Atminties biuras: J. Ridzvanavičius

Su Kauno apskrities Lietuvos totorių bendruomenės nariu Jonu Ridzvanavičiumi kalbamės apie totorių susibūrimus Raižių mečetėje sovietmečiu, Lietuvos totorių kultūros draugijos įkūrimą, Kauno mečetės atgavimą po 1990-ųjų ir kitus Lietuvos totorių atminčiai svarbius klausimus.

- - -

Papasakokite apie savo kilmę, šeimą ir totoriškas tradicijas. Ar girdėdavote totoriškas legendas, pasakas, istorijas apie protėvius? Kaip jūsų šeimoje buvo švenčiamos šventės?

Gimiau ir iki šešerių metų gyvenau Butrimonyse. Alytaus rajone anksčiau gyveno daug totorių, ten – jų žemės. Sovietmečiu daug jų išvyko į miestus, Alytų, Kauną ir kitur. Mano pavardė yra totoriška, nors kartais lietuviams atrodo, kad ji turi lietuviškas šaknis. Šeimos narių vardai taip pat lietuviški. Tėtis – Stepas, mama – Zosė. Tėvo protėviai į Lietuvą atsikėlė iš Baltarusijos, Naugarduko, manau, maždaug XVIII a. pab. – XIX a. pr. Ir dabar ten gyvena Ridzvanavičiai. Mamos protėviai buvo Krinickai, jie taip pat iš pasienio su Baltarusija krašto, atsikėlę į Lietuvą maždaug prieš 2–3 šimtus metų. Šiuo metu Baltarusijoje taip pat gyvena Krinickai.

Lietuvoje totoriai dažnai turi lietuviškus vardus ir pavardes. Nors kartais sunku atsekti jų kilmę, neaišku, ar pavardė lietuviška, ar totoriška, ar dar kažkokia kitokia. Reikia tyrinėti. Beje, viena iš svarbiausių musulmonų maldų yra „Jasin“ (pas mus vadina „Jasen“) – aš manau, kad pavardė Jasinskas kilo iš šios maldos pavadinimo. 1795 m. sukilimo vadas Lietuvoje buvo Jokūbas Jasinskis. Jis, atrodo, buvo totorius ar totoriškos kilmės. Vis atkreipiu dėmesį, kad daug žmonių mini Jasinskius, Jasenskius kaip savo protėvius – galbūt jie turi totoriškų šaknų.

Iki šešerių metų kalbėjau lenkiškai, lietuviškai išmokau tik tuomet, kai atsikraustėme gyventi į Kauną. Nors to nepamenu – turbūt kieme, bendraudamas su vaikais. Dauguma totorių Alytaus rajone iki maždaug 1950 m. kalbėdavo lenkiškai, dabar jau visi kalba lietuviškai.

Caro laikais labai daug totorių buvo kariškiai. Jų portretai kabodavo žmonių namuose. O jei paklausdavai, kas čia toks, atsakydavo – giminė, diedukas, dieduko brolis, kuris tarnavo caro armijoje. Totoriška tapatybė pasireikšdavo daugiausia per religiją.

Per šventes visi burdavomės Raižių mečetėje. Sovietmečiu tai buvo vienintelė veikianti mečetė Lietuvoje, į kurią susirinkdavo daug žmonių ir galėdavo jaustis ramiai, kad nebus paskųsti valdžiai. Juk tuo metu vyravo ateizmas, buvo pavojinga pasirodyti maldos namuose. Ypač jei esi dėstytojas – tave galėjo pamatyti ir atleisti iš darbo. Jei kas ir lankydavosi, turbūt tik slapta. O Raižiuose žmonės rinkdavosi mečetėje, niekas nieko neskųsdavo. Dažniausiai jie susirinkdavo ne tik melstis, klausytis maldų, bet tiesiog susitikti su pažįstamais, giminėmis, pabūti su savais. Mečetė būdavo pilna, ji didesnė nei Kauno. Dažniausiai rinkdavosi dviejų pagrindinių švenčių metu, mes jas vadinome „Kurbam Bairam“ ir „Ramazan Bairaim“. Bet buvo ir kitų, pavyzdžiui, pirmas penktadienis pagal Mėnulio kalendorių – ypatinga diena. Raižiuose taip pat veikė religinė totoriška mokykla, kur mokydavosi skaityti arabiškai.

