Atminties biuras: L. Baranauskienė

Prisiminimais dalinasi gruzinų bei graikų kilmės Luiza Baranauskienė. Ji augo Gruzijoje, Tbilisio mieste, ten baigė rusų mokyklą, vėliau išvyko studijuoti į Piatigroską, kur studijavo anglų kalbą. Savo didžiąją gyvenimo dalį Luiza praleido ir vis dar leidžia Kaune, į kurį ją atvedė meilė ir tada dar tik būsimas vyras A. Baranauskas, netikėtai sutiktas paskutinėmis studijų dienomis Rusijoje.

„Man niekada nerūpėjo žmogaus tautybė. Nesvarbu, ar graikas, ar rusas, ar gruzinas, šeimoje buvo įprasta žmogų vertinti pagal tai, koks jis yra žmogus. Jeigu geras, belieka tik prie širdies glausti ir džiaugtis, kad sutikai tokį žmogų. Be abejo, Graikija visada liks mano tautybės dalis ir aš būnu labai laiminga išgirdusi ką kalbant graikiškai, visada prieinu, užkalbinu.“

„Mokiausi rusų mokykloje. Gruzinams tai buvo įprasta, mat tai vėliau suteikdavo galimybę stoti į Maskvos ar Kaliningrado mokyklas ir universitetus.  Aš svajojau studijuoti kalbas, bet Tbilisyje įstoti į aukštąją buvo labai sudėtinga, patekti galėjai tik padedant pažįstamiems. Todėl išvažiavau į Piatigroską, pasirinkau anglų kalbos studijas. Po dvejų metų, kai baigiau studijas, gyvenimas pasisuko labai netikėtai... Kaip stebuklas, likus vos kelioms dienoms iki  išvažiavimo namo, sutikau savo vyrą. Jis su draugu buvo atvažiavęs 4 dienom į komandiruotę.  Atkreipė į mane dėmesį, užkalbino, prisistatė esantys iš Pabaltijo. Kai pasakiau, iš kur aš, jie, regis, dar labiau manimi susidomėjo... Juokais pasiūlė pasisvečiuoti. Kitą dieną vėl susitikome bufete, pasiūlė susitikti... Tuo metu Pabaltijys mums atrodė kaip užsienis, Gruzijoje turėjom susidarę nuomonę, kad ten gyvena labai tvarkingi, sąžiningi žmonės, todėl daug nesvarsčiau - sutikau. Bevaikščiojant po miestą ir stotį, paprašęs mano paso paėmė ir nupirko man traukinio bilietą į Lietuvą...“

„Atvažiavus gyventi į Lietuvą, vyro šeima mane labai šiltai priėmė. Niekada vyrui nesiskundžiau, man čia buvo gera... Kai vyras dirbdavo, bendraudavau su vyro tėvu, broliu. Mama nemokėjo rusiškai, bet iš jos veido jutau meilę ir šilumą. Jie visi buvo labai geri žmonės.“

„Vėliau, norėdama būti geresnė žmona, pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Vyro namuose radau abėcėlę, pradėjau skaityti - kala, mala...  Išmokus daugiau žodžių – reikėjo jos sujungti, eidavau į parduotuvę ir klausydavau, kaip kiti tuos žodžius jungia... Taip vieną dieną pradėjau šnekėti!“

„Kai atvažiavau ir pradėjau gyventi Lietuvoje, stebėjau, kaip šeimoje visi tarpusavyje bendrauja, kaip pačiai elgtis... Norėjosi kažkiek įtikti, pritapti. Pasakojau ir apie savo tradicijas, jas lygindavome tarpusavyje. Pamenu, buvo taip keista, - per Kalėdas važiuodavome į Prienus, pas vyro šeimą, eidavome į bažnyčią, melsdavomės... Gruzijoje tai nebuvo įprasta.“

„Man augant, mūsų namuose visuomet būdavo žmonių... Tai vis kas atvažiuodavo iš kaimo, mamos giminių ar draugų pernakvoti, mama šiltai priimdavo, pavalgydindavo. Nors mes daug neturėjome, gyvenome nuo algos iki algos, o kartais mama ir pasiskolinti pas kaimynę bėgdavo, bet niekada niekam nieko negailėdavo. Tas gerumas man iki šiol išliko. Būna ir dabar išeinant iš namų visada galvoju, reikia padaryt tris gerus darbus...“

Interviu data: 2018-10-28