Atminties biuras: P. A. Lazauskas

Petras Algimantas Lazauskas – Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius emeritas, agronomas. Atminties biurui jis pasakoja apie savo šeimą, vaikystę piemenaujant, karo metus, išsilavinimo siekį bei mokslinį darbą.

- - -

Kaip savanoris, tėvas gavo devynis hektarus žemės. Kauno mieste gyvenom, prieš Klinikas, Utenos g., tokio kapitono-pulkininko name. Tėvas iš tų devynių hektarų gaudavo pašaro ir Žaliakalnyje laikė karvę. Tada vandentiekio nebuvo, žiemą vandens pritrūkdavo labai, tai buvo šaltiniukas (kaip man aiškino, aš tai nemačiau šito) – iškirsta gili duobė ir įleista statinė nuo silkių. Reikėdavo karvei vandens atsigerti. Žiemą prišalo, ten tiktai buvo skylutė, su mažu indeliu semdavo, kol pripildavo kibirą. Vieną kartą mama buvo rasta įsmukusi į šitą statinę. Taip mama žuvo, kai man buvo du metai. Paskiau tėvas gyvent su dviejų metų vaiku negalėjo ir aš gavau pamotę. Bet jau buvau kokių keturių metų, didesnis.

Atidavė turtingam ūkininkui Rociui, prie Karklėnų miestelio. Tokia katalikiška ir gana demokratiška šeima. Jų name mokykla buvo, mokytojas pas juos gyveno, biblioteka buvo, pradėjau skaityt knygas. Aš jau tada, penkis skyrius baigęs, apie Europos Sąjungą skaičiau. Vienas indas rašė, kaip europiečiai kvailai daro, kad pas juos Indijoje daug valstybėlių yra, skiriasi ir tikybos, ir kastos, ir viskas, bet Indija viena. Tada dar buvo anglų kolonija, bet vis tiek. O čia Europa galėtų gyventi vieningai, įsivaizduojat. Aš, tas piemenukas, pradėjau skaityti apie būsimą Europos Sąjungą. Ir ateina vieną kartą pas mane žmogelis, ar negalėtum parašyt man prašymą. Aš jam parašiau prašymą, jis man sūrio ar ko ten atnešė. Ir aš išgarsėjau, kad Rociaus piemuo – mokytas, nes aplinkui kaime buvo daugiausia keturis skyrius baigę, o aš jau penkis. Aš ganiau ir gana neblogai gyvenau. Tas ūkininkas buvo humaniškas, neatskirdavo nuo šeimos; ką visi valgė, tą ir man davė.

Močiutė buvo prezidentūros šeimininkė prie Smetonos, prieškario Lietuvoj. Gyveno šalia prezidentūros, dabar tas namas stovi audeklu aptrauktas. Pati turėjo karvę ir prezidentas Smetona turėjo karvę. Žaliakalnis buvo miesto ganyklos. Pavarydavo į kalną ir kada jau užstatė Žaliakalnį, paskiau per tiltą pavarydavo, į aerodromą. Žodžiu, buvo miesto ganyklos. Tada buvo tokia tvarka, kad tas perėjimas nuo kaimo į miestą toks buvo... Nenukirsi – čia miestas, čia kaimas, kaip dabar. Tada buvo, kad priemiesčių gyventojai turėdavo gyvulius, kiaules laikė.

Atvažiavau į Kauną pas mamos gimines, buvau priimtas labai gražiai. Atvažiavau su klumpėm, tai tetos vyras sakė: iš kur aš tau batus dabar gausiu. Karo metai, batų ne taip jau lengva gaut. Ai, aš tau slidžių batus. Jis paėmė tuos slidžių batus, nublizgino ir nusivedė mane į teatrą. Pirmą kartą pamačiau „Karmen“ operą. Jaudina visada, kada prisimenu. Grįžau jau su tais slidininko batais, nebe su klumpėm. Žodžiu, priglaudė labai giminės.

