Atminties biuras: B. Shirin

Žydų tautybės kaunietė Bella Shirin pasakoja apie savo gimtąjį miestą, kuriame gyveno pirmus septyniolika metų ir kurio ilgesys ją sugrąžino į šią vietą visai neseniai. Bella dalijasi atsiminimais apie skurdžią pokario vaikystę, kuri, vis dėlto, kupina gražių detalių - macų kepimo dėdės šeimoje, Kalėdoms išsireikalautos eglutės, knygų, vedančių į geresnį pasaulį ir akimirkų iš gražiai tarpusavyje sutariančių kaimynų gyvenimo.

 - - -

„Mano tėtis labai mylėjo prieškarinį Kauną. Ir sovietų laikais gatvės mano namuose būdavo vadinamos prieškariniais vardais. Stalino prospekto nebuvo – šio vardo jis neištardavo.“

- - -

„Gimiau Vasario 16-osios gatvėje. Prisimenu pusiau sugriautą namą virš Centrinio knygyno. Buvo kalbos, kad jį reiks atstatyti. Augau pokariu, nieko neturėjau, jokių žaislų – gal kokį guminį sviedinį, skudurinę lėlę ir nuostabaus grožio medinį namelį, kurį padarė mano tėčio draugas Jonas. Tas namelis buvo mano pasididžiavimas – niekas tokio neturėjo. Sugriauto namo apačioje buvo žaislų parduotuvė. Toje žaislų parduotuvėje buvo vadybininkė, kuri turėjo mano metų mergaitę, su ja mes susidraugavome. Per pietų pertrauką ji mane pakviesdavo ir mes žaisdavome parduotuvėje. Man čia buvo didžiausia palaima. Aš tiesiog gyvenau ir laukiau to laiko.“

- - -

„Mano dėdė gyveno Gardino gatvėje. Jis išmoko macus kepti namuose - turėjo kažkokį prietaisą. Prieš Paschą - žydiškas Velykas - įjungdavo, kad visi šeimos vaikai stovėtų ir saugotų. Durys būdavo uždarytos ir kepdavome macus. Per šventes susirinkdavo visa šeima. Švęsdavom nuo pradžios iki galo – su maldomis ir visomis tradicijomis. Norėdavau švęsti ir lietuviškas šventes. Pavyzdžiui, labai norėjau eglutės - kaip ir visi vaikai. Man pasakė - žydų tautybės žmonės nestato eglutės. Aš atsakiau – noriu eglutės kaip žmogus, ne kaip žydų tautybės vaikas. Ėmiau nevalgyti... Galiausiai radau namie eglutę su lemputėmis ir žaisliukais. Tai viena nuostabiausių dienų mano gyvenime. Išsikovojau. Nuo tada supratau – jei ko nors noriu, galiu pasiekti.“

- - -

„Tėvai pasakojo, kaip po karo buvo priversti dirbti, kaip gete nebuvo ką valgyti. Lietuviai sargybiniai leisdavo jiems išeiti su tuščiais krepšiais į kaimus. Ir visi lietuviai dalinosi paskutiniu kąsniu, visi kažką davė. Vėliau pasakojo apie koncentracijos stovyklas - kaip ten vienas žmogus pavogė riekutę duonos ir buvo pakartas, prieš visų akis. O po to privertė visus žmones groti bei šokti. Buvo baisus pasityčiojimas. Ten valgyti taip pat nebuvo ko, siautė ligos... Mama mokėjo vokiečių kalbą, mokėjo siūti. O tėvas taisydavo laikrodžius. Tai padėjo jiems išgyventi. Jie sakydavo, tie, kurie prieš karą buvo turtingi, neišgyveno. O tie, kurie turėjo kažkokią profesiją, kažkaip išliko.“

- - -

„Kai mano tėvai buvo išvaduoti, jie jau buvo nuogi prie dujų kamerų, visiškai nuogai nurengti. Čia buvo minutės reikalas, kai prasidėjo bombardavimas ir pabėgo vokiečiai. Tai buvo stebuklas. Išsilaisvinusi mama svėrė apie 34 kilogramus. Kai ji pastojo, gydytojai sakė, kad vaikas negims. Bet gydytojas Mažylis padarė stebuklą ir aš gimiau.“

- - -

„Mama visada verkdavo... Turėjo gerą balsą, per šventes išsiprašydavome, kad dainuotų. Daugiau džiaugsmo iš jos nemačiau. Visas jos pasaulis buvau aš, labai rūpinosi mano mokslais, padėdavo ruošti namų darbus. Ji nuolat valydavo namus, lygindavo... Kartais mergaitės iš kaimo atvažiuodavo jai padėti. Nes ji nepasikeldavo savaitėmis. Bet kai galėdavo padaryti gera kitam žmogui, ji lyg prabusdavo, tai jai duodavo stiprybės - jei kas sirgo ar reikėjo paguosti. Tėtis taisė laikrodžius ir jais prekiavo – ne spekuliavo. Jis važinėdavo po Taliną, Rygą, Maskvą...“

- - -

„Rašydavau Chruščiovui laiškus - prašydavau, maldaudavau, kad mums leistų išvažiuoti į Izraelį. Nesuvokiau, kaip man bus sunku. Tą supratau tik tuomet, kai gavome leidimą. Žinojau, kad nebegrįšiu čia... Bet gal, kai vaikas, daug nemąstai. Koks buvo pasiruošimas! Lietuviai, žydai, visi plaukė pas mus – koks stebuklas, pasakykite, kaip jums pavyko?! Išvažiavome gruodžio mėnesį...”

- - -

„Prisimenu labai gyvą Kauną - pilną meno, vakarėlių... Žinoma, kad buvo visko – ir gero, ir blogo. Tačiau toks požiūris vadinasi - išlikti. Ne visada juk mąstai, kad neturi laisvės. Todėl pasinerk į pasaulį, kuris yra gražesnis. Bėk į kitą pasaulį. Man tai buvo knygos, knygos naktimis. Ieškojau atsakymų į klausimus, kam aš gimiau... Atsakymą suradau vėlai, tik dabar. Bet jis tinkamas. Gimiau kitiems. Kitaip aš nesugebu – man tai būtinybė.”

- - -

„Žydų tauta turėjo daugiau gyvenimo džiaugsmo, nors ir patyrė daugiau, jie buvo atviresni. Gal dėl sunkių laikų buvo daugiau bendrystės. Dabar kaimynai atitolę vienas nuo kito... Mes tą bandome padaryti savo kieme. Bet tam reikia labai daug laiko, ypač mano kartos žmonėms. Jie įtarūs ir dar neišsivadavę iš Sovietų sąjungos...“

- - -

Bella Shirin

Bella gimė 1946 m. Kaune, Rozos Danelytės ir Iserio Šifriso šeimoje. Mergaitės tėvai susipažino prieš karą ir visus jo baisumus - getą, koncentracijos stovyklas Vokietijoje - ištvėrė drauge. Kai dauguma išlaisvintųjų po karo išvyko į Ameriką, jiedu sugrįžo gyventi į Kauną ir savo ateitį planavo ten. Kaune susilaukė dukrytės, o kai jai suėjo septyniolika metų, gavo leidimą ir išvyko gyventi į Izraelį. Bella vėliau gyveno ir Amerikoje, bet jausdama ilgesį gimtajam Kaunui prieš keletą metų sugrįžo čia gyventi.

Interviu data: 2017 m. birželio mėn.