Namas Laisvės al. 3

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

Visuose butuose buitimi rūpinosi namų pagalbininkės. Virėja kurstė ugnį pečiuje, vaikščiojo į Senamiesčio turgų, rinkosi ten produktus ir gamino pietus. Juodąja laiptine kilo skalbėjos su pilnomis pintinėmis iškrakmolintų skalbinių, savais reikalais lakstė jaunutės auklės, į butus pintines ir glėbius malkų bei anglių nešiojo kiemsargis. Juodoji laiptinė gyveno savo pilnavertį gyvenimą. Rytais kaimo pienininkė tiesiog prie buto durų atnešdavo pieno, už kurį atsiskaitydavo virėja.

(Ta pati pienininkė pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką įpildavo pieno į išdėliotas butelių eiles, stovėjusias prie perpildyto komunalinio trečiojo Namo buto, kuriame augo ir Amine. Namas pakeitė adresą. Dabar jis stovėjo Stalino prospekte. Apleista, prikimšta sulaužytais baldais ir senais laikraščių paketais, juodoji laiptinė vis dar buvo švariai išbalinta ir pilna šviesos nuo aukštų, siaurų, į kiemą išeinančių langų.)

Namo kieme stovėjo į dvi dalis padalintas namelis. Didžioji namo dalis su mažyčiu darželiu ir keliais alyvų krūmais, priklausė kiemsargio šeimai. Kiemsargis, o kartu ir kūrikas, buvo arba lietuvis pavarde Kondraška, arba rusas Kondratijus. Kondraškos šeimos istorija ir miestietiški nuotykiai yra susiję su kitu prestižiniu miesto namu, tačiau miesto atmintyje liko tik kaip anekdotas. Atidus miestietis, kuris išsaugojo ir užrašė šią Kauno istoriją, nenurodė herojaus kilmės. Daugiatautiškame Kaune jo tautybė tuo metu nebuvo esminė biografijos detalė. Kiemsargis kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Su name gyvenančiais žydais galėjo keliais žodžiais persimesti jidiš kalba. Mažajame namelyje gyveno jo žmona su mažais vaikais ir daugmaž pastoviai apsilankantys giminaičiai. Keista buvo tai, kad jis miesto centre laikė kiaules. Visi Kondraškos palikuonys vakarais apeidavo butus ir surinkinėjo visus galimus maisto likučius, kurie buvo tinkami gyvūnų maitinimui. Niekas iš tarnaičių ir gyventojų nesistebėjo, jie nematė nieko keisto tame, kad kiaulės ir paršeliai auginami netoliese prestižinio namo, jaunosios Europos sostinės centre. Virėjos surinkdavo maisto atliekas, palikdavo jas juodojoje laiptinėje ir suprato Kondraškos rūpestį. Pastabas išsakydavo tik tada, kai šeima vakarais per daug garsiai triukšmaudavo arba kai šeimininkų kiemo sandėliuose akivaizdžiai sumažėdavo anglių, paslaptingai grobiamų linksmos šeimos naktimis. Kiemsargis galėjo užglostyti bet kokį panašų nepatogų atvejį kokiu nors juokingu pasakojimu apie miesto naujieną ar paskalas apie kaimyninių namų gyventojus. Kai Kondraška užsiiminėjo kiaulių verslu, jo pareigas name atlikdavo žmona – visiška priešingybė stambiam, juodaplaukiam vyrui. Maža, liekna, šviesių plaukų moteris su naminės drobės sijonu ir pilku megztiniu palaikė namų ūkį, su darbais tvarkėsi geriau nei pramuštgalvis ir šmaikštuolis vyras.

(Derėtų papildyti pasakojimą: šeimininkų kieme, namo sandėlio antrajame aukšte ilgus metus gyveno karvė. Ji saugiai pragyveno Antrąjį pasaulinį karą ir žadino namą savo mūkimu dar penkiasdešimtųjų pradžioje, kol sandėliuose nekilo gaisras. Labai stengdamiesi gaisrininkai ištempė karvę iš antrojo aukšto. Karvė, tikėkimės, persikėlė į žalias pievas prie Kauno.)

Mažiausiojo mažo namelio dalyje, kieme, buvo garažas su naujutėlaičiu amerikietišku, rusvai geltonu automobiliu „FORD MODA“. Ant balto su juodais skaičiais numerio ženklo buvo pažymėta registracija K-70. Automobilis priklausė namo savininkui, tai buvo prabangos ženklas, tačiau ne retenybė miesto gyvenime. Jį nusipirko Kauno amerikietiškų automobilių salone „Amlit“. Reklama skelbė: „Tiktai automobilis FORD MODA tinkamas kelionėms per visokius kelius, nors yra tvirtos konstrukcijos, tačiau labai galingas ir lengvas.“ Vis daugiau, geriau apsirūpinusių miesto gyventojų pirkdavo amerikietiškus ir europietiškus automobilius. Juos pirko bankininkai, ministrai, pramoninkai, norintys reprezentuoti save darbo ir asmeniniais tikslais. Pagrindinėse miesto gatvėse pasirodė elegantiški, europietiški automobiliai atviru stogu. Prie automobilio vairo sėdėdavo damos, apsirengusios pagal europietiškas madas kasdieninėms kelionėms – skrybėlė, kurią prilaikė lengvas, ilgas, pastelinių spalvų šalikas, tokios pat spalvos ilgos pirštinės, elegantiški automobiliniai akiniai“.

Ištrauka iš M. Starostos knygos Apie tai, kaip mes gyvenom tarp savų, arba apie Kauną rusiškai (2018). Daugiau ištraukų originalo – rusų k. čia.