Mindaugo bokštas

Ištrauka iš Aleksandros Forminos romano „Mes vakar buvom saloje“

(pastaba: aprašomas namas Kaune vadinamas Mindaugo bokštu, šiame kūrinyje – Karaliaus Mindaugo Proto Bokštu)

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto. Bet dabar sėdi ir žiūri į tiltą pro apšerkšnijusį langą, tiltas žiūri į ją, baltesnis nei baltas tamsiai geltoname danguje, virš jo skraido šviesiai pilki neidentifikuojami paukščiai, apačioje vangiai sukasi sniege padangos. <…>

Tokius namus, kaip šešiaaukštis krantinėje, Ūla anksčiau matė tik senoviniuose filmuose, kai visas pasaulis buvo nespalvotas. <…> Nespalvotame ekrane daiktai ir žmonės, net medžiai, iš tikrųjų neegzistuoja: tai viso labo butaforija, kartotininės dekoracijos, gerai ištreniruoti aktoriai ir sėkmingas šviesų dailininko darbas.
Sunku patikėti, kad šitas namas irgi yra kažkieno kadaise atliktas darbas: atrodo, kad jis išdygo iš žemės savaime, monumentalus ir nepajudinamas. Tokie pastatai, kaip ši Stalino laikų iškasena, kai kam atrodo įmanomi tik nespalvoti. Ir tikrovėje tas didžiulis pilkas dramblys panėšėja į ateivius iš medinių spintelių formos televizorių ir didžiųjų vadų monumentų pasaulio. Jis ir buvo pastatytas tam, <…> kad jame apsigyventų darbininkai ir inžinieriai <…>.
[Kai Ūla pirmąkart atėjo apžiūrėti šito namo,] ilgai stovėjo laiptinėje, netikėdama savo akimis: ant jos nusileido nespalvoto kino rūkas, kuris slinko žeme, palikdamas paskui save šachmatines grindų plyteles, ir kvadratukais stiebėsi vis aukščiau, kur siauroje šachtoje tūnojo juodas liftas, ketaus grotelių išbraižytas kvadratėliais. <…> Čia viskas dvelkia galinga, kvadratine, niūriai rimta jėga: stori ketaus turėklai, dažyti juoda derva ir per ilgus metus padengti uolų piešiniais, labaI platūs pilki aptrupėję laiptai, mažyčiai, tarsi šaudymui skirti langeliai laiptinės aikštelėse sukuria nepakartojamą solidumo jausmą.
Dabar net sunku įsivaizduoti, kad visai neseniai <...> šiame name gyveno visa komuna, sugabenta iš įvairių Sovietų Sąjungos respublikų. <..> Tuos paprastus kaip penki centai jaunus žmones čia atsiuntė pagal specialų paskyrimą, <…> šių gyventojų užduotis buvo kitame Nemuno krante stovinčiame fabrike gaminti straigtasparnių dalis. <…>
Kadaise priešistoriniais laikais šiose plačiose laiptų aikštelėse <…> beveik prie kiekvieno buto stovėdavo dviračių ir vaikų vežimėlių, <…> būdavo tylu tik naktį. <…>
Visos formos čia paprastos, be pagražinimų, maskuojamų spalvų, daiktai nerangūs, šiurkštūs, paprasti tarsi medinis kastuvas. <…> Amžinas pastatas vis dėlto pavargo, ėmė dėvėtis, skilinėti ir dengtis samanomis ilgoje kaip tunelis tarpuvartėje. Dabar šaltomis ir lietingomis dienomis jis primena savo paties šmėklą, paminklą nepastatytam bendram rojui, beveik susiliejusį su mėlynai pilka tamsa, seniai sudaužytais žibintais prišiukšlintame kieme, paniuręs ir tylus, kaip ir dauguma čia likusių senų gyventojų.

Fomina A. 2011: Mes vakar buvom saloje. Kaunas: Kitos knygos.