Po karo aš atvažiavau į Vilnių. Truputėlį pinigų užsidirbdavau, negerdavau, Vilniuj bendrabutį gavau, bet vis tiek gyvenimui reikia pinigų. Tai naktimis įsidarbinau „Tiesos“ redakcijoj naktiniu kurjeriu. Turėdavau iš Eltos žinių agentūros į redakciją atnešti jau spausdintus tekstus apie įvykius pasaulyje ir svarbiausias įvykis buvo Niurnbergo karinių nusikaltėlių teismas. Bet vis tiek pragyvenimas buvo baisiai sunkus. Kada skurdas, tai pirmiausia tuberkuliozė. Pradėjau jaust didelį skausmą nugaroj. Kaip tik naktis, ir skauda. Pažinau tokį žyduką, jisai sako: mano tėvas gydytojas, geras gydytojas. Kai aš eidavau pas gydytojus, a, studentas, simuliantas, nori lašinių atsivežt. O turint gydytojo leidimą, nereikėjo paskaitas lankyt, gali namo nuvažiuot. Man nebuvo kur nuvažiuot, bet aš rimtas ligonis. Tai to žyduko tėvas priėmė apžiūrai. Paima chirurginį plaktukėlį ir beldžia, beldžia. Sakau, nebebelskit, skauda labai. Viskas aišku – stuburo tuberkuliozė.

Atsiguliau keturiem metam Romainiuose, čia prie Kauno, šlaite. Papuoliau tarp tokių draugų besidominčių, šachmatais žaisdavom, vienas ūkininkas buvo, baigęs gimnaziją prie Smetonos, sanitaras toksai buvo ir dar vienas ligonis gimnazijos uostęs. Aš užsakydavau laikraštį, nes pradėjau gaut pensiją jau. Ir paskelbiama, kad galima eksternu laikyti egzaminus žemės ūkio technikume. Bet mes negalim vaikščiot, o sanitaras gali. Mes sudedam savo prašymus žemės ūkio ministerijai, kad leistų mum eksternu laikyti egzaminus, ir gaunam leidimą. Reiškia, pats turi tris mėnesius prieš egzaminus pasiruošt ir dar mėnesį valstybiniam egzaminam. Keturi mėnesiai technikumui baigt. Sanitaras nueina į technikumo bendrabutį Fredoje, Kaune, gauna iš mergaičių užrašus. Turim išlaikyti apie 30 egzaminų. Gale savaitės atvažiuodavo komisija ir mes išlaikydavom tuos dalykus, kuriuos reikia. Per tą laiką ir pasveikom, gydymo režimas jau leido vaikščiot. Reikėjo praktiką atlikt, tai mes iš Romainių pėsti nueidavom į Raudondvarį, ten buvo žemės ūkio akademijos medelynas. Atlikom praktiką vasaros metu; skiepijimas, medžių genėjimas – tokius dalykus. Egzaminuotojai sėdi šalia mūsų, išlaikom valstybinius egzaminus ir paskiau profesorius, mano dekanas sako: ir tie klipatos ne blogiau žino už mūsų mergaites. Bet faktas, kad mes tikrai žinojom. Tokiu būdu aš gavau technikumo baigimo pažymėjimą.

Išlaikiau egzaminus visus ir norėčiau dabar mokintis eiti, stoti į universitetą. Gavau rekomendaciją į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Priėmė mane į laborantus, kadangi aš jau su technikumo pažymėjimu. Paskirtas buvau į botanikos sodą. Ten sutikau gražią moterį, studentę, penkto kurso lituanistę, rašytoją. Jinai buvo paskutiniam kurse universiteto, su ja eidavom į teatrus dažniausia. Apsivedžiau. Dar jos tėvas – buvęs Vilniaus universiteto prorektorius, buvęs miškų fakulteto dekanas. Papuoliau į tokią šeimą, kur negalėjau nesimokinti. O jau aš buvau tą išbandęs, kad išmokti galima, jeigu tik užsispiri. Aš turėjau važiuot ten, kur jinai, už tai, kad pagal išsilavinimą jinai turėjo aukštąjį. Tada išvažiavom į Kauną.

