Atminties biuras: L. Stirbienė

Aš, Laima Kedytė-Stirbienė, gimiau Šiauliuose 1932 m. gruodžio 26 d. per pačias Kalėdas. Mano tėvas – Juozas Kedys, kilęs iš Suvalkijos, gimęs didelėje šeimoje Ąžuolų Būdoj. Jis buvo Lietuvos Kariuomenės kūrėjas, Tautininkų partijos ir Šaulių organizacijos narys-savanoris, dirbo kariuomenės žvalgyboje. Buvo labai reiklus, iš mūsų reikalaudavo tvarkos. Liepė mokytis, daug skaityti. Nors pats kažkokių mokslų ir nebuvo baigęs, tuo pat metu jis mokė ir savo jauniausią seserį Ievą. Ji prieš karą tarnavo pas žydus namuose prie dabartinės Kauno gaisrinės. Iš jų išmoko gaminti visokių mandrų žydiškų patiekalų. Tuos receptus saugome iki šiol, mano dukra juos užsirašė į tokią mėlyną knygutę. Pavyzdžiui, macų miltų tortai. Jai vestuvių proga teta Ieva iškepė 6 tortus. Pamenu, Ieva buvo labai pedantiška, tvarkinga, griežta, visuomet pasipuošusi, pasitempusi. Kai jau gyvenome Kaune, ji mokindavo mus – tešlą galima sukti tik į vieną pusę, raziną reikia supjaustyti į 8 dalis, o slyvą – į 16...
Mano mama Magdalena Budrytė-Kedienė buvo mokytoja, kilusi iš mažažemių šeimos, jos tėvas buvo stalius. Darydavo medines klumpes, šaukštus, žaislus, o 1910-1911 m. išvažiavo į Ameriką uždarbiauti. Pažadėjo atsiųsti tokią šipkartę – tai leidimas išvažiuoti visai šeimai pas jį į Ameriką. Visą mano jaunystę mes apie tą šipkartę kalbėjom. Bet tai taip ir liko tik pažadas. Jis dingo ir daugiau neparašė nė vieno laiško. Mano senelė, likusi su dviem dukromis atsidarė arbatinę Salantuose, joje kepė baronkas, virė arbatą. Iš gretimo turgaus žmonės suvažiuodavo tos arbatos atsigerti. Ir visos trys jos dirbo – virė, minkė, kepė. Bandė išyventi.

Buvome paprasta inteligentų šeima, neturėjome jokių žemių ar nuosavybės. Mano tėvai, aš ir mano vyresnioji sesuo Milda negyvenome vienoje vietoje – kraustydavomės ten, kur reikėdavo mano tėvui – į Telšius, Baltakius, Kėdainius. Mama kaip mokytoja gaudavo vietą gyventi prie mokyklos. Prisimenu, tie namai būdavo labai gražūs – su paveikslais, gerais indais, žaislais. Kovo devynioliktą dieną būdavo tėvo vardinės – Juozapinės – įsimintina ir pati didžiausia mūsų šeimos šventė. Visuomet eidavome į bažnyčią. Atvažiuodavo tetos, draugai su vaikais... Būdavo labai linksma. Nors šiaip vaikystę pamenu labai miglotai.
Buvo gera, linksma, o paskui užėjo rusai, kaip mes vadindavom. Staigiai pradėjo dingti kaimynai. Mano draugė, su ja žaisdavome lėlėmis. Kur Edita?.. Atsimenu net vardą. Nebėra, išvežė... Prasidėjo kalbos tarp tėvų, šnabždesiai, baimės, dairymasis per langus. Jie vardindavo kaimynų pavardes – jau tų nebėra, tuos išvežė...

