Atminties biuras: K. Pankrašov

Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro diakonas, septintos kartos kaunietis Konstantinas Pankrašovas pasakoja apie savo rusišką kilmę, pristato cerkvės bendruomenę ir savo vaidmenį joje bei svarsto apie tai, kaip jo gimtajame mieste nuo seno sugyveno skirtingos kultūros ir religijos.

- - -
„Lietuvoje esu septintoji karta. Mano šaknys įvairios, tėvelis buvo sentikis, o mama ortodoksė provoslava. Iš tiesų, galiu pasakyti, kad mūsų šeima tikrai žino, kas yra tremtis, nes savo laiku mamos giminė iš Uralo kraštų atkeliavo į Lietuvą dėl tremties. Kruonyje buvo sukilimas ir tas sukilimas buvo numalšintas. Žmonės, kurie sukilo prieš carą, buvo surinkti ir išsiųsti į Užuralę. O tenykščiai žmonės taip pat, tikriausiai, kažkuo nusidėjo ir todėl buvo atkelti į Lietuvą. Peterburgo priemiestyje gyvenę tėvelio giminaičiai sentikių priespaudos metais bėgo į visą pasaulį iš Rusijos ir atbėgo į Lietuvą. Prie Kauno yra Narėpų kaimas, ten buvo didžiulė sentikių bendruomenė, kur jie ir gyveno.“

- - -
„Taip būna, kad jaunimas pamilsta. Ir visai nesvarbu, ar tu esi to paties tikėjimo, ar tos pačios tautybės, nesvarbu – meilė neturi ribų. Tėvelis pamilo provoslavę, provoslavė pamilo sentikį, nors tais laikais tai nebuvo gerai. Tėvelio šeima, aišku, prieštaravo. Mamos buvo žymiai tolerantiškesnė, pasakė – myli, tai mylėk. Na, ir tokiu būdu atsiradau aš.“

- - -
„Mano kilmė rusiška, slavas. Labai dažnai manęs klausia: „Kas tu? Tu nei rusas, nei lietuvis.“ Rusijoje sako: „Tu ne rusas.“, Lietuvoje sako: „Tu ne lietuvis“. Aš save visuomet įvardinu taip: slavas, gyvenantis Lietuvoje. Be abejo, mano šaknys yra rusiškos, tikros rusiškos, esu kilęs ir iš sentikių, ir iš provoslavų. Dėl to, kad aš rusas, man netrukdo. Aš myliu Lietuvą, nesijaučiu čia svetimas. Per visą gyvenimą Lietuvoje neturėjau bėdų. Man atrodo, viskas priklauso nuo žmogaus. Jei tu myli, kaip tavęs nemylės? Aš nesuprantu. Galbūt būna visaip, bet aš myliu Lietuvą, Kauną, myliu lietuviškumą.“

- - -
„Per Velykas, kurias mes švenčiame naktį, mūsų kaime, Užusaliuose mane pamiršo bažnyčioje. Aš buvau visai mažas. Mama giedojo chore ir taip atsitiko, kad po mišių visi džiaugdamiesi išsilakstė iš bažnyčios, o aš kaip miegojau už stalo, taip ir likau. Negalima sakyti, kad bažnyčia man namai, nes tai Dievo namai – aš čia esu svečias, mes visi esame svečiai. Bažnyčioje man gerai. Negaliu pasakyti, kad aš pasirinkau bažnyčią – mane pasirinko.“

- - -
„Mūsų bendruomenė nėra labai gausi, deja, daug narių išvykę svetur. Manyčiau, turime apie 200-300 žmonių. Dažniausiai tiek susirenka per šventes. Bet mes stiprūs. /.../ Mūsų bažnyčioje titulo diena yra apreiškimo šventė, kada Gabrielius atėjo pas mergelę Mariją ir pasakė: „Tu pagimdysi Kristų, Dievą“. Mūsų bažnyčios istorija ne tokia jau sena, 1934–1936 m. bažnyčią pastatė nuostabus architektas Edmundas Frykas. Visas jos interjeras atkeliavo iš Soboro Laisvė alėjoje, kuri dabar yra Įgulos bažnyčia. Mes bendraujame su miestu, esame atviri, pas mus dažnai užsuka labai daug svečių. Džiugu yra tai, kad esame įsikūrę prie autobusų stoties – kai žmonės keliauja, pro mus praeina, užeina į bažnyčią, žvakę pastato, pasimeldžia ir paprašo palaiminimo, kad viskas būtų gerai kelionėje. Netgi yra atvejų, kai autobusas sustoja ir žmonės atbėga į bažnyčią trumpam.“

- - -
„Myliu Ramybės parką, mes su žmona labai dažnai vaikštom po jį. Man ši vieta labai sakrali. Maža to, dažnai tikintiems žmonėms sakau: „Einate pro parką, bet čia kažkada buvo kapai, ne visus sugebėjo perkelti, dauguma čia palaidoti amžiams... Kai einate – prisiminkite ir pasimelskite. Prisiminkite, kad čia palaidoti ne vien krikščionys, bet ir musulmonai, visi jie – žmonės, dievo kūriniai. Argi sudėtinga persižegnoti ir pasakyti: „Viešpatie, prisimink žmones, kurie čia palaidoti“. Tai yra svarbiausia kaip žmogui – paprasčiausiai prisimink.“

- - -
„Pas mus ateina kitų kultūrų žmonės – kas čia blogo? Tai yra nuostabu. Tu gali susipažinti, jei gali – susikalbėti, jei negali – akim susitinki. Jeigu tu esi geras ir jis yra geras – pakanka. Tu šypteli ir eini savo reikalais. Tas žmogus pas mus atėjo su gera intencija, juk atėjo į bažnyčią. Jis gali būti musulmonas, gali būti budistas (ir tokie ateina!). Mus sieja gerumas, nė viena religija nemoko blogio. Visos moko meilės. Mes esam atviri ir ne tik Kaune. Mūsų klebonas gyvena Kėdainiuose, iš ten atvažiuoja tarnauti į Kauną. Ten tas pats... Jam tenka būti Jonavoje – ten tas pats. Mes neverdame savose sultyse, nes taip būtų neįdomu. Taip, žmonės pasako – aš ne krikščionis, aš musulmonas. Bet svarbiausia, kad jis yra žmogus. O visa kita... netikiu.“

KONSTANTIN PANKRAŠOV

Konstantinas Pankrašovas gimė 1977 m. Kaune, rusų kilmės Fiodorovo ir Sofijos Pankrašovų šeimoje. Konstantino tėčio šeima kilusi iš Sankt Peterburgo priemiesčio sentikių bendruomenės, kuri bėgo nuo Petro I priespaudos į Lietuvą. O mamos šeima kilusi iš Uralo, priklausė stačiatikių bendruomenei ir buvo iš tų žmonių, kurie sukilo prieš carą, dėl to buvo iš savo žemių ištremti į Lietuvą. Konstantinas yra septintos kartos kaunietis, užaugo Žaliakalnyje, mokėsi Vilniaus muzikos akademijoje, nuo mažumės dalyvavo Kauno stačiatikių bendruomenės gyvenime, dainavo chore. Konstantinas yra Kauno senosiose kapinėse stovinčio Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro diakonas.

Interviu data: 2019 m. gegužė