"Senas stalčius"

"Muzikos klubas „Senas Stalčius“ (Laisvės al. 46 a.) veikė nuo 1995 m. kelerius metus. Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme.

„Senas Stalčius“ – tai alternatyvios roko muzikos klubas, vienijęs muzikantus ir menininkus. Klubą įkūrė jaunimo kūrybinė menininkų bendrija „Be Batų“. „Seno Stalčiaus“ savininkai siekė palaikyti nykstantį roko muzikos stilių Lietuvoje, čia vyko koncertai, poezijos vakarai, muzikos festivaliai. Šiame klube pirmą kartą pasirodė lietuvių roko grupė „Requiem“ (1996 m.).

Rašytoja Aleksandra Fomina: "Tai buvo pirma vieta, kur aiškiai ir stipriai pajutau meninio gyvenimo pulsą, galėjau į valias žiūrėti į įvairiausiais atspalviais dažytus pankų plaukus, klausytis keistos, paslaptingos Pink Floyd, Led Zeppelin, kitų roko gigantų muzikos ir jaustis kaip fantastiško grožio kino filme. Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė... Dirbo toks barmenas juodais plaukais ir žydromis akimis, kurį, rodos, ir dabar iš tūkstančio atpažinčiau – visos paeiliui buvome jį įsimylėjusios.

Mėlynu tušinuku ant servetėlių rašydavom jam pranešimus ir palikdavom išeidamos, o perskaitęs jis šelmiškai nusišypsodavo ir pamojuodavo.

Vėliau iki ašarų ginčydavomės, kuriai iš mūsų jis pamojavo. Manau, kad tas baras būtų labai patikęs Davidui Bowie, nes jo klipuose mačiau veikėjus, kurie man priminė anuometinę publiką. Keista, bet kuriuo paros metu „Senas stalčius“ būdavo sausakimšas. Sėdinėjo jaunuoliai su dryžuotais, margais, spalvingais marškinėliais, merginos, apsirengusios drabužiais, kurie dabar vadinami vintažiniais – lyg kokio stebuklingo spektaklio veikėjai, turintys svarbią ir įdomią misiją... Tos atmosferos niekada nepamiršiu, nors kartais man atrodo, kad „Senas stalčius“ buvo tik sapnas, masinė haliucinacija. Tuo keisčiau būdavo išeiti iš to rūsio ir vėl patekti į Laisvės alėją, kur priešais buvo juvelyrinių dirbinių parduotuvė su pigiais ryškiai žėrinčiais gaminiais vitrinoje. Išeidavau kaip į kitą pasaulį, akis imdavo skaudėti nuo tos realybės, o kojos automatiškai pasukdavo į kitą pusę nei namai. Ir visada labai norėjosi grįžti – buvau apsilankius tik kelis kartus, bet iki šiol eidama pro buvusį „Laisvės“ kino teatrą specialiai užsuku į tarpuvartę, žiūriu į rūsio laiptus, jaučiu tą ypatingą aurą. Nors tuomet man, penkiolikmetei, tame „Stalčiuje“ net kavos nepardavė – sakė, kad esu per jauna ir man tai nesveika..."".

Šaltinis: Gidas po bohemišką laisvės alėją. Kaunas: VDU, 2013 m., p. 11.