1941 m. birželio 16-osios naktį jie įsibrovė į mūsų namus Pužų kaime. Keli rusų kariškiai ir pora lietuvių civilių. Mums su triukšmu liepė greitai ruoštis, rengtis. Šaukė – per vieną valandą pasiimkit daiktus, ką norit, ką turit. Tėvas kažką su jais rusiškai kalbėjo. Mama verkdama daiktus kažkokius rinko. O mes su sese susiglaudusios drebam, verkiam. Aš net mylimiausios lėlės nepasiėmiau. Atbėgo kaimynai. Liepė – imkit šiltesnius daiktus. Atnešė savo kailinius, kažkokius grūdus maišeliuose. Ėmė tiek, kiek tėvai pakėlė, kiek į rankas tilpo. Valanda praėjo, ir mums jau reikia eiti į lauką. Kieme stovėjęs sunkvežimis mus nuvežė į Tauragės geležinkelio stotį. Ten buvo didžiulis, labai ilgas ešelonas. Atsidarė vagonų durys ir mums liepė lipti vidun. Žmonių pilna, visi susigrūdę: seneliai, jauni žmonės, su mažais kūdikiais ir nėščia moteris. Tuomet atėjo sargybiniai ir liepė visiems suaugusiems vyrams išlipti. Mano tėvas palieptas išlipo. Mes su sese paskui jį irgi iššokom. Apsikabinom. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo tėvą. Daugiau jo niekada nebemačiau...
Traukinys buvo pilnutėlis, jame tiktai gultai, viršuj langelis su grotom, aukštai visai. Tamsu. Įmanoma tik atsisėsti. Važiuojant Rusijos link viena moteris už poros dienų pagimdė negyvą mergytę. Sargybiniai važiuojant mišku liepė tą lavonėlį per duris išmesti. Taip ir padarė. Ir išmetė tą lavonėlį, tos gimusios mergytės... Mus vežė labai ilgai. Pravažiavus Maskvą sargybiniai mums pasakė, kad prasidėjo karas. Tarp mūsų prasidėjo kalbos, kad gal mus paleis, o kiti sakė – nepaleis, nužudys. Šitie pašnekesiai labai veikė – drebėdavom, verkdavom... Tualetų nė jokių nebuvo. Tik vienintelė skylė vagone – jie šaukdavo mums: „Jūs tiktai ne gyvenvietėse atlikit reikalus, o miške“. Rusijos gi platybės, pilna miškų. Važiuodavom ir važiuodavom į rytus, į rytus... Traukinys ėmė kartais stabtelėti gyvenvietėse, sargybiniai atidarydavo duris ir šaukdavo mums: „Kipetok!“ – galit išlipti, atsinešti vandens. Mus, vaikus, išleisdavo, kad nors kiek įkvėptume gryno oro. Atsimenu, stovėjo tokie kranai, atsinešdavom kaniukes ir pildavom... Niekas nebandė pabėgti. Bijojom – stovi su šautuvais, žiūri į mus ir šaukia: „Greičiau! Greičiau! Lipkit!“ Galiausiai ir valgyti nebeturėjom, tada pradėjo truputį duoti.
Tik birželio pabaigoje atsidūrėme Kotlase, tokiame mieste šalia Komijos, dabartinės Komių Respublikos. Atvežti prie Vyčegdos – tokios didžiulės upės, už Nemuną platesnės – susiėmėm savo pundelius visi ir persikėlėm iš traukinio į jau paruoštas baržas. Kiti dar toliau važiavo, o mes plaukėm. Vėliau pradėjo tam tikrose stotelėse išlaipinti. Mama vis nenorėdavo, vis pasilikdavo. Kol galiausiai išlaipino ir mus. Ant kranto. Atsidūrėme prie miesto Syktyvkaro, Komijos sostinės. Ten mus susodino į sunkvežimius ir nuvežė į plytų gamyklos teritoriją. Stovi seni, didžiuliai, kaip man atrodė, rąstiniai barakai. Mus nuvedė į vieną iš jų. Ten buvo arba iš dar neišdžiūvusių medžių sukalti gultai, arba geležinės lovos. Po kelias šeimas viename kambaryje. Mes pakliuvome su tokiais Vilkais, su jais aš ir dabar turiu ryšį. Ir dar kiti žmonės. Visi su vaikais.
Greitai atėjo ruduo ir pradėjo mus skirstyti į darbus. Mano sesuo buvo keturiolikos metų – aukšta, augalota, ją paskyrė dirbti į miškus. Kirsti, genėti medžius. O mamą – į plytų gamyklą. Nei tinkamų rūbų, nei įgūdžių, nei kalbos – niekas nieko neturėjo. O mes, vaikai, pasilikome barakuose. Prasidėjo patys baisiausi metai. Užėjo žiema, trisdešimt penki, keturiasdešimt penki laipsniai šalčio. Kambary buvo plyta su rinkiais pastatyta. Atsinešdavom iš gretimo miško žalių malkų kūrenti. Jos baisiai rūko, degė blogai. O langai taip storai užšalę. Sniegas nuo langų susimaišė su tais dūmais ir pasidarė visiškai tamsu viduje. Ir niekas neįšyla...