Į žemės ūkio akademiją priėmė be problemų. Jau vedęs buvau, vaikai namie bėgiojo. Atsimenu, atsivedžiau savo berniuką. Didelė auditorija buvo, 90 studentų, o aš stengdavausi sėdėti pirmuose suoluose, kad viską girdėčiau. Gyvenime rimtai pradėjau žiūrėti – jeigu studijuot, tai studijuot. Ir atsinešiau tą vaiką. Žiūriu, gale jau auditorijos atsidūrė vaikas. Vienos mergaitės kitom, kitom, kitom. Ir dabar kartais, kai susiduriu, prisimena tą vaiką. Nebuvo, kad studentas dar turėtų vaiką, aš buvau šešiais metais už visus vyresnis.

Tada buvo kukurūzų vajus. Atėjau į akademiją, jau aš ėmiau domėtis kukurūzais. Niekas nesidomi jais. Turguose ėmiau ieškot sėklų. Kur pamatydavau pas moteriškę sėklininkę, nusipirkdavau, kukurūzų tokia kolekcija gavosi. Jau būdamas studentas, antram kurse, pasisėjau sau kukurūzus gabaliukais. Šitame ūkyje dar nebuvo bandymų daroma, aš jau pradėjau daryt. Man davė lysvę ir aš pasėjau įvairių, įvairiausių kukurūzų ir iš šito išgarsėjau labai smarkiai. Buvo parodos, aš jau savo kukurūzus išstačiau.

Tuometinis rektorius prof. Jonas Bulavas padarė didelį darbą statant akademiją Noreikiškėse. Galėtų būt pavadinta Bulavynė, kaip kažkas siūlė. Bulavas – didelis selekcininkas, jisai sukūrė mokyklą selekcininkų, geriausių veislių išvedė javų, miežių. Akademijai vietos tapo per mažai to pastato, kur buvo Kęstučio g., ir Bulavas darė daug žygių, kad akademiją įkurti šitoj pusėj Nemuno.

Mokslo darbas yra labai sunkus, bet jo vaisiai nuostabiai saldūs. Aš apvažiavau visą pasaulį. Stažavausi Amerikoj, Vokietijoj, buvau Australijoj, visą Tarybų Sąjungą išmaišęs esu. Nebuvau tik vienoj daly pasaulio, tai Afrikoj.

Mėgstamiausia vieta Akademijos miestelyje – universiteto biblioteka. Didžiausi sentimentai. Tenais man leidžia šeimininkaut ir darbuotis. Biblioteka, kas kita. Visa kita pakeist gali, bibliotekos nepakeisi niekuo, čia jau yra didžiausias turtas.

- - -

Prof. Petras Algimantas Lazauskas gimė 1926 m. Kaune, tarnautojo Mykolo ir šeimininkės Marijos šeimoje. Po ankstyvos motinos mirties, į šeimą atėjo pamotė Magdė, kiek vėliau gimė dvi seserys – Danutė ir Marytė. Šeima sunkiai vertėsi, tad teko išvykti iš Kauno į Žemaitiją, piemenauti pas įvairius šeimininkus. Telšiuose baigė amatų mokyklą (mokėsi statybos), taip pat mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Po karo įstojo į technikumą Vilniuje toliau mokytis statybos, tačiau susirgo tuberkulioze ir net keturis metus gydėsi Kaune, Romainiuose. Laisvą laiką ligoninėje išnaudojo mokslams – eksternu baigė žemės ūkio technikumą. Vėliau, paskatintas žmonos (Danutės Vaitkutės-Lazauskienės, lietuvių k. mokytojos) ir uošvio (prof. Vlado Vaitkaus, miškininko), baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, agronomijos specialybę. Porą metų dirbo Obelių tarybiniame ūkyje vyr. agronomu, tačiau grįžo į Kauną ir įstojo į aspirantūrą, sėkmingai apsigynė disertaciją. Taip prof. P. A. Lazauskas liko akademiniame pasaulyje iki šiandienos, vis dar dalyvauja tarptautinėse mokslinėse konferencijose, skaito pranešimus.

Interviu data: 2018-09-24