonas Kasmauskas buvo Komaro dvaro darbininkas – akmenimis grįsdavo kelius. Mama Elena Kasmauskienė kilusi nuo Dubysos, Žaiginių miestelio.
Komaro dvare kambarine dirbo ir mano sesuo Marytė. Deja, ji mirė labai jauna, vos aštuoniolikos – 1942 m. susirgo difterija, o vaistų nuo šios ligos tuo metu nebuvo.
Mokyklą baigiau Baisogaloje – viename suole sėdėjau su žinomu poetu Vytautu Blože. Vėliau mokiausi Žemės ūkio akademijoje ir tapau agronomu-ekonomistu.

Teko iš arti matyti visas tris okupacijas Lietuvoje. 1940 m., būdamas vos dvylikos metų paauglys mačiau, kaip rusų kariuomenė įžengė į Lietuvą, į Baisogalą ir ją okupavo. Tuo metu karas dar nebuvo prasidėjęs. Mes, paaugliai, nebijojom, greičiau mums buvo įdomu. Atsimenu, kaip bėgome prie vieškelio pažiūrėti į kariuomenę ir tankus. Rusų kareiviai buvo dulkini ir murzini. Jie buvo ne su auliniais batais, bet su juodais bintais ant kojų.
Galiausiai rusai apsistojo miške prie Baisogalos. Vakarais prie Komaro dvaro, kur buvo pievelė ir stadionas, jie visuomenei rodydavo kiną – buvo atsivežę kilnojamą projektorių. Ištiesdavo didžiulę baltą paklodę, kuri tapdavo ekranu. Rodydavo rusų filmus, pavyzdžiui „Čiapajevas“... Eidavome žiūrėti, nes ši pramoga buvo nemokama.

Prie Baisogalos miestelio rusų kareiviai rengė aerodromą. Lietuva tuo metu buvo pasienio valstybė. Kareiviai sunkvežimiais veždavo smėlį, žemes, ruošė ir lygino paviršių aerodromui. O mes vaikai, prašydavome kareivių, kad su mašinomis mus pavežiotų.
Baisogaloje buvo žydų kepyklėlė ir jie kepdavo labai skanias, viršumi su kiaušinio tryniu išteptas bandeles. Kareiviai prašydavo mūsų nupirkti tų skanių prancūziškų bulkučių. Mums duodavo centų ir mes bėgdavome jų pirkti. Bulkutės buvos labai pigios – kaip koks stebuklas jiems... Už tai jie mus pavežiodavo. Galiausiai, visa tai pastebėjo vyresnysis jų politrukas (vadovas). Aprėkė tuos eilinius rusų kareivius, uždraudė mus vežioti, o mums – pirkti bulkutes jiems...

Po metų, 1941 m. staiga prasidėjo karas. Vokiečiai žygiavo pro Baisogalos miestelį. Ten mūšio nebuvo. Ėjome pažiūrėti, kaip atrodo vokiečių kariuomenė, kaip važiuoja jų motociklistų būrys. Tuo metu visur Lietuvoje gyveno žydų tautybės žmonių. Kažkas pasakė, kad viena iš kaimo parduotuvių priklauso žydams... Tuomet vokiečių kareiviai liepė žmonėms pasitraukti. Atplėšė duris, įėjo į vidų ir pasiėmė cigarečių bei šokolado. Daugiau nieko neėmė ir išėjo. O vėliau ir patys gyventojai iš parduotuvės išnešiojo prekes... Tuo metu pro Baisogalos geležinkelio stotį pravažiuodavo labai daug traukinių. Jais važiuodavo kariuomenė. Matydavome daug vengrų kariuomenės... Vagonai buvo prekiniai, ant jų užrašyta „Hungaria, Hungaria“. Matyt, jie traukė į Leningrado frontą. Baisogalos geležinkelio stotyje buvo įvairiausios karo technikos, sudaužytos technikos... Mes, vaikai, vieni mažesni, kiti didesni, ten šmirinėdavome, rasdavome šovinių ir juos ardydavome. Jeigu šovinys būdavo su raudonu smaigaliu, reiškia, kad tai sprogstamoji kulka ir jeigu ji pataikytų žmogui į galvą – ją ištaškytų. Mes tai žinojome! Kokie vis dėlto buvome... Mums būdavo įdomu tyrinėti, išardyti. Mesdavome tuos šovinius į laužą, buvo įdomu stebėti, kaip jie sprogsta...