Mūsų šeimoje prieš šventes iš vakaro paruošdavo patiekalus, o ryte melsdavosi. Pirmiausia namuose, vėliau – mečetėje. Garsiausias totoriškas patiekalas – šimtalapis. Manau, kad tai buvo savotiškas XIX a. vietinių Lietuvos totorių šeimininkių eksperimentas, kuris patiko visiems. Kitur (Baltarusijoje, Lenkijoje) šimtalapių negamindavo. Mano mama jį kepdavo švenčių progomis. Dabar tą jau moka daryti ir lietuviai. Kaime turėjome didelę krosnį, senelė pašaudavo į ją po kelis šimtalapius. Jie būdavo labai dideli ir apvalūs. Mes juos vadinome pyragais. Valgydavome čeburekus, kibinus, bet tai ir karaimų patiekalas. Manau, kad didžioji dalis totorių maisto raciono sutampa su lietuviška virtuve. Pavyzdžiui, kažką panašaus į balandėlius gamina turkai – įsuka įdarą į vynuogių lapus. Gal atvykę į Lietuvą jau susukdavo įdarą į kopūstų lapus? Sako, kad svogūnus čia atvežė totoriai.

Papasakokite kiek plačiau apie religinius momentus.

Musulmonų religijoje bet kas gali tapti šventiku. Sovietmečiu mečetės šventikas būdavo renkamas. Mes ji vadindavome „molna“, tik nežinau, kodėl. Dabar jau vartoja žodį „imamas“. Paprastai būdavo tas, kuris geriausiai mokėjo arabų kalbą. Raižiuose šventikais dažnai būdavo Chaleckų šeimos vyrai. Melsdavosi arabų kalba. Nors tos kalbos žmonės nesuprato, tik mokėjo perskaityti. Mano seneliai melsdavosi, mokėjo skaityti Koraną, bet tėvai nemokėjo. Jie tik klausydavosi maldų. Paprastai mečetėje melsdavosi šventikas, o kiti tyliai kartodavo jo žodžius, darydavo tai, ką darė jis. Religinių knygų vertimai pasiekė mus tik po devyniasdešimtųjų. Tuomet pamatėme, kad mūsų maldų žodžiai labai panašūs į kitų religijų maldų žodžius. Sovietmečiu nebuvo jokios literatūros, o naudojami Koranai būdavo perrašyti ranka iš kitų Koranų. Religinė rankraštinė literatūra buvo saugoma šeimose. Dar buvo kitabai – religinės Lietuvos totorių knygos, parašytos lenkiškai arba rusiškai, bet arabiškais rašmenimis.

Ar sovietmečiu egzistavo neoficiali totorių bendruomenė arba totorių šeimos, kurios bendrautų tarpusavyje?

Tie, kurie buvo iš Alytaus rajono, bendravome. Galbūt panašiai buvo Vilniuje ir aplink jį, Keturiasdešimt totorių kaime, Nemėžyje ir pan. Tik po 1990 m. pradėjo kurtis bendruomenės – visos Lietuvos totorių bei atskiros, pradėjome bendrauti su Lenkijos, Baltarusijos totoriais. Beje, jie yra tie patys Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totoriai ir netgi galima atsekti kai kuriuos giminystės ryšius su jais.

Kieno iniciatyva bendruomenės ėmė burtis?

Iniciatyva burti bendruomenes atėjo iš Sąjūdžio, kurio aktyvistai suprato tautinių mažumų problemas. Pirmąkart susirinkome Vilniuje ir 1988 m. įkūrėme Lietuvos totorių kultūros draugiją prie Lietuvos kultūros fondo. Vėliau keitėsi pavadinimai bei atsirado kitos organizacijos, o taip pat susikūrė religinės organizacijos. Užmezgėme ryšius ir su kitais musulmonais iš užsienio valstybių, jie pas mus atvažiuodavo, mes – pas juos.

Kaip tapote totorių bendruomenės pirmininku? Kokios buvo bendruomenės veiklos?

Apie 1990 m. totoriams buvo grąžinta mečetė, kuri priklausė M. K. Čiurlionio muziejui. Reikėjo ją priimti, o nebuvo kam. Taip aš tapau pirmininku. Mano veikla daugiausia ir buvo susijusi su mečete, jos įrengimu, eksploatacija, lėšų paieškomis. Pastatas buvo plikomis sienomis, užkaltais langais, be grindų. Muziejus mečete nesinaudojo, bet prieš atiduodamas mums padarė remontą.

Iš pradžių žmonės į bendruomenės gyvenimą jungėsi aktyviai, daug kas dar gyveno Sąjūdžio nuotaikomis. Vaikams mečetėje įkūrėme sekmadieninę mokyklą, kurioje mokytojavo arabų studentai. Ji veikė maždaug nuo 1993 m. iki 2000 m. Mano sūnus ten išmoko skaityti arabiškai. Rengėme vaikų vasaros stovyklas. Vėliau entuziazmas pamažu rimo. Iki šiol rengiame susitikimus, konferencijas, nuo 1995 m. leidžiame laikraštį Lietuvos totoriai.

