Atminties biuras: B. ir B. Gomberg
1953 metais, kai režimas Lietuvoje tapo liberalesnis, atsirado vietos ir žydų tautos saviraiškai – pradėjo kurtis meno kolektyvai, ansambliai. Apie 1970 metus, per didžiąją emigracijos bangą dalies jų saviveikla nutrūko ir menininkai emigravo. Tačiau pertrauka buvo trumpa ir jau 1975 metais, oficialiai pradėta nauja Kauno Žydų meno kolektyvų saviveikla. Atsiminimais apie tai dalinasi Batya ir Boris Gomberg. 43 metus kartu skaičiuojanti sutuoktinių pora priklausė ir vadovavo vokaliniam dainų ansambliui Kaune.
Borisas gimė Vilniuje, į kurį jo tėvai atsikraustė iš Ukrainos. Vėliau, 1954 metų gruodį visi persikraustė į Kauną, o tėvui išėjus iš kariuomenės, šeima taip ir liko gyventi šiame mieste. Boris žmona Batya save drąsiai vadina kauniete – ji augo, mokėsi ir vėliau su ansambliu veiklą vykdė Kaune.
- - -
"Kolektyvas davė didelį moralinį pasitenkinimą, galėjom įtvirtinti savo tautinius poreikius. Kalbėti jidiš mes nelabai mokėjom, bet per dainą išreikšti tą kalbą buvo lengviau..."
- - -
"Atsimenu, prieš pirmąjį koncertą baiminomės, kad neįveiksime 2 valandų programos. Pirmajai valandai paruošėme dainas, o antrajai – pakvietėme iš Vilniaus Dramos teatro grupę, kuri buvo pastačiusi dramos spektaklį. Po pasirodymų darėme bendrą nuotrauką ir, kaip priklauso, ėjome švęsti į restoraną, tuo metu dar egzistavusią Jaunimo kavinę."
- - -
"Nors po 1975 metų Kaunas ir tapo laisvesnis, hebrajų kalba dainuoti buvo draudžiama, reikėjo viską perrašyti į jidiš kalbą. Paprastai repertuarų niekas netikrindavo. Turėjome draugų, kurie atsiųsdavo tuo metu labai populiarios Izraelio dainininkės Ofros Azos (Bat-Sheva Ofra Haza-Ashkenazi) plokštelių. Repertuare buvo privalu turėti vieną dainą lietuvių kalba, vieną – rusų, na, ir ką nors apie partiją ar su panašiu kontekstu... Pamenam, Kauno rajono laikraščio redaktorius nuolat mus spausdavo, kad mažai patriotinių dainų pas mus... Bet mes norėjom, kad dainuoti būtų malonu, todėl, pasakysiu – apie Leniną – nedainavom."
- - -
"Kolektyve vyravo lietuvių kalba – mes visi save vadinome lietuviais, kalbėjome lietuviškai, o kai nuvažiuodavome į Vilnių – ant mūsų net pykdavo, kad visad kalbame lietuviškai. Kiek vėliau į kolektyvą prisijungė vaikinų šokių kolektyvas, kuris atvažiavo iš Kijevo. Tuo metu Ukrainoje tik apie penki procentai universiteto studentų galėjo būti žydai – Kaune buvo kitaip. Tai viena priežasčių, kodėl Kaunas buvo toks multikultūriškas."
- - -
"Kaunas mums visada buvo specifinis miestas. Kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais... Na, o koncertus rengdavome tik vasarą, važinėdavome koncertuoti į Kauną, Vilnių, Palangą ir Druskininkus, buvome ir Kražiuose, Birštone. Pradėję važinėti į Palangą ten ir nakvodavom, ant čiužinių mokyklų salėse. Po koncertų – drauge pasivaikščioti į Palangą, prie jūros... Mes norėjome kuo daugiau Lietuvos miestų apimti."
- - -
"Stebėti pasirodymus ateidavo daug žydų, draugų, šeimos narių, bet toli gražu ne tik jie. Kabindavome mieste plakatus, kviesdavome vieni per kitus. Didžiausi mūsų koncertai būdavo Palangoje ir ypač Druskininkuose. Ten į sales prisirinkdavo žydų iš Maskvos, Leningrado. Tokių kolektyvų pas juos nebūdavo... Bandėme ir mes į Minską išvažiuoti koncertuoti,net buvo sušaukta komisija... Baltarusišką dainą pristatėme... Bet galiausiai vis tiek niekas mūsų neišleido..."
- - -
"Dainavau ilgai... Kai gimė abi dukros, nusprendžiau – gana. Tapau ansamblio administratore. Vėliau, kai finansavimas nutrūko, supratome, kad tai ne mūsų išgalėms. Pradėjome jausti pabaigą... Mūsų kolektyvas pradėjo irti tuo metu, kai pamažu ėmė atsidarinėti sienos – artistai išvažinėjo. 1989 metais surengėme paskutinį koncertą..."
- - -
"Iki šiol visi likome geriausiais draugais. Stengiamės susitikti du kartus per metus, gamtoje, miške... Kalbamės, kepame šašlykus, stebime senėjimo procesus. Net ir vaikai liko draugais. Abi dukros kalba lietuviškai, tiesa, su akcentu, bet Lietuvoje tikrai neprapultų. Abi myli muziką, net ir dabar nepraleidžia progos apsilankyti Kaune organizuojamuose koncertuose."
Interviu data: 2018-06-15