Žiurkės pajuto, kad čia yra gyvybės ir užpuolė mus. Kaip ir blakės, tarakonai.... Pačią pirmą žiemą prasidėjo ligos, mirtys. Pirmiausia mirė Vilkienė, trijų vaikų mama, tada tokia dvarininkė Monstavičienė. Jos sūnus jau mirė prieš tai. Liko tik dukrytė Lidija, kurią priglaudė mano mama. Ji ir šiandien Kaune gyvena.
Duonos norma buvo 300 g dirbančiam ir 150 g vaikui. Duodavo kažkokios sriubos, išvirtos iš žalių kopūstų lapų. Visai be druskos. Retkarčiais gaudavom sorų košės. Ta būdavo džiaugsmingesnė diena. Nuo šito maisto mano mama ir sesuo pradėjo tinti. Ėmė kristi ir kraujuoti dantys... Tačiau valgis valgykloje priklausė tik dirbantiems. Po kurio laiko suaugusieji suprato, kad reikia kažką galvoti. Ir pradėjo pardavinėti daiktus vietiniams komiams. Drabužius, žiedukus, ką buvo iš namų pasiėmę. Nežinau, iš kur vietiniai turėjo avižų, bet man labai jos įsiminė. Tie gryni, cieli avižų grūdai. Juos kažkaip pakepindavom ir grūsdavom tokiose medinėse stopkėse. Labai kvepėdavo. Taip laukdavom, kada išvirs...
Pavasarį pradėjo dygti dilgėlės, balandos, trauklapiai. Bėgdavome ieškoti, nes žoleles rinko visi – ne tik tremtiniai, bet ir vietiniai. Vėliau miškuose ir grybų su uogom radom. Nueidavom po 20–25 km. Kaip mes pajėgėm, dabar tiesiog negaliu suprasti... Taip kažkaip ir prasimaitinom. Nenumirė nei mama, nei sesuo, nei aš.
Po truputį lietuviai pradėjom rinktis tarp savęs. Nors ir pikti, suirzę, ligoti, bet vis tiek drauge. Iš kitų kambarių ateidavo, įkišdavo galvą: „Ar jūs kūrenot? Gal mes ateisim.“ Ir tada tos begalinės kalbos: „O kaip gyvenot, o ką valgėt, o ką virėt?“ O mes su vaikais: „Ir kada tos mamos nekalbės apie valgį?.. Kaip jie gamino, ką valgė Lietuvoje...“ Mums taip sunku klausytis buvo... Nes visą laiką alkani. Laukdavom švenčių. Datas vis tiek žinojom. Prieš Kalėdas nutardavom – visą mėnesį nevalgysim duonos, o taupysim, kad susidarytų kepaliukas šventei. Pakabindavom ryšelį aukštai, kad žiurkės nepasiektų. Saugojom tą duoną, kad, neduok Dieve, neužpultų. Ir uostydavom... Vieni vaikai gulėdami dūsauja: „Mama, o kaip kvepia... Mama, o kaip ten bus per Kalėdas...“ Kai jos ateidavo, susėdam kambary kartu, visos šeimos. Prie eglutės, skudurėliais papuoštos. Ir išsiimam duoną. Mama atriekia pirmą duonos riekutę ir laužo gabaliukais, dalina kaip plotkelę. Ir valgome kažką linkėdami vieni kitiems. Kad greičiau pasibaigtų karas, kad gal mes dar pamatysim Lietuvą. Kaip mes grįšim, ką ten rasim. Ar bus kas nors likę iš mūsų tų daiktų, ar giminių... Duona buvo baisi. Juoda, sulipusi... Bet tada ji buvo mums vis tiek labai skani.
Metai ėjo tolyn, turbūt po karo žmonės pradėjo iš ten bėgti, kokiais 1947–1948 metais. Nežinau, kokiais keliais, kažkoks lietuvis ir mus su mama pravežė į Lietuvą. Į Šiaulius, pas mamos seserį, tetą Stasę. Nuėjau į mokyklą. Bet pasimokiau tik pusantrų metų. Greitai giminės pradėjo kalbėti, kad mus seka ir suims. Daug kam taip ir nutiko, išvežė per kalėjimus atgal. Todėl mes atgal išvažiavom pačios.
1950 m. pradėjau dirbti kontoroje, kažką braižiau, vėliau padavėja restorane „Sever“ – nieko ten nespėjau! Prie bufeto dirbusi kita lietuvė iš tremtinių ragino: „Eik, tu, vaikeli, mokytis.“ Nuėjau į vakarinę mokyklą, baigiau septynias klases ir to užteko, kad įstočiau į technikumą. Vėliau baigiau buhalterinę apskaitą raudonu diplomu. Vienas žydų tautybės dėstytojas paragino mane važiuoti mokytis į prekybos-ekonomikos universitetą Lvove, Ukrainoje. Nors aš neturėjau paso, bet su jo pagalba išvažiavau ir mokiausi ten. Buvau vienintelė lietuvė tame institute. Kada baigiau ir kadangi buvau „litovka“, mane paskyrė į Lietuvą, nors kitas drauges išsiuntinėjo po visą Sąjungą į baisias vietas.