Matyt, mus kažkas pamatė ir paskundė. Aš turbūt buvau judriausias, šustriausias... Tad kiti nurodė mane... Aš vienintelis buvau apkaltintas. Į mano namus su dviračiu atvažiavo policininkas ir išsivežė į Baisogalos geležinkelio stotį. Mane apkaltino, kad šovinius rinkome rusų partizanams. Nors mes neturėjome jokio supratimo apie tai. Buvome viso labo keturiolikos, penkiolikos metų vaikai. Tačiau manęs niekas neklausė ir niekas nieko nepaaiškino... Iš Baisogalos miestelio mane pervežė į Gudžiūnus, į daboklę – kalėjimą. Vėliau perkėlė į Krakių miestelį. Ten išlaikė turbūt savaitę. Kameroje Krakiuose buvo ir suaugusiųjų... Kaip supratau, tarp jų galėjo būti vyrų, kurie iš tikrųjų buvo rusų partizanų rėmėjai. Jie net planavo pabėgimą iš ten... Juos vokiečių policija iškviesdavo tardymui. Tie vyrai grįždavo sumušti. Manęs nekvietė. Vėliau sunkvežimiu mane nuvežė į Kėdainius.

Ten suimtųjų ir areštuotų žmonių buvo labai daug, tiesiog prigrūsta. Kameroje buvo tvanku, trūko vandens ir maisto... Po kelių savaičių perkėlė į Josvainių miestelį, dešimt kilometrų už Kėdainių. Tuos dešimt kilometrų lietuviai policininkai mus varė pėsčiomis... Tenai daboklėje išlaikė dar keletą parų. Vėliau mane ir keletą suaugusių vyrų su vežimu ir arkliais išvežė į Panevėžiuką prie Nevėžio. Tuo metu Nevėžiu nuo Panevėžiuko iki Kauno kursuodavo nedidelis garlaiviukas, panašus į baržą. Ankstų rytą mus susodino į tą garlaiviuką, ir atplukdino į Kauną. Kol perkeldavo iš vieno miestelio į kitą, praeidavo dvi, trys paros... Buvo baisu, nežinojai, kas laukia toliau... Sklisdavo visokios kalbos, kad sušaudys, išveš...

Patekau į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą A. Mickevičiaus g. 9, dabar ten yra tardymo izoliatorius. Pasodino į mažamečių kamerą, joje irgi buvo labai daug žmonių... Vienoje iš kamerų sėdėjo vokiečių kareiviai – galbūt tie, kurie bėgdavo iš fronto arba patekę čia už kitus pažeidimus... Mus, mažamečius, varydavo į vokiečių kamerą plauti grindų. Patys vokiečiai dezertyrai grindų neplaudavo. Ten teko būti apie du mėnesius. Visi kalėjimo langai buvo užkalti iš lauko pusės, galėjai tik žiūrėti į viršų, bet į gatve ne. Pro plyšius matydavau dangaus žydrynę...

Vieną naktį staiga sukaukė sirenos ir rusų lėktuvai. Tai buvo 1943 m. Kauno geležinkelio stoties bombardavimas. Vyko karas... Mus visus staigiai sugrūdo į požemį. Niekas nežinojo – galbūt bomba pataikys į kalėjimo pastatą... Galiausiai iš Mickevičiaus gatvės suvarė į kiemą ir mus suguldė į sunkvežimį. Liepė atsigulti taip, kad nesimatytumėm ir važiuojant neiššoktume, nepabėgtume. Mus nuvežė į IX fortą.
Forte viskas atrodė labai baisiai. Buvo drėgna ir labai daug žmonių... Tarp suaugusiųjų aš buvau vienas paauglys. Kameroje buvo vienas tualetas dvidešimčiai, trisdešimčiai žmonių. Geležinis tualetas ir statinė, liaudiškai vadinama paraša. Kvapas baisiausias, tikras dvokas, smarvė... Taip pat dviejų aukštų gultai. Valgyti duodavo tokią skystą sriubą, sušalusių runkelių. Nuo jos žmonės baisiai viduriuodavo...
Taip pat mus varydavo pasivaikščioti į kiemą, tokį stačiakampio formos kiemelį... Viršuje bokštelyje mus stebėdavo sargybiniai. Pasivaikščioti varydavo po du – rankos prie nugaros ir eini. Maždaug dešimt minučių kiekvieną rytą.
Savo akimis nematėme, kaip šaudydavo žydus ir politinius kalinius. Bet šaudant girdėdavome. Būdavo taip – sargybinis iškviečia žmogų ir sako „Išeik, išeik išeik!…“ Ir išgirsti šūvius... Buvo labai nejauku ir visuomet buvo juntama įtampa..
Motinai lankyti manęs neleisdavo. Motina iki XI forto atvykdavo, bet į vidų negalėjo patekti... Tuo metu eiti per Vilijampolės Vileišio tiltą neleisdavo, tad ji keldavosi su valtele per Nerį, o persikėlusi pėsčia eidavo į kalną link XI forto su kitais žmonėmis...