Totoriams buvo svarbi religija. Nors čia Kaune labai ilgą laiką mes neturėjome šventiko. 1992 m. iš Libano atvažiavo pirmieji studentai arabai, kurie buvo labai aktyvūs religijos požiūriu. Jie ir perėmė tas funkcijas, net tarpusavyje ginčydavosi dėl to. Tie libaniečiai pasiūlė, kad mes išsiųstume kokį nors jaunimo atstovą į Libaną mokytis būti šventiku. Išvažiavo kaunietis Romas Jakubauskas, tuo metu jam nebuvo net 20 metų. Grįžęs 2000 m. jis perėmė šventiko pareigas Kauno mečetėje. Romas Jakubauskas ir dabar yra dvasinis Lietuvos musulmonų bendruomenės lyderis. Šiuo metu Kauno musulmonų religinei bendruomenei vadovauja egiptietis, o imamas yra atvažiavęs iš Turkijos. Pagrindiniai mečetės lankytojai šiandien turbūt yra atvykėliai, ne vietos totoriai. Per „Bairamus“, švenčių metu ten būna labai daug žmonių, tie, kurie netelpa viduje, pasitiesia kilimukus lauke ir meldžiasi.

Kai aš baigiau savo pirmininkavimą Kauno musulmonų religinei bendruomenei, šias pareigas perėmė Romas Jakubauskas, o Kauno apskrities totorių bendruomenei ėmė vadovauti Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Dabar aš daugiausia dalyvauju šios bendruomenės veikloje. Kauniečiai totoriai ir toliau švenčių metu važinėja į Raižių mečetę, nes ten gyvena jų giminės. Aš nesu religingas, bet kartais irgi tą darau. Nors dauguma musulmonų yra religingi, išlaiko religiją. Mes esame kiek kitokie – galbūt iš musulmoniškų šalių atvykę žmonės mūsų musulmonais ir nelaiko.

Kokios Kauno vietos yra svarbios totoriškai atminčiai?

Lietuvos didžioji kunigaikštystė palaikė ryšius su Aukso orda, turėjo tarpusavio pagalbos sąjungą. 1502 m. Aukso orda žlugo, paskutinis jos chanas Achmetas atvyko į Lietuvą pas karalių Aleksandrą prašyti pagalbos. Tačiau jos negavo ir dar buvo trumpam įkalintas Kaune, lyg Kauno pilyje. Vėliau Kaune jis pragyveno net 20 metų ir davė pradžią kunigaikščių Ostrinskių giminei. Kaune totoriams svarbi I. Kanto gatvė. Iki 1930 metų ji vadinosi Didžiąja totorių gatve, o dabartinė D. Poškos gatvė – Mažąja totorių gatve. Aplink šias vietas gyveno totorių tautybės žmonės. Kalbama, kad dabartinėje Miesto sodo teritorijoje buvo totorių kaimas. Miesto sienoje iš rytų pusės (kažkur šalia dabartinio Pašto) buvo totorių vartai. Neseniai išsiaiškinome, kad už Karmelitų bažnyčios Karaliaus Mindaugo pr. plytėjo totorių kapinės. Caro laikais turtingas totorius Iljasevičius nupirko hektarą žemės ir pastatė medinę mečetę bei bendruomenės namą dabartinėje mečetės teritorijoje. Toji mečetė buvo kiek toliau nuo gatvės nei dabartinė, stovinti Totorių g. ir Trakų g. kampe. 1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai ir totoriai nusprendė ta proga pastatyti mūrinę mečetę. Taip ir padarė. Juos daug parėmė tarpukario Lietuvos valdžia. Mečetės atidarymas įvyko 1933 m. liepos mėn.

- - -

Jonas Ridzvanavičius 1943 m. gimė Butrimonyse, Stepo Ridzvanavičiaus ir Zosės Krinickaitės Ridzvanavičienės šeimoje. 1948 m. su tėvais, broliu ir seserimi persikėlė gyventi į Kauną, namą tuometinėje Puškino g. (dab. Miško g.). Jonas Ridzvanavičius buvęs Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas (1990–2003), Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas (1995–2000), Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas (1998–2003). Kauno technologijos universiteto docentas emeritas, žinomas Lietuvos šachmatininkas (1959–1963 m. žaidė Lietuvos jaunių rinktinėje, 1963–1966 m. – Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje).

Interviu data 2018-03-21