Atminties biuras: B. Šragienė

Kauno žydų bendruomenės narė Basia Šragienė prisimena subombarduotus miestus, kuriuos bėgdama nuo karo matė pro traukinių langus, ir geležinkelio stotis, kurios tapo prieglobščiais bėgantiesiems. Pasakoja, koks Kaunas buvo amžiaus viduryje jai atvažiavus gyventi į šį miestą.

„Prasidėjus karui, gimtajame Vitebske pasilikti negalėjome. Pusė miesto jau degė. Tėvas pirmasis suprato, kad reikia iš ten nešdintis, nes, priešingu atveju, visi žūsime. Evakuotis nebuvo progos. Paėmėme pora lagaminų, tėvas užrakino duris, jas užkalė ir plaktuką įsidėjo į kišenę tikėdamasis, kad sugrįš. Išėję jautėmės kaip pabėgėliai. Už miesto girdėjome sprogimus. Džiaugėmės, kad spėjome išeiti laiku. Ėjome daug kilometrų iki didžiulės geležinkelio stoties Oršos mieste. Pačioje Oršoje jau irgi nieko nebuvo: langai atidaryti, vėjas pučia, dokumentai lekia, popieriai skrieja, telefonai skamba. Visi iškeliavę“.

- - -

„Iki kolūkio, esančio apie 60 km nuo Orenburgo, keliavome jaučiais, arklių nei jokios technikos nebuvo. Žemę arė karvės. Galite įsivaizduoti, kiek tokia karvutė duoda pieno, kai turi dirbti už arklį? Kolūkyje buvo avių, vištų. Visus darbus dirbo moterys, nes vyrai buvo paimti į karą. Laikėsi, kadangi turėjo savo ūkį, pačios darydavosi avikailio aulinius, skaras, kojines, puskojines ir visa kita. Nieko kito iš miesto, net degtukų neturėjo. Pečių užkurdavo angliuku“.

- - -

„Jei susirgdavo koks nors mokytojas, aš turėdavau jį pavaduoti. Nors baigiau tik penkias klases, buvau perskaičiusi daug knygų. Tad skirtumas tarp manęs, miestietės, ir ten gyvenančių išsilavinimo buvo didelis“.

- - -

„Namuose Vitebske ant sienos kabėjo didžiulis geografinis žemėlapis. Užuot žaidę kortomis, sugalvojome žaidimą, kurio metu kas nors pasakydavo kokią nors raidę, o kiti turėdavo pasakyti miesto pavadinimą, prasidedantį ta raide“.

- - -

„Mano šeima buvo absoliučiai žydiška, laikėsi visų tradicijų. Nevalgėme kiaulienos. Prieš gamindama vištieną ir jautieną motina ją išmirkydavo, po to pasūdydavo. Turėjome atskirus indus mėsai. Prieš kiekvieną valgį motina būtinai melsdavosi“.

- - -

„Vasaros metu Laisvės alėja būdavo pilna žmonių. Net ant suoliukų nebūdavo kur atsisėsti. Alėjoje juokdavosi žmonės, vaikščiodavo jaunimas, kalbėdavosi nuo pat ryto iki vakaro. Rodėsi, kad vasarą niekas nedirbdavo. Žmonės patys linksmindavosi, dainuodavo, muzika neskambėdavo“.

- - -

„Univermagas labai tiko prie Laisvės alėjos eksterjero. Ten žmonės ir pasimatymus paskirdavo. Buvo komisinė parduotuvė, „Tulpė“, netoli Soboro – vaikiška kavinė „Pasaka“, kurią mėgo ir mano vaikai. Labai patiko pasakų motyvų vitražas. Buvo nemažai kino teatrų: „Kanklės“, „Laisvė“, „Romuva“. Dažnai į juos eidavome. Taip pat lankėmės dramos bei muzikiniame teatre“.

- - -

Basia Zaičik Šragienė

Basia gimė 1928 m. Vitebske, Baltarusijoje. Kartu su tėčiu Zeliku Zaičik ir mama Brocha Zaičik, broliu Abramu bei dviem seserimis – Rachil ir Sulamif – iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Vitebske. Šeima turėjo namą su kiemu, laikėsi žydiškų tradicijų, gamino košerinį maistą. Prasidėjus karui Basios šeima bėgo iš Vitebsko miesto pėsčiomis ir traukiniais į Rusijos pusę. Apsistojo netoli Uralo kalno, Orenburgo (buv. Čkalovo) miesto, glaudėsi žirgyne, dirbo kolūkyje už maistą. Basia net ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis daug mokėsi. Pasibaigus karui šeima grįžo į Vitebską, tačiau savo namų neberado – prieš karą medinis miestas dabar buvo visiškai sugriautas. Basia studijavo mediciną Minske, vėliau gavo paskyrimą dirbti į Vilnių, 1956 m. iš ten persikėlė gyventi į Kauną. Basios vyras Šmuilis Šragė išgyveno Šiaulių gete, buvo Antrojo pasaulinio karo veteranas.

Interviu data 2017-10-20