Lietuva, į kurią grįžau, buvo sovietinė. Bet ji vis tiek buvo Lietuva...
Labai gerai atsimenu, kai susidegino Kalanta. Mes priešais tą sodelį dirbome, Prekybos organizacijų valdyboje. Tądien neleido niekur eiti, bet mes vis tiek išėjom į Laisvės alėją. Ji buvo pilna žmonių, policininkų... Jie vedėsi vieną kokių septyniolikos metų berniuką – vieną iš tų, kurie maištavo ir šaukė „Kalanta!“ Mes su bendradarbe čiupom tą berniuką ir sakom: „Kur tu eini, ar tau leidom iš namų išeiti?“ – nors jis mums nepažįstamas, absoliučiai svetimas. „Ach tu, pamatysi, kaip gausi dabar – kas tave leido iš namų? Greitai einam su mumis.“ Ir policininkai paleido mus. Tą drebantį, išsigandusį berniuką įkišom į patalynės parduotuvę, žinojom, kad ten gera vedėja. Paprašėm jį priglausti...

Pati mylimiausia Kauno miesto vieta man yra Panemunė. Mano dukros čia užaugo, mokėsi, čia jų draugai. Šitą pušyną, kurį vėliau ėmėm vadinti miškeliu, mes skersai išilgai išvaikščiojom. Jame buvo mūsų žemuogės, avietės, gervuogės, mūsų vietelės. Vėliau atsirado anūkai, juos bandydavau vestis į Zoologijos sodą, muziejų, bet jie norėdavo tik į miškelį.

Po nepriklausomybės, laikraštyje „Respublika“ rašė apie mano tėvą – kaip jis lageryje organizavo sukilimą ir ragino visus burtis... Čia daug pavardžių išvardinta, juos visus už tai nuteisė. Jis ir ten kovojo, nebėgo. Jam ir ten Lietuva buvo labai brangi.

Dabar atrodo, kad gyvenimas susiklostė neblogai. Nors kartais pagalvoju, kad gal vis tik mums reikėjo bėgti, laiko buvo. O kaip Smetona pabėgo? Kaip – daugelis žmonių? Bet mano tėvai buvo dideli patriotai... Kita vertus, mano sesuo labai gabi. Kaip ji gražiai dainavo scenoje... „Milda Spoi, Milda Spoi“. O tada, vargšė, po darbų, tokiu auksiniu balseliu... Galėjo kažką pasiekti. Nieko neišėjo.

Interviu data: 2018-09-20