Atminties biuras: M. Elberg

Kaunietiškų šaknų izraelietė Masha Grizaitė Elberg dalijasi atsiminimais apie savo šeimos gyvenimą ir likimą Kaune bei Izraelyje.

Kaune gyvenome 1951–1971 m., tuomet išvažiavome gyventi į Izraelį.
Mano mama – Eta Kačernik Grizienė, gimusi Lietuvoje, Kaune, dabar jau mirusi. Ji gyveno didelėje gražioje šeimoje, deja, karo metu dauguma artimųjų pasimetė, žuvo. Gyvos išliko tik mamos sesutė Malka Telza Kačernik ir mano močiutė Bliuma Kačernik. Mamos brolis pirmomis karo dienomis išėjo į mišką su partizanais ir nebegrįžo. Aš pavadinta jo vardu – Masha. Visi kiti papuolė į Kauno getą 1941 m., o 1944 m. buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten, žinoma, labai sunkiai dirbo, maisto ieškodavo laukuose, bulvių likučių. Tą pamatė vokietis ir labai smarkiai su šautuvo buože ją sumušė, net liko skylės kūne, kurios visą gyvenimą priminė getą.
1945 m. gegužės 2 d. atėjo anglai, stovyklos buvo likviduotos. Mamos šeima sugrįžo į Lietuvą, nes tikėjosi rasti artimųjų. Nors visi sakė, nevažiuokite į tą pusę, geriau į Angliją, į vakarus... Bet mano močiutė nuolat kartojo – į Lietuvą, į Lietuvą. Tokių grįžusiųjų, mano manymu, buvo daug.
Mano tėčio – Chaimo Grizo istorija labai panaši. Jis mokėsi gimnazijoje Kaune, buvo raštingas žmogus. Prasidėjus karui taip pat pakliuvo į getą, vėliau – į Dachau koncentracijos stovyklą. Jis vienintelis iš savo šeimos išgyveno karo baisumus. Kai viskas baigėsi, tėtis taip pat nusprendė grįžti į Lietuvą ir iškart išėjo į armiją.
Tėvų istorijas apie karo patirtis girdėjau nuo paauglystės. Jie dažnai pasakodavo, kaip miegodavo, dirbdavo, ką valgydavo. Manau, to neįmanoma pamiršti. Kol gyvenome Kaune, į IX fortą važiuodavome kiekvienais metais. Aš savo vaikams savo tėvų istorijų nepasakoju, jie žino tik faktus. Jie – kita karta.
Tėvai susipažino Kaune. Po karo jie nebeturėjo galimybių mokytis, buvo paprasti darbininkai. Mama labai sunkiai dirbo Kauno Radijo gamykloje, darbo parsinešdavo net namo. Vakarais aš jai padėdavau surinkti detales. O tėtis dirbo Laisvės alėjoje, Kauno avalynės fabrike „Raudonasis spalis“ (vėliau – „Lituanika“). Mano tėvai buvo geri žmonės, turėjo labai daug draugų.
Gyvenome Laisvės alėjos ir Maironio gatvių sankirtoje. Pamenu, kaip mėgdavau stebėti aplinką pro langą. Kai buvau mažytė, mane kieme vadindavo žydelka, bet aš nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Nuo mažumės buvau šviesiaplaukė, neatrodžiau „žydiškai“. Mokykloje mane vadindavo Marija. Mano tėvai čia taip pat nejautė antisemitizmo. Nors buvo tokių, kurie tą patyrė. Iš principo Kaune aš jaučiausi gerai, buvau laiminga.
Šeimoje laikėmės žydiškų tradicijų, švęsdavom žydiškas šventes. Lankydavomės sinagogoje. Mama, močiutė labai skaniai gamindavo žydiškus patiekalus. Kartais eidavom pietauti ir į kavines – į Tulpę, Metropolį. Važiuodavome poilsiauti į Lampėdžius, Panemunę, Palangą.
Paauglystėje lankydavausi Kauno Profsąjungų rūmuose, šokau Sajevičių ansamblyje. Šokdavome nacionalinius žydiškus šokius. Publika – žydai, daugiausia draugai, lietuviai turbūt neateidavo. Vėliau mėgdavau lankytis Orbitoje, Spurginėje, Dramos ir Muzikiniame teatre, kino teatruose, vaikščioti Laisvės alėja, Senamiesčiu.
O tada man suėjo 20 metų. Pamenu, vieną vakarą kalbuosi su draugais, tariamės apie vakarą Orbitoje. Sulaukiame skambučio, kur sako – galite važiuoti į Izraelį. Tuomet buvo kaip kokia epidemija. Važiavo ir tie, kas norėjo, ir tie, kas nenorėjo. Pavyzdžiui, aš nenorėjau. Aš mokiausi tuometiniame KPI, buvau trečio kurso studentė. Dekanas pasikvietė į savo kabinetą ir paklausė – na, kurgi tu važiuoji? Atsakiau – aš su tėvais, nors čia man labai gerai... Buvau vienturtė dukra, negalėjau jų palikti. Žinoma, jie norėjo, kad baigčiau mokslus, tačiau tuo pat metu ir svajojo apie Izraelį. Nors, iš tiesų, tėvai nežinojo, kur važiuoja, kas laukia rytoj. Galima sakyti, tiesiog braukėme brūkšnį gyvenimui Kaune.
Pirmieji metai Izraelyje buvo labai sunkūs. Nemokėjau kalbos – Kaune šeimoje mes kalbėjome jidiš ir lietuviškai, mokėjau rusiškai, o ten visi kalbėjo hebrajiškai (arba ivrit). Tai juk dvi skirtingos kalbos, visiškai nepanašios. Pradėjau mokytis universitete, iškart antrame kurse. Visos knygos ten buvo angliškai, o aš tos kalbos nemokėjau, Kaune studijavau vokiečių. Supratau, kad man per sunku, ėmiau lankyti medicinos kursus. Baigusi dirbau poliklinikoje 43 metus. Ištekėjau, susilaukiau dviejų vaikų, anūkų – jų turiu net penkis.
Dabar aš turiu lietuvišką pasą, nes mano šaknys čia. Kauno nebepažįstu, tik jo centrą, bet jame gerai jaučiuosi. Jei būčiau jaunesnė, gal ir sugrįžčiau čia gyventi.
Pirmą kartą čia atvažiavau prieš 3 metus.
Žydu būti sunku. Ten, kur gyvename, vien žydai, bet įsivaizduoju, kad kitose vietose pasaulyje mūsų nelabai mėgsta. Esame nelaiminga tauta. Mums sunku, nes visada gyvename karu ir kare. Dėl mūsų nebesijaudinu, bet man baisu dėl ateities, naujos kartos, dėl vaikų, anūkų...

Interviu data 2018-08-02