Rusų estetinio lavinimo centras

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

Centre vienu metu lankydavau skirtingas pamokas – kompoziciją ir tapybą pas mokytoją Anną Michailovną, popieriaus plastiką ir batiką pas žaviąją Tatjana Vasiljevną, keramiką, pramoginius šokius, kuriuos vedė vėliau išgarsėjęs Saulius Skambinas. Dabar galvoju, kad šių mokytojų vardai man įsiminė geriau nei tuometinių mokyklos mokytojų. Žavėjo jų charizma ir tai, kad jie priklausė kažkokiam kitam pasauliui. Labai gerai atsimenu visus kvapus skirtingose studijose – dažų ir medinių suolų – kompozicijos ir tapybos klasėje, sunkų dusinantį vaško kvapą virtuvėje, kurioje buvo ruošiami batikos dažai, šlapio molio kvapą keramikos studijoje ir jam panagėse džiūstant šiurpstančią odą. Kažkur giliai galvoje liko ir atsiminimai apie bendras mokyklos šventes, naujametinius žiburėlius - jų metu mano tėtis ne kartą gyvai muzikavo. Svarbu tai, kad mokyklos personalas, turbūt pirmoje eilėje jos įkūrėjai – Jelena ir Valerij Berežok, sugebėjo ten sukurti bendruomenės atmosferą.

Menininke tikrai netapau, bet ko gero, tos pamokos pasėjo mano galvoje smalsumą menui, o dar vėliau turėjo įtakos pasirenkant studijuoti meno istoriją. (2015 m.)