Atminties biuras: G. Žakas
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasakoja apie savo šeimą, sportinę karjerą ir veiklą kultūrinėje žydų saviveikloje buvusiuose Kauno Profsąjungos rūmuose (dab. Kauno kultūros rūmai) sovietmečiu.
„Šalia mūsų namų buvo pradinė rusų mokykla ir mane ten atidavė mokytis. Aš ir dabar lietuvių gramatikoje silpnokas. Daugelį žydų tėvai leisdavo į rusų mokyklas, nes galvojo, kad paskui važiuos mokytis kažkur toliau“.
- - -
„Mokiausi senamiestyje, baigiau vienuoliktą vidurinę Nemuno gatvėje. Kai baigiau, rimtai žaidžiau futbolą. Buvau perspektyvus žaidėjas, žaidžiau už Lietuvos rinktinę, buvau kviečiamas į Ukrainą. Norėjau ir toliau turėt reikalų su sportu, nors tėvai nelabai pritarė. Sakė, neužsidirbsi ant duonos“.
- - -
„Buvo labai populiarūs šokiai. Tiesiog šokiai, be jokio gėrimo. Būdavo kažkur nuo aštuonių iki vienuoliktos valandos vakaro, pusės dvylikos, o paskui nuo dvyliktos – tik jeigu pakliūdavai į vidų. Penktadienį, šeštadienį sovietmečiu į kavinę taip paprastai nepapulsi. Didžiulės eilės – arba turėdavai užsakyti, arba sumokėti atskirai mokestį durininkui“.
- - -
„1940 m. praktiškai visos žydų organizacijos buvo uždraustos sovietų. Liko tiktai Kauno žydų religinė bendruomenė. Prisimenu, tėvas sakydavo, atsargiai, ko nereikia, nekalbėkit sinagogoj. Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių“.
- - -
„Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai“.
- - -
„1989 m. mes netikėtai išvažiavome į pasaulinę XIII-ąją makabiadą, kuri vyko Izraelyje. Mūsų buvo apie 50–60 žmonių. Dalyvavom futbolo, lauko, stalo teniso, plaukimo, šachmatų varžybose. Norėjom atstovauti Lietuvai, nors organizatoriams norėta parodyti, kad atvežėm Tarybų sąjungos komandą“.
- - -
„Iš dalies čia mes buvome kaip vergovėj. Negalėjom nei į Izraelį skristi, nei pas gimines. Tarybų sąjunga buvo kaip uždara stovykla. Pamenu, makabiados atidarymo ceremonijoje valstybės eina viena po kitos, o jų begalybė. Kai mes ėjom, iš pradžių pristabdė, o paskui išleido. Pradėjo groti tarybinė muzika. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių atsistojo. Jie mums plojo, rėkė, verkė, šaukė, kad mes jau laisvi. Per kūną ėjo neapsakomas šiurpulys. Iki šiol jį prisimenu“.
- - -
GERCAS ŽAKAS
Futbolo žaidėjas, treneris ir teisėjas Gercas Žakas gimė 1952 m. Getos Užpicaitės Žakienės ir Kalmano Žako, veidrodžių gamintojo šeimoje. Užaugo Kauno senamiestyje drauge su vyresniu broliu Jakovu, kuris išvyko į Izraelį 1972 m. Močiutė iš mamos pusės – Anna Kroniotaitė, senelis – Gercelis Ušpicas, kuris drauge su savo tėvu, Gerco proseneliu turėjo aliejaus spaudimo fabrikėlį. Senelis iš tėvo pusės – Jankelis Zakas, stambus ūkininkas. Vaikystėje Gercas kalbėjo jidiš, mokėsi hebrajų kalbos. Studijuodamas ir po studijų kaip profesonalas žaidė futbolą Tarybų Lietuvos rinktinėje, taip pat radijo gamyklos komandoje „Banga“. Į kultūrinę žydų saviveiklą įsitraukė 1976 m., grojo orkestre, buvo renginių konferansjė. Gercas Žakas pirmininkauja Kauno žydų bendruomenei nuo 2000 m.
Interviu data: 2018-05-02