Atminties biuras: A. Marcinkevičius
Algirdas Marcinkevičius gimė 1934 m. Kaune, kartu su broliu Aloyzu ir seserimi Aleksandra augo Petrašiūnuose. Iš čia kilę ir abu Algirdo tėvai - Aleksandras ir Kazimiera. Marcinkevičių šeima gyveno kukliai, buvo valstybės tarnautojai. Tėtis tarnavo 1922 m. kariuomenėje ir geležinkelio policijoje. 1941 m. birželio 14 d. Marcinkevičių šeima kartu su tūkstančiais lietuvių ištremta į Altajaus kraštą, Laptevų jūros pakrantę. Nepraėjus nė metams Algirdo tėtis mirė ir mama liko viena su trim vaikais. Algirdas užaugo tremtyje, mokėsi Jakutske, kur sutiko būsimą žmoną Jūratę. Vėliau buvo pašauktas į kariuomenę Sachalyne. Į Lietuvą Algirdas grįžo tik 1957 m., būdamas jau suaugęs vyras. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1989 m. Algirdas aktyviai įsijungė į tremtinių atminimo išsaugojimo veiklas.
- - -
„Pamenu darželį, pasiruošimą eiti į pirmą klasę naujai pastatytoje Petrašiūnų mokykloje, kuri ir dabar yra atnaujinta. Bet į ją man taip ir neteko papulti. Vos pora mėnesių iki jos atidarymo mūsų šeimą su kitomis šeimomis ištrėmė. 1941 m. birželio 15 d. į ilgą kelionę į nebūtį. Tokiu būdu didelė dalis mano vaikystės, visa jaunystė prabėgo ne Lietuvoje – iš manęs buvo atimta.“
- - -
„Man buvo 7 metai. Prisimenu, kaip susijaudinusi, verkianti mama mane pakelia naktį. Tėvelį su sunkvežimiu atvežė iš geležinkelio stoties budėjimo tarnyboje. Tėvelis pasakė, kad visiems mums reikia kraustytis. Pasiimti rūbų. /.../ Prisimenu, kaip mama paryčiui greitai išvirė arbatos, iškepė kiaušinienės ir per ašaras reikalavo mūsų valgyti. Ruoštis, rengtis. Tėvai patys buvo labai sukrėsti, sujaudinti tokio įvykio, kad kareiviai vaikšto, rašo protokolus ir liepia per pora valandų pasiruošti.“
- - -
„Atmintyje likę fragmentai. Mama su ašaromis... Veža. Tėvas atskiriamas iš karto į kitą vagoną. Mama puola ant kelių prieš kareivį – taip tėvelis per didelę laimę liko kartu su mumis. /.../ Tai buvo sąmyšis. Žinau, kad vežė atgal pro Petrašiūnus, pro tunelį. Žinau, kad mūsų namas pro langus buvo matyti. Mama sakė: vaikai, paskutinį kartą visi prieikit, žiūrėkit pro langelį – mūsų namai, atsiminkit, kur mes gyvenom. Tuo metu neabejojo, kad mus veža į mirtį. Bet, pasirodo, tikslai buvo kiti... Tą didelę dalį tautos išvežė tam, kad galėtų juos panaudoti, išgręžti iš jų jėgas, kad duotų jiems naudos.“
- - -
„Vėliau prasidėjo plukdymas per Lenos upę. Ji apie 2000 km ilgio. Tai tęsėsi kokias 3–4 savaites, laivai baržas tempė lėtai. Pakeliui atsirado pirmosios mirtys. Kai kur sustodavo. Žinau, kad nuleisdavo tokias lentas, trapus. Tai vienas, tai kitas vaikas... Greitai, sustojus laivui iškasdavo kokią duobytę, įstatydavo kokią kryžiaus formos kuoliuką. Ir viskas.“
- - -
„Laivam dar nepriplaukus tos vietos, pamatėme, kad pakrantėse dingsta augmenija. Medžiai mažėja, vėliau tik krūmai, o galiausiai nieko nebėra. Laipsniškai visi atsisveikinom su taiga ir priėjom prie gyvenimo tundros sąlygomis. Tai buvo rugpjūčio antra pusė. Ten jau krito pirmos snaigės...“
- - -
„Jurtas sukūrė patys lietuviai, rankiojo įvairią medieną iš pakrantės. Darė tokius stulpus ir aplink juos sluoksniais darė tokius nuo atšilusio žemės paviršiaus velėnas. Velėna sluoksniais ėjo iki pat viršaus. O stogas irgi buvo iš rąstelių, o velėna dėjosi ant jos. Dėl tankios augmenijos, žemės nekrito į vidų. Jurtų viduje iš abiejų pusių buvo dviejų aukštų gultai ir praėjimas. Iš metalinių statinių, kurias rasdavo pakrantėse išmestas audrų, gamino pečiukus. Langus darė iš ledo. Sienos storis buvo kokie 80 centimetrų. Vėliau tas angas apkrėsdavo sniegu ir taip jurta gaudavo šiek tiek šviesos į vidų. Kai kur būdavo dvejos durys su koridoriuku, kad šaltis neitų.“
- - -
„Lietuva man iš pradžių buvo pasaka. Vaikystę praleidau svetur, tad Lietuvą įsivaizdavau tik pagal tėvų pasakojimus, paties atmintyje buvo išlikę tik fragmentai. Vėliau mūsų tarpusavio bendravimas su aplinkiniais formavo tam tikrą supratimą apie Lietuvą.
- - -
„Dabar labai svarbu susivienyti, rasti bendrą vardiklį, nuo kurio galima atsispirti. Tremtyje tas vardiklis man buvo nepaprastas troškimas prisiglausti prie gimtos žemės, tautinių šaknų.“
Interviu data: 2020 m. liepos 20 d.