Po kurio laiko, iš IX forto mane vėl atvežė į Kauną, į Mickevičiaus gatvę. Ten vokiškai perskaitė ir įdavė tokį raštą. Ir mane išleido. Motina mane pasitiko prie vartų... Tik po kurio laiko ji man viską papasakojo. Vokiečių okupacijos metais Baisogalos miestelyje buvo tokia darbo birža, vokiškai vadinta „Arbeitsamt“. Jai vadovavo kažkoks vokietis. Mano motina ėjo prašyti to vokiečio, kad išleistų jos sūnų... Ėjo ne vieną kartą, nešė jam ir lašinių, ir dešros....
Ji mane išgelbėjo. Turbūt mane ėmė traktuoti kaip nepilnametį... Nes Vokietijoje ir jos užimtose teritorijose karo meto galiojo įstatymas, leidžiantis už nusikaltimus sušaudyti dvylikos metų vaikus! Pamenu, buvo toks įvykis, kai piemenys vaikai ganė karves ir šalia kariškiai buvo ištiesę lauko telefono kabelį. Vaikas atsipjovė to kabelio, kad būtų kaip botagas karvėms ganyti. Vokiečiams nutrūko ryšys. Tą vaiką jie sušaudė vietoje. Tokie ir panašūs įvykiai reikšdavo, kad tu esi kenkėjas – partizanas.
Toks sušaudymas grėsė ir man... Tik tuomet to nesupratau, nieko nežinojau.
Dėka mano motinos vargų mane paleido..
Nuo to laiko praėjo jau 77 metai praėjo. Pernai buvau nuvažiavęs į XI fortą, pasižiūrėti į tą kiemelį. Jaučiausi klaikiai. Staiga atgijo visi vaizdai. Šiurpu.

Karas įtraukia visus... Kai tarpusavyje kariauja didžiosios valstybės, niekas negali likti neutralus... Užteko tuo metu pabūti liudininku – tik kažką pamatyti, tik praeiti pro šalį – reiškia, tu esi dalyvis...

---

Romualdas Kasmauskas

IX FORTAS

Kas nežino Devintojo forto,
Kas nematė jo sienų drėgnų,
Vieta tiktų labiau gal kurortui –
Seni medžiai ant forto šlaitų.

Aš prisimenu vasarą kaitrią,
Kai kvepėjo sode obuoliai.
Forto kieme kvapas toks aitrus,
Tarsi smilktų žmonių pelenai.

Kiek gyvybių užgeso šiam forte –
Šiam Europos tautų mišiny?
Čia žmogus buvo tartum bevertis,
Ne žmogus, o tiesiog taikinys.

Och, ta Lietuva, ko ji nematė,
Okupantai vienodi visi:
Žudė žmones, prie sienos juos statė,
Buvo vieni, atėjo kiti.

Menu užrašą tą aš ir šiandien,
Forto sienoj prie gultų kietų:
„Laisvę vertinkim kol mes ją turim,
O nelaukim iš priešų piktų“.

---

RUDUO

Nubėgo palaukėm, ražienom basa,
Miela vasarėlė gėlėta,
Rugsėjis su šalnom ir ryto vėsa
Jau primena žiemą grublėtą.

Nuo vasaros karščio įdegę veidai
Mums rudeny vasarą mena,
Tik klykiančių gervių padangėj pulkai
Į širdį nostalgijų gena.

O klevas už kluono palėtės spalvom
Liepsnoja, lyg Joninių laužas,-
Tai kaimo peizažas rugsėjo dienom,
Artėjančio spalio vitražas.

Gražus mūsų kraštas akim ežerų,
Nevėžis kai plauki patvinę,
Kai krinta kaštonai,-gražu iš tiesų,
Voratinklių draikosi gijos,

---

Romualdo istorija įkvėpė vieną iš Kaunas 2022 organizuojamo Istorijų festivalio 2020 projektų – teatralizuotą pasakojimą „Pertraukto gyvenimo istorijos: jaunimas kalba apie karą“. Pasirodymą režisavo Rokas Bertulis, atliko jaunimo trupė ir šokėja Greta Bernotaitė.

---

Interviu data: 2020 m. lapkričio mėn.

Parengė Augustė Kupstaitytė