Miesto sodas

Justė: "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Būtent čia maždaug 2003–2004-aisiais veik kiekvieną penktadienį po pamokų rinkdavosi alternatyvus jaunimas, kurio dalimi norėjome būti ir mes – „banglės“ iš Šančių. Dabar man atrodo, kad tuomet neturėjom kažkokių aukštų idealų ar didelių siekių. Nei Annos Radcliffe romanus skaitėm, nei alternatyvių kultūrų ideologijomis rimtai domėjomės – juk buvom vos penkiolikos. Tiesiog kaip dauguma paauglių troškome laisvės ir jautėmės „kitokios“. Na, ir atrodėm „kitokios“ – suvelti plaukai (mūsų šukuosenas rusų kalbos mokytoja išradingai pavadino „makaronų fabriko sprogimu“), auskarai keisčiausiose veido vietose (mūsų tėvai – patys šauniausi liberalai!), apdribę drabužiai, išrašyti, pavyzdžiui, „gotikiniais“ grupės HIM dainų tekstais, masyvios, spalvingos skaros (mokykloje teko apsilankyti pas socialinę darbuotoją, mat mūsų „skaros blaško kitų moksleivių dėmesį“ – „merginos mini sijonėliais turbūt neblaško“ – galvojom tada), lenarai, kožos, inkariukai, skeitšūzai, kerzai ir t. t. – visų šių gėrybių nuolat skuosdavome ieškoti į stoties skudurynus.

Mokykloje mums lengva nebuvo – tuomet ten buvom tokios vienintelės. Na, kaip ten sakoma: „pick on the... different kid“. Kita vertus, mokykla mūru stojo už mus tada, kai įsikišo svetimos „jėgos“ („šančiovska... savų kultūra“, ar ne? ). Pamenu didžiulį palaikymą, kai mūsų pasirodymą su mini spektakliu „Marionetės“ (lyg taip vadinosi spektaklis. Marilyn Manson daina, nubėgęs makiažas, marionetiški judesiai...) per vidurį nutraukė Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose. Nes šokiravom. Apie tai, kaip „alternatyvaus jaunimo laisvė ribojama Kaune“ net straipsnis buvo parašytas – mus, liūdnai slenkančias Vytauto kalno laiptais žemyn, pastebėjo Laikinosios sostinės žurnalistai.

Tačiau iš esmės, tuo metu mokykloje ir mūsų rajone mums trūko savos bendruomenės. Ją ir radome mytuose (taip vadindavom susitikimus) Miesto sode. Daugelio žmonių (daugiausia tai buvo merginos) iš to laiko dabar tikrai neatpažinčiau, pamenu vos keletą veidų, keletą vardų – tiesa, greičiau nikų – slapyvardžių – nei tikrųjų vardų. Keista, kad apie save mes nesipasakodavom – bent jau aš nežinojau, iš kur tie žmonės, kas jie tokie, kokie jų planai. Mus greičiausiai jungė ta vieta ir išskirtinumo idėja, savitos bendruomenės siekis. (Nors turbūt ta bendruomenė buvo gyva ir kokiame interneto portale – lyg buvo toks puslapis mur.lt – tuo metu kompiuterio neturėjom, todėl mažai apie tai žinojau. O gal tiesiog nepamenu.) Keista buvo akimirka, kai Muzikiniame teatre prieš keletą metų pamačiau violončele grojantį vaikiną iš šių susitikimų. Keista todėl, kad jo nikas anuomet buvo Lunatikas (!) – o štai pamačiau jį kostiumuotą ir rimtą, grojantį spektaklio orkestre.

Nors konkrečių žmonių iš to laiko beveik nepamenu – bendrumo jausmas labai ryškus. Turbūt tai ir buvo svarbiausia – tiesiog būti kartu. Krūvoj mes buvom drąsesni ir stipresni. Lygindavom batų spalvingumą, maištingai ir, turbūt, įžūliai sėdėdavom ant R. Kalantos ir Vytauto paminklų, sušalę susigrūsdavom į šalia esančią Arbatinę, kur tik vienas kuris turintis porą litų nusipirkdavo arbatos. Nervindavom padavėjas savo klegesiu, o juk ir pelno neatnešdavom.

Tik visai neseniai pagalvojau, kad Miesto sodas kažkaip nepaaiškinamai „įkrautas“ maišto atmosfera. Juk būtent čia rinkosi hipuojantis Kauno jaunimas sovietmečiu ir būtent čia R. Kalanta pasauliui apie save pareiškė liepsnomis. Apie šiuo dalykus mes žinojom mažai arba visai nežinojom, bet man atrodo, kad visa tai susiję. Gal ne mes rinkomės Miesto sodą, o jis kvietė mus?

Kad ir kaip bebūtų, man atrodo, ši vieta iki šiol spinduliuoja laisvės energiją – tereikia ateiti ir ją pajusti